Edvardas Čiuldė. Kas vienija ir skiria mus, lietuvius?


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Niekados nepuoselėjau iliuzijos, kad tauta gali tapti totaliai vieningu dariniu su vieno vado institucija priešakyje. Žinia, buvo tokių laimingų akimirkų, kai, pakilusi į kovą už laisvę, tauta susitelkdavo aplink savo šviesuomenę, o žmonės, išėję į laisvės kelią, demonstruodavo pasiaukojimo vienas už kitą stebuklus, taip išaukštindami ir Tėvynės idėją. Tačiau šiandien ta pati, dabar jau tarsi laisva bei nepriklausoma tauta, yra susipriešinusi iki tokio laipsnio, kad kartais tautiečiai tampa didesni neprieteliai vienas kitam nei tykantys savo naudos galimi užsienio agresoriai. O gal didelis pavojus mus savaime vėl suvienytų, kaip anais herojiškais laikais? Kažin kažin…  

Todėl nelaukdami, kol susipriešinimo negandos išsispręs savaime taip ar kitaip, jau šiandien turėtume pabandyti apžvelgti visus veiksnius, kurie gali mus vienyti ir atskirti, dėmesį fokusuojant į tas problemine sritis, kur mes patys privalome rasti sprendimus, nelaukdami to, kad mumis pasirūpintų kiti. Jau dabar būtų laikas pabandyti prisimatuoti – kaip per išaugusią prarają būtų galima (ar negalima) permesti tiltus, leidžiančius pabandyti kiekvienai iš pusių nueiti savojo kelio dalį.

Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, mus, dėl daugelio klausimų susipriešinusią publiką, turėtų vienyti bent požiūris į širdžiai mielus (?) mūsų išsilaisvinimo kelio ir tautos orumo simbolius. Tačiau, kaip išaiškėja, požiūris į simbolius mus labiausiai ir atitolina vienas nuo kito, atskiria per šviesmečius.

Taupydami laiką, imkime už pagrindą tik vieną atskirą, bet labai iškalbingą pavyzdį. Štai Šeimų maršo dalyviai iš užmaršties prikėlė užsisenėjusią Trispalvės išniekinimo istoriją, kai dar 2000 metais toks Dainius Liškevičius pateikė į viešąją erdvę videoperformansą, kuriame autorius pozicionuoja save kaip titaną herojų, su trispalve nelyg kokiu skuduru nusivalantį šokoladu išteptą veidą. Ar reikėjo to maršo dalyviams dar kartą atkreipti dėmesį į sunykusios vaizduotės žmogaus norą trūks plyš susireikšminti ir, kaip matome, neradusį geresnės priemonės tokio užmanymo įgyvendinimui nei chuliganiškas išpuolis prieš vėliavą, drauge įsivaizduojantį bent tai, kad pati vėliava negali atsakyti antausiu į užpuolimą. Žinoma, jokio meno užuominų čia nerasi nė su žiburiu, dėl to nėra jokio reikalo ginčytis. Tačiau mūsų autorius užsispyręs tvirtina, kad šis performansas yra meno kūrinys, kuriame buvo įžvalgiai numatytos karštosios šiandienos aktualijos, taigi neva yra toks meniškai įprasmintas imperatyvas, kuris, kaip tvirtina autorius, mūsų dienomis skatina pasirinkti tarp LGBT bendruomenės ir tradicinės šeimos.

Trispalvė. G.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

 

Menas pagal lietuvišką to žodžio etimologiją veda atminties aktualizacijos linkme, įpareigoją prisiminti ištakas, esmę, kaip žinome, menas nėra tik fotografinis tikrovės atvaizdavimas. Tikras menas yra menantis menas.  Taigi ieškant ištakų pagal minėto performanso sumanytojo nubrėžtas gaires, būtų galima daryti prielaidą, kad autorius čia žaidžia giliais simboliniais užšifravimais, ekskrementų krūvelės duotybę pridengdamas šokolado įvaizdžiu, veidą suprasdamas kaip užpakalio užuominą, vėliavos simboliką susiedamas su giluminiu užpakalio viešo nusivalymo demonstracinio akto užšifravimu. Taigi, jeigu ir galėčiau vardan kompromiso, nueidamas savąją kelio dalį sutikti, kad šūdas yra šokoladas, o šokoladas yra šūdas, vis tik niekados negalėsiu pripažinti, kad aptartas vėliavos išniekinimo aktas yra meno kūrinys.

Daug netuščiažodžiaudamas paskysiu tik tai, kad pažinojau bent du žmones, kurie buvo nuteisti kalėti už trispalvės vėliavos iškėlimą pokario metais, todėl ir simbolį suprantu truputėlį kitaip.

Netrukus prasidės didžioji Olimpinių žaidinių fiesta, lauksime Lietuvai atstovaujančių krepšininkų ir kitų sportininkų pergalių. Ką turėsime progos pamatyti, stebėdami prazimbiančias mašinas Lietuvoje, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?

Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau po Joninių pradedančiais temti vasaros vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokiais atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.

Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.                                        

Vinco Kudirkos paminklo papėdėje. G.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą. Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija.

Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.    

2021.06.27; 13:15

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.