Edvardas Čiuldė. Ko vertas gandas apie filosofijos nereikalingumą palengvintos versijos pasaulyje?


Print
Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Užstoti vargšę filosofiją paragino tai, kad kiekvieną dieną viešoje erdvėje girdėdami politologų, ekonomistų ar net sociologų spygavimus, mes filosofijos balso kasdieniniame pasaulyje beveik negirdime, net jeigu ir nujaučiame, jog ir ji kažką norėtų pasakyti, dabar nebyliai žiopčiojanti  ant scenos. O gal iš tiesų filosofija yra ta jau dūstanti ant kranto žuvis, kuri dabar mūsų akivaizdoje išleidžia paskutinį kvapą, pralaimėjusi lenktynes sausumoje?

H. Heideggeris į nusiklausytą raginimą palengvinti filosofijos studijas universitetuose, truputėlį pyktelėjęs atsako, kad filosofijos studijos visur turėtų būti pasunkintos, nes esą kiekvienas daiktas privalo turėti savo prigimtinį svorį. Na, o jeigu ieškome tik lengvatinių sąlygų, pagalvokime apie tai, kad išties numesti lengvutį pūką į tolį sunku net kelis metrus, o sunkų metalinį rutulį net didžiausias dvasna (kartą kažkas man bandė įrodyti, kad būtent nuo žodžio „dvasna“ atsiranda žodis „Dvasia”) nesunkiai nustums arba bent paridens kelis kartus toliau.

Sakote, kad filosofija yra išminties meilė, gr, phileo+sophia, kai išmintis čia traktuojama kaip visiškai skirtingas dalykas nei praktinis apsukrumas. Tačiau problema net ne ta, jeigu mūsų laikais kažkas Sofiją priverstų plušėti už Zosę. Kažkuris iš Romos imperatorių buvo įpareigojęs net senatorių žmonas vieną kartą per savaitę padirbėti prostitutėmis, tačiau neteko girdėti, kad kažkas dėl to būtų labai skundęsis.

Mūsų bėda yra truputėlį kitokio pobūdžio, tačiau tai, ką toliau pasakysiu, prašau laikyti didele paslaptimi, ypač svarbu, kad nesukontroliuoti autoriaus paatviravimai nepasiektų mokslo administratorių ausų, kurie savo ruožtu tik ir taikosi sumažinti universitetuose dėstomos filosofijos valandų skaičių, taigi – šiukštu – neišplepėkite nepatikimiems personažams to, ką dabar sužinosite.

Yra tik du variantai: arba filosofiją reikia uždrausti universitetuose kaip žalingą veiklą, arba privalome jaunąją kartą supažindinti su filosofija pilnaverčiu pavidalu, kviečiant jaunuosius pasaulio užkariautojus skaityti didžiuosius  Vakarų mąstymo tradicijos tekstus, bandant įskiepyti bundančiai asmenybei  žiūrėjimo į bedugnę įprotį ir poreikį.  „Trupučiukai“ filosofijoje gali atnešti daugiau žalos nei naudos, taigi čia galioja dėsnis: arba viskas, arba nieko.

Žalinga filosofija tampa ypač tada, kada supažindinimas su mąstymo tradicija yra pajungiamas įprastiems pedagogikos kanonams, įpareigojantiems palengvinti dėstomo dalyko naštą, pritaikant filosofijos vardu pavadintą žinių kompendiumą prie nereflektuojančios sąmonės poreikių reljefo. Tokie pedagoginiais sumetimais daromi supaprastinimai, kai siekiama pateikti aiškius ir galutinius atsakymus, kuria sufalsifikuotą sąmonę, sustabdo ašinį žmogaus vystymąsi.

Žinoma, negalima ignoruoti informacijos įgijimo laipsniškumo principo, reikalaujančio iš pradžių pateikti maksimaliai supaprastintus paaiškinimus. Tačiau čia ir išryškėja didžiausia bėda, kad tokie supaprastinimai pagal sąmonės inercijos dėsnį labai dažnai prigyja kaip galutiniai, užbaigti atsakymai, o pati sąmonė tokiu atveju pavožiama po dangčiu, sukalant colines karsto vinis. Taigi dabar pabandykime įsivaizduoti, kad filosofija yra giluminis pačios sąmonės poreikis nebūti palaidotai per anksti informacijos srauto gausybėje.

 Žinia, filosofija nėra jokia informacija, dar daugiau, – filosofija žengia diametraliai priešingu įprastam sąmonės farširavimui keliu, visų pirma užsimodama užgriozdintą sąmonę iškrauti, tiesą sakant, pradėdama nuo sąmonės karsto dangčio atvožimo. Todėl didžiausia sėkmė filosofijos studijas lydi tada, kai auditorijoje susirenka nelinkę žinių sandėliuoti žmonės, nors dėmesingiausi filosofijos paskaitų klausytojai vis dėlto yra paukščiai.

Netiesa, kad net sugedęs laikrodis per parą du kartus parodo teisingą laiką arba, tarkime, filosofija yra reikalinga kaip muziejinė vertybė. Sustojęs laikrodis, tiesą sakant, visą laiką rodo tik sustojusį laiką. Kaip atrodo, tokią sugedusio laikrodžio funkciją atlieka manieringoji filosofija, kuri lengvai prisiima kultūrinio prusinimo užduotį, sakydama sau, kad jeigu nėra kito būdo būti visiems naudingai, būsiu bent kultūringos laikysenos pavyzdžiu, tarsi ta išties panaši į šmėklą senyva dama su impozantiška skrybėlaite ir nerūdijančiomis etiketo normomis.

Kultūra taip pat yra vienas iš uždarumo kodų, leidžiančių užsirakinti savo terpėje. Taigi visiškai teisėtai filosofiją būtų galima pavadinti nonkultūriniu reiškiniu kaip atsirakinimo būdą totalinio pirmapradiškumo stichijoje, kaip sąmonės testavimo neprijaukintos paslapties duotybėje užsitęsusias pratybas.

Filosofija prasideda tada, kai pritrūksta žodžių atnešti atsakymą.

2018.12.17; 18:00