Edvardas Čiuldė. Koks, velniai rautų, yra to progreso tikslas? (I)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viena mūsų dienų sparčiai galią akumuliuojanti ideologinė sekta yra pasivadinusi pažangiečiais arba progresyvistais. Net jeigu jie taip pasivadino patys, mes ne mažiau dažnai kartojame šį pavadinimą, paprastai įdėdami  jį į kabutes. Žinia, pažanga yra daugelio žmonių godotinas idealas, todėl mums kelia įtarimą bandymas ideologiškai nusavinti pozityvių reikšmių žodyną labai siaurai ideologiškai užsiangažavusios grupuotės naudai. Jeigu norite žinoti, šių eilučių autorius paprastai nurodo, kad minimu atveju kalbame apie vadinamuosius pažangiečius arba, kitaip tariant, vadinamuosius progresyvistus.

Tačiau, kaip atrodo, siekiant kritiškai išmatuoti mūsų dienų progresyvisto pasiją, neišsiversime be didelio įtūpsto į praeitį, temos pasirinkimo įpareigoti visų pirma aptarti progreso sampratos atsiradimo aplinkybes, po to pažymint ir šios sąvokos tolesnio išplėtojimo gaires. Iš anksto perspėju, kad ilgiau nei galbūt derėtų pagal įvardintą temą apsistosime prie progreso sąvokos genezės aplinkybių aptarimo, tolesnį šios sąvokos kismą pabandydami įvaizdinti pagreitintu tempu pagal senojo kinematografo nutrūkusios juostos į pabaigą pasileidusių bėgti kadrų pavyzdį.

Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas, pagrįstas progreso samprata, yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia yra suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas, taigi ir progreso nuojauta.

Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o dar tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Švento Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo būtina pastebėti, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Savo ruožtu Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be to, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Filosofinis žvilgsnis. TSPMI vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, leidusi atplėšti vieną nuo kitos, jeigu būtų leista taip pasakyti, įsimagnetinusias tarpusavyje amžinybės ir laiko „puses“.

Kaip tikriausiai dauguma iš mūsų yra girdėję, Platonas labai entuziastingai forsavo idealios valstybės idėją, dialoge „Valstybė“ iškėlęs radikalaus, mažai ką bendro turinčio su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, visuomenės pertvarkymo užduotį, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus-valstybė-kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, jog čia randama idealios valstybės apibrėžtis yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas (ideali valstybė, – rašo antikos mąstytojas, – gyvuoja tik mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, ji galbūt yra tik danguje randamas pavyzdys) nepalyginamai stipresniu laipsniu nei mes šiandien esame linkę nesutapatinti idealų su rupia kasdienybe ir inertiška materija. Iš tiesų, Platonas ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės principinio pertvarkymo uždavinį tuo pačiu papuola į uždaro, neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės pabandyti įsivaizduoti dabarties nepakankamumo atšaukimą ateityje. Savo ruožtu krikščionių filosofas Augustinas, vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą kaip apie savotišką istorijos liftą, leidžiančio pasikelti į visuomenė plėtros idealo neabejotino tikroviškumo perspektyvų apmąstymą ir jų įkūnijimą istorinio laiko skalėje.

Beždžionė savižudė

Kaip ir Platonas, Augustinas skiria dviejų, tarpusavyje nederančių valstybių aprašus, iš kurių vienas išreiškia idealų krikščionių mąstytojo pageidavimą ir yra vadinamas Dievo valstybės principų apibrėžtimi, o kitas konstatuoja dažniausiai pasitaikančius, tipiškus politinio gyvenimo trūkumus ir yra vadinamas žemės valstybė pavyzdžiu. „Dvi valstybės, rašo krikščionių mąstytojas, – yra sukurtos dviejų meilės rūšių: žemiškoji – meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui, dangiškoji – meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau“ (Saint Augustine. The City of God. New York: Garden City. 1958, p. 322). Pagal Augustiną, kasdienybės sferoje Dievo ir žemės valstybės yra tarpusavyje persipynusios, tačiau krikščionių mąstytojui nekyla jokių abejonių, kad istorinio progreso stūmoklis lemia, kad jau čia dviejų valstybių kova užsibaigs Dievo valstybės pergale, kuri bus paskelbta, įtvirtinama ir tarsi sustingdoma jau neistorinėje, bet užlaikinėje būtyje. Tarpininkaujant mūsų laisvai prisiimtai prielaidai, kad pasaulio laikas yra ribotas, nesunku įsivaizduoti, jog laikai užsibaigs, kai ateities ritės laikas be jokios siūlo galelio liekanos persivynios ant praeities laiko ritės.

Dabar būtų pats laikas autoriui išgirsti priekaištą, kad nederėjo keiktis jau temos pavadinime, minint kažkokius velnius, kai buvo galima lengvai numanyti, jog ilgai užstrigsime ties Dievo valstybės aprašo pavyzdžiu. Pasiteisinant pastebėsiu, kad visų pradžių pradžioje teologiškai apčiuopta progreso samprata įsibėgėjusioje Vakarų kultūroje buvo varijuojama taip plačiai ir prieštaringai, kad čia vertėtų prisiminti ir perspėjimą apie tai, kad antikristas yra Kristaus beždžionė.

Valstybės valdybo mechanizmas kur kas sudėtingesnis nei laikrodžio

Daug ką apeinant šios temos plėtotėje, nori to, ar nenori, nepavyks apeiti ir nutylėti Georgo Hegelio filosofijos pateikto absoliuto dialektikos pavyzdžio, kai progresas summa summarum čia yra jau suprantamas kaip absoliutinės sąmonės persivyniojimo į absoliutinės savimonės plotmę procesas. Iš esmės G. Hegelis pakartoja dar Aristotelio pateiktą apibrėžimą, jog Dievas yra mąstymas apie mąstymą, kai Dievas mąsto patį vertingiausią dalyką, t. y. save patį, tokiu mąstymu tapdamas tuo, kas yra mąstoma, t. y. dieviškąja pilnatve, su ta išlyga, jog G.Hegelio filosofijos atveju nurodomas mūsų tarpininkavimas tokiame absoliutinės dvasios savęs įsisąmoninimo procese per žmonijos pasaulinę istoriją ir tokias žmogaus dvasios pakopas kaip menas, religija ir filosofija. Šiuolaikinės politinės konjunktūros terminais tariant, G. Hegelio filosofijos pagimdyta absoliutinė dvasia yra įtrauki, nors, iš kitos pusės, dėl vaizdingumo būtų galima pasakyti, kad čia aptinkama žmogaus dvasia veikia užsidėjusi absoliutinės dvasios skafandrą. Kita vertus, kaip atrodo, čia aptartą absoliutinės sąmonės ir absoliutinės savimonės tarpusavio santykį būtų galima grafiškai atvaizduoti dviejų iš dalies susikertančių apskritimų simboliu dėl tos aplinkybės, jog ir čia, kaip liudija vėlesni filosofijos pavyzdžiai, ne visi išplėtoti sąmonės turiniai galiausiai įgyja savimonės pavidalą.

Nedidelė paslaptis yra tai, kad marksistinės doktrinos kūrėjai ne kartą,bet ne iki galo aiškiai yra bandę progreso sampratą apibrėžti per spiralės simbolinį įvaizdinimą. Tai greičiau vis tik buvo ne tiek Karlo Marxo, kiek Fridricho Engelso topinė idėja, jam tvirtinant, kad komunizmas savo esme yra pirmykštė beklasė visuomenė, pakelta į nepalyginamai aukštesnį lygį. Savo ruožtu leiskite šį pirmą pasisakymą nurodyta tema užbaigti pastebėjimu, kad mūsų dienų vadinamieji progresyvistai pažangą iš esmės supranta remdamiesi apverstos spiralės principu, ką akivaizdžiai iliustruoja jų bandymas su progreso užkeikimu lūpose triukšmingai grįžti į ikisokratinę antiką, kur be didesnių išimčių buvo toleruojama pederastijos propaganda ir praktika to meto švietimo įstaigose, drauge berniukų tvirkinimą paverčiant politinės infrastruktūros išplėtimo bei partinio elito formavimo priemone.

2021.12.08; 05:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.