Edvardas Čiuldė. Kodėl Taubučiuose niekados nelyja?


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nenuostabu, kad dauguma  mūsų šalies gyventojų bent viena ausimi yra kažką girdėję apie kartais pasakų kaimeliu pavadinamus Taubučius, tačiau tikriausiai retas iš  jų žino tą paprastai nepaaiškinamą faktą, jog čia jau daugelį metų nėra iškritęs nei vienas lietaus lašas.

Kas užtraukė tokią dangaus nemalonę į pietvakarius nuo Viduklės, prie Šešuvies upės įsikūrusiam kaimeliui ir jo šauniems gyventojams? Žinoma, visų pirma vertėtų paklausti pačių taubutiškių – ką jie mano apie užsitęsusią anomaliją, kai dangus virš jų žemių vieną kartą  užsiraukė ir išsausėjo, ar jie turi kokį nors racionalų paaiškinimą – kodėl Taubučiuose andai prasidėjo ir tebesitęsia tokia velniava? Būdavo, kad lietus pliaupia visose apylinkėse kaip iš kibiro, o ties Taubučių demarkacinėmis linijomis, pažymėtomis kelio ženkluose kaimelio pavadinimu, ten iš vidinės pusės neprasisunkia, nenuvarva net mažiausias lietaus lašelis. Dar gyva atmintis, kad pirmaisiais metais, ištikus negandai, vaikai smagindavosi ties kaimo riboženkliu, su pasikrykštavimais šokinėdami iš sausros į lietų ir – atvirkščiai, tačiau vėliau tokie lengvabūdiški vaikų žaidimai vyresniųjų buvo pradėti drausti kaip pernelyg familiarus elgesys paslapties akivaizdoje, kaip likimo tampymas  už ūsų, o, kita vertus, šio kaimelio vaikai aptariamu laikotarpiu bręsdavo paspartėjusiu tempu, kaip ant mielių, greičiau ateidavo į protą nei jų bendraamžiai kitur, nes buvo labiau imlūs paslapties ribai, kuri, kaip žinoma, nieko neparodo, tačiau užtvenkia protą.

Vasaros dangus. Vytauto Visocko nuotr.

Kaip nesunku būtų nuspėti ir pašaliečiui, tarp taubutiškių dominavo pseudomoksliniai susiklosčiusios padėties paaiškinimai, nes metodiškai neišgrynintas racionalizavimas paprastai nuveda tokiu klaidingu keliu. Dažnai buvo vapaliojama apie aukštybėse pagal kaimelio kontūrus susiformavusią ozono skylę, kuri neva išdžiovina debesis, kiti kalbėjo apie magnetinių laukų įtaką, uždariusią vieną atskirą kaimą sausros spąstuose, dar kiti, prisigraibę įmantrių žodelių, nusikalbėdavo dar mokslingiau, nieko iš esmės dorai nepaaiškindami net su kosminio rezonanso ar antimaterijos teorijos užkeikimais. Kita vertus, vienas keistuolis čia užsidegęs tvirtino, kad prasidėję tarsi niekas iš nieko kaimo kataklizmai kažkaip siejasi su nuslopusiu šio krašto žmonių pamaldumu, nekrikščionišku elgesiu kasdieniniame gyvenime, tačiau net ir jis  nedrįso skelbti, kad maldomis būtų galima prisišaukti lietų, nes tikriausiai daugiau ar mažiau nutuokė, jog tai būtų svetimos krikščioniškai doktrinai maginės praktikos atgaivinimo pasireiškimas. Kartais juokais dar buvo minimi kažkieno rimtai pasakyti žodžiai, kad dėl visko kalta yra pelkė, nuo seno vairuojanti šio kaimelio gyvenimą.

Jau turėjau ne vieną progą pastebėti, kad garsieji Taubučiai yra įsikūrę ypatingoje vietoje, t. y. šalia pelkės, kuri priešistoriniais laikais buvo laikoma šventąja vieta, t. y. šventpelke. Kodėl dabar jaučiu pareigą vėl tai priminti?

Žinomas dalykas, kad mūsų pagonių tikėjimo protėviai, apgyvendinę kraštą ir tvirtai atsistoję ant kojų, šventaisiais paprastai laikydavo antžeminius objektus, o pelkės šventumo išpažinimas užmina mįslę apie tuos nepalyginamai ankstesnius, migloje skęstančius priešistorinius laikus, kai, žmonėms dar ieškant vietos po saule, buvo atrasta viena pelkė su ypatingu statusu – kaip savotiška skirtingų pasaulių susikryžiavimo linija su kartas nuo karto atsiveriančia čia anga, pro kurią buvo galima iš vieno pasaulio išlįsti į kitą, iškopti į neaprėpiamą tikrovę. O jeigu tokia pelkė istoriniais laikais jau pasidengė luobu, nugarmėjo į pogrindį, tai dar nereiškia, kad ji pradingo iš mūsų  akiračio, išsitrynė iš pasąmonės gelmių, a?

Kitas klausimas – ar galėtų tokia archainė pelkė tapti piktą lemiančiu užtaisu mūsų civilizuotais laikais, kaip pabandė užsiminti kažkas iš to kaimo tylenių? Kad ir kaip ten būtų, čia, kaip atrodo, suveikė dėsnis, bylojantis apie tai, kad išsigelbėjimas slypi pralaimėjimo užtrauktame pavojuje. Ogi Kaimas gyvavo, išliko, gyventojai sėjo javus su ne mažesniu entuziazmu kaip anksčiau ir ne mažiau sėkmingai augino daržoves net ir šiuo atveju, kai lietus aplenkdavo šį, tarkime, Dievo pamirštą žemės kampelį, dėl tos reikalų padėtį gelbstinčios priežasties, jog drėgmė čia sunkėsi iš apačios, vos pakasus žemę, pačiame paviršiuje buvo randamos susiraizgiusios vandens gyslos, kurias atvėrus nesunku buvo įrengti tyriausio ir skaniausio vandens pasaulyje šulinius, taip pat ne tiek jau daug pastangų, kaip galima būtų pamanyti, reikėjo įdėti  laukuose išvedžiojant neįmantrius irigacinius įtaisus, užtikrinančius reikiamą drėkinimo kiekį žemės kultūroms, nekalbant apie tai, kad kaimo pakraščiuose keli šaltmėtinio skonio šaltiniai tryško iš neįžvelgiamos gelmės savaime. Kaimiečiai nebuvo linkę dėl nepalankių aplinkybių atsisakyti net tokių malonumų kaip grybavimo pasija, į vienu metu perdžiūvusius ir bergždžius miškus nuvedę drėkinimo vamzdžius, suteikiančius grybų dygimui reikalingą  maitinančiąją terpę.  

Drėgmė glūdėjo pačiame paviršiuje arba tryško per viršų, buvo taip plačiai pasiskleidusi, kad, minant kojomis įprastais maršrutais, greitai susiformuodavo vandens takeliai, o netyčia pasvirus ir atsirėmus į žemę delnu, iškart atsispausdavo tobula delno kopija su permatomais pirštų kapiliarų raštais, pažymėtais vandeningomis linijomis. Tai ir buvo tikrieji vandens ženklai, kitaip nepasakysi.

Klausiate – kaip valdžia prisidėjo, padedant Taubučių gyventojams susidoroti su bėda, įveikti dangaus kritulių trūkumą? Taigi čia ir prasideda patys įdomiausi dalykai, jog to meto liberalų valdžiukė neigė pačią problemą, kad štai viename Lietuvos kaime jau daug metų nelyja, kaip tai, kas prieštarauja sveikam protui ir ko negali būti iš principo.

Kitų tautų leksikoje bendruoju protu (lot. sensus communis, angl. common sense ir t.t.) vadinama mentalinė galimybė dėl rusų kalbos įtakos lietuviško kirpimo liberalų tarpe buvo pervadinta sveiku protu (rus. здравый смысл), palaikant rusišką bendrojo proto interpretaciją jau vien  dėl to, jog tokiu atveju kitaminčius buvo galima traktuoti kaip nesveikojo proto atstovus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Dangus. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, taip suprantamas sveikas protas yra ne kas kita, o mąstymo mechaninių įpročių, nuodėvų, mentalinių atliekų „protas“, o liberalai neabejotinai buvo teisūs, pasivadinę sveikojo proto vėliavnešiais, – jų skelbiamos tiesos iš tiesų buvo išsprogusios kaip buliaus kiaušiai trumpikėse – tokios pat begėdiškos ir nepritaikytos prigimties ir civilizacijos susitikimui toje pačioje plokštumoje. Tačiau būtent dėl sveiko proto sveiko užlaikymo to meto liberalai uždraudė Taubučių paminėjimą oficialiame diskurse, drauge labai įtariai žiūrėdami į bet kokias užuominas apie sausrą kaip galinčias užtraukti ideologinės diversijos grėsmę.

Kai ieškantys atsakymo, nesusitaikę su likimu, nerimstantys žmonės visą tą laiką taukšdavo niekus apie kaimą užklupusią velniavą, aš, žinantis tikrąsias užsitęsusios dangaus sausros Taubučiuose priežastis, droviai nuleisdavau akis, iš vidaus plėšomas skirtingiausių jausmų. Tiesa iš tiesų yra didelis turtas ir žmogaus draugas, galiausiai tiesa – išlaisvina, tačiau paklusimas diskretiškumo reikalavimams, draudžiantiems išviešinti paslaptį, tuomet man atrodo net už tiesą svarbesniu įpareigojimu, juolab kad neturėjau teisės perskubėti, nežinodamas – kuo visa tai gali baigtis?

… Po universiteto pirmo kurso baigimo atostogavau kaime, Taubučiuose, tinginėdamas, bimbinėdamas, neturėdamas – kur dėtis. Jau seniai buvo užsibaigęs žydėjimo metas, nieko nelikę iš buvusių nepriteklių ir blyškumo grožio, Vasara, įkopusi į savo zenitą, tvoskė karščiu, o  viskas, kam reikėjo, jau buvo prisirpę, sunokę ar pernokę, užsipildę iki viršaus, rėmėsi į lubas.

Taubučiuose dominavo pertekliaus, sotumo ir ramybės dvasia.  

Kartą dėmesį patraukė sodri žaluma už upės, kur nusprendžiau nukakti, bėgdamas nuo ankštumo, pasiėmęs su savimi po pažastimi Oskaro Milašiaus poezijos tomelį, planuodamas ten pastypinėti, pasėdinėti, pamedituoti, paskaitinėti. Ten, už upės, dabar rymojo išsikeroję renesansiškos tapybos stiliaus medžiai su aukštai į dangų iškelta lapija,  primindami panteistinės mąstysenos pabaigos įtakotus peizažo tapybos šedevrus, kur sodrios spalvos maskuoja gėlą, atsirandančią su Dievo pasitraukimu iš gamtos.

Medžio drožėjo Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sėdėdamas su knyga ant kelių, išgirdau, kad kažkas vikriai, kaip žebenkštis, sušnarėjo už nugaros. Man net nespėjus atsisukti, tik gaiviam vėjeliui dvelktelėjus, šalia pritūpė, pasakysiu taip, neįtikėtinai įdomi būtybė – augalota, bet nepaprastai plastiška, tarsi kokia gimnastikos čempionė sunkiasvorių kategorijoje, vikri mergina. Sunku tuo patikėti, bet jos truputėlį komiškas gremėzdiškumas, sumišęs su nebūdingu krūtiningai merginai grakštumu, tarpusavy derėjo nepaprastai žavingai. Ji ne sudribo šalia, bet grakščiai priklaupė ant abiejų kelių, pasidėdama savo sodrų, iškilių gabaritų, Renesanso peizažo tapybos stiliaus užpakaliuką ant kulnų. Tai buvo taip netikėta, kad trumpam praradau žadą, o ji, negaišdama laiko pokalbį užmezgančioms įžangoms, paklausė, ką skaitau. Parodžiau jai knygos viršelį, neaiškiai papurenau puslapius, dar neatgavęs kvapo ir kalbos dovanos. Ji atsargiai arba, greičiau, švelniai, su kažkokiu ypatingu pietetu paėmė knygą į savo rankas ir ilgai skaitė, nugrimzdusi į kataleptinę būseną, kažką murmėdama tylomis, o gal jau ir murkdama. Nepasakyčiau, kad užsitęsusi pauzė buvo nejauki man, sustingusiam šalia su pagaugais nuėjusiu kūnu. Staiga ji kažką pasakė garsiai, tikriausiai pacitavo eilėraščio frazę, ir prapliupo  karštomis stambiomis ašaromis,  byrančiomis ant jos rūko draiskanų baltumo bliuzelės, kuriai sušlapus greitai pasimatė stulbinančiai didelės krūtys, spurdančios kaip dvi gyvos žuvys, kaip įstabus žvejo laimikis. Po to iškart pradėjo lyti, krito šiltas lietus, ištirpdęs visus mūsų rūbus. Dėl diskretiškumo sumetimų nepasakodamas detalių, visų vojeristų pykčiui pasakysiu tik tiek, kad mylėjomės ilgai ir nuožmiai, praradę laiko nuovoką, nugrimzdę kažkur pasaulio dugne.

Tai buvo pamažu atpažįstama pelkės teritorija, kur laikas sustoja ir tampa amžinybe. Nekilo jokių abejonių, kad ši pelkės yra niekam neprilygstanti metafizinio pasaulio konservavimo terpė. Čia gyveno laike užstrigę, archajiški, jau nebesenstantys žmonės. Neklausiu jos amžiaus ir vardo, nes ji buvo belaikė ir neįvardijama.

Visur tyvuliavo vanduo, lelijos kvepėjo vaginomis. Atsigulusi ant nugaros ji plaukiodavo greitai kaip kateris, o aš mėšlungio sutrauktomis rankomis laikiausi josios krūtų, bijodamas nukristi į pasaulio bedugnę. Iškopusi į kratą iš nugaros ji neretai primindavo driežę, iš priekio –  gražuolę karalaitę krokodilaitę.

Pelkė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laikas su trenksmu sugrįžo į savo vėžes, kai  kartą žiūrėdamas į burbuliuojantį vandenį, pagalvojau, kad baigiasi vasara ir reikės skirtis su įstabiąja pelke, grįžtant į studijas universitete. Ji negalėjo patikėti, kai taip lengvai išmainau pelkę, kur sudrėkę nuo laimės murkdėmės lietuje, į nusmurgusią smegenų džiovyklą, vadinamą profesorių skaitykla. Teisinausi, kad turiu tesėti sau duotą pažadą, jog kada nors tapsiu istoriku, siekiančiu išaukštinti Tėvynės idėją laike. Neva privalau pasiaukoti! Pelkės mergaitė galiausiai atsakė man tyliai tyliai, kad ji užgniauš savo raudą ir niekados  nepravirks, nesulauksiu, ir palinkėjo, kad, bėgant metams, mano širdis sudiržtų kaip rupūžės išnara išdžiūvusiame šulinyje. Ir tarsi to būtų dar negana, kiek garsiau pridūrė: „O Taubučiuose nelis 100 metų“.

Nežinau ir greičiausiai niekados nesužinosiu to, ar jai pavyko ištesėti neraudojimo įžadą, tačiau kiti pelkės gražuolės pranašavimai išsipildė su kaupu. Žinia, Taubučiai su didesniais ar mažesniais nuostoliais atlaikė prakeiksmo spaudimą, tačiau, bėgant metams, mano širdis  apkarto ir išdžiūvo kaip išdegusio miško pintis.

Užvakar ištiktas desperacijos sudeginau universiteto baigimo diplomą, nors nepasakyčiau, kad dėl to iškart palengvėjo. Tikriausiai ir pats žinojau iš anksto, kad taip paprastai nebus galima atpirkti pralaimėto gyvenimo, nubaidyti pristojusią gėdą dėl alma mater nuosmūkio. Buvo neapsakomai skaudu, jog kažkada didžiųjų jėzuitų įkurtą mokslo šventovę pastaraisiais metais užvaldė nusususių pigmėjų karta, rinktiniai pašlemėkai. Šio universiteto prieigose kabojusią Lietuvos valstybės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava. Net ir žiauriausių okupacijų metais lietuvių tautos sąmoningumą budinęs universitetas šiandien jau buvo tapęs žydų išskirtinumo garbinimo centru, kur jau gerą dešimtmetį  galiojo inauguracijos procedūra, lemianti tai, jog naujai išrinktas rektorius yra apipjaustomas viešos ceremonijos metu, plojant ta proga sukviestiems svečiams. Kitaip tariant, kažkas apmyžtais pirštais jau buvo užgesinęs lietuviškos dvasios dagtį šiame universitete. O man, kažkada išmainiusiam pelkę į įstaigą, kuriai buvo lemta tapti nususimo simboliu, kaip atpildas už kvailumą paliko tik nebenuryjamas iki gyvenimo pabaigos kartėlis.

Skulptoriaus Antano Česnulio kūrinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr).

Šiandien, žygiuodamas savo jaunystės takais paupiu, pamačiau iš priekio ateinančią ją arba labai panašią merginą, jauną milžinę.              

– Ko liūdi, dėde? – paklausė ji manęs ir nusikvatojo su ne mažesniu aidu nei nugriaudėjęs perkūnas.

Pajutau, jog kažkas subarškėjo kišenėje. Ištraukęs įkištą ranką ant delno radau nuostabių kriauklelių, šiose apylinkėse vadinamų laumės papais, kolekciją.

Po to ore pakvipo siera, staiga sutemo dangus ir, – neįtikėtina, – ten, kitame upė krante, Taubučiuose, pradėjo lyti taip smarkiai, tarsi būtų atsivėręs aukštybių krioklys. Daugybė žmonių stovėjo laukuose, iškėlę rankas į dangų, kiti parkritę klūpėjo, ištikti euforijos stabligės. Praėjau pro juos, mažai kreipdamas dėmesio. Kas man iš tos dangaus palaimos, jeigu širdis – visiškai tuščia?..

2021.08.13; 09:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.