Edvardas Čiuldė. Kova tarp lesbiečių ir vyrų dėl moters dėmesio


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip skelbiama „Kauno dienos“ informaciniame pranešime su skambia antrašte „Kovo 8-osos eitynės šiemet Kaune kviečia tulpes išmainyti į švilpukus“, Kovo 8-ąją 14 val. prie Istorinės Lietuvos prezidentūros prasidės eisena, kurios dalyviai, išmainę raudonas tulpes į tos pačios spalvos kepures ir švilpukus, sieks atkreipti dėmesį į Lietuvą ir pasaulį krečiantį smurtą prieš moteris.   

Apie sueigos scenarijų pranešime rašoma: „Kovo 8-ąją Lietuva jungiasi prie pasaulinės akcijos ir atliks teatralizuotą dainą, gimusią Čilėje 2019 metų rudenį. Daina „Prievartautojas (užpuolikas) tavo kelyje“ atsirado kaip atsakas į daugybės moterų patirtą seksualinį priekabiavimą, prievartą ir smurtą iš policininkų, masinių protestų prieš nelygybę Čilėje, metu. Protesto daina žaibiškai paplito po visą pasaulį ir buvo atlikta daugiau nei 200 kartų, plačiai nuskambėjęs dainos atlikimo atvejis – prieš Harvey Weinsteiną, seksualiai priekabiavusio ir prievartavusio daugybę moterų, bylos nagrinėjimą teisme. Ši daina, tapusi pasipriešinimo smurtui prieš moteris simboliu, kvies Lietuvos moteris susiburti ir kartu pasakyti smurtui „ne“ bei pareikšti, kad tokia tvarka mūsų netenkina. Tarptautinės moterų solidarumo dienos proga, susitikime ir pūsdamos raudoną švilpuką priminkime, kad mes turime galią keisti smurtą įgalinančią tvarką. Solidarumo su pasaulio moterimis vardan, kviečiame ryšėti raudona skarele ar dėvėti raudoną kepurę.“ https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/kovo-8-osios-eitynes-siemet-kaune-kviecia-tulpes-ismainyti-i-svilpukus-955829

Visados galvojau, kad mūsų laikais net didžiausias kvailys išgudrėjo taip, kad po kaklu jau neberyši skambučio, galinčio perspėti aplinkinius apie susidūrimo su kvailiu priartėjimo pavojų. Tačiau štai minėtame pranešime keistieji iniciatoriai kviečia moteris Kovo 8-ąją atsisakyti vyrų dovanojamų gėlių, o eiti į gatves, užsirišus raudonas skareles ar kepuraites, ir, keliant baisų triukšmą pučiamų raudonų švilpikų garsais, išreikšti protestą prieš bjaurius ekscesus Čilėje ir Meksikoje.

Žavesys. Slaptai.lt nuotr.

Kai bandau įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti toks siurrealistinis švilpiančių raudonais švilpukais raudonųjų skarelių susiėjimais, kūnas staiga nueina nemaloniais pagaugais. Tiesą sakant, neįstengiu įvaizdinti galimybės, kad čia ruoštųsi dalyvauti normalių refleksų moteris, kuri, tarkime, pavaišinta šampano taure kavinėje už kampo mylimo vyro, strimgalviais veržtųsi pašvilpauti Kauno gatvėse (nebent būtų pripampusi ne vieną šampano taurę). Vaizduotė išties piešia nejaukų paveikslą, kad čia susirinks visas būrys įskaudintų vyrų nedėmesingumo arba apskritai vyrų padermės reikalingumą kvestionuojančių moterų.

Lietuvoje daugėja iniciatyvų, kurių gausa tikrai nerodo pažangos, greičiau – priešingai, liudija apie kretinizmo sugebėjimą bematant pasidauginti. Apie kokias moterų teises galima kalbėti mūsų padangėje, kai Lietuvos moterys jau seniai perspjovė Lietuvos vyriją?..

Dar ir dabar akyse stovi TV reportaže kalbinta kažkokio Žmogaus teisių gynimo instituto vadovė, neįtikėtinai spuoguota mergina, kuri pasakoja apie jų atliktą tyrimą, kuris neva nustatė, kad lietuviai labiausiai nenori gyventi žydų kaimynystėje, antroje eilėje baidosi juodaodžių, toliau – čigonų. Kokias nesąmones ji čia tauškia, – pagalvojau tada. Kaip parodė atminimo lentelių naikinimo istorija, tarp žydų pasitaiko labai baisių žmonių, tačiau apskritai jie yra padorūs kaimynai, mandagūs žmonės. Iš tiesų, visas kortas atskleidė sekantis reportažo herojės sakinys apie tai, kad neva po tokio tyrimo institutas ilgai nelaukęs kreipsis į vyriausybę, ragindamas plėtoti tautų sugyvenimo kultūrą ugdantį švietimą, suprask –  prašys pinigų savo neaiškaus pobūdžio veiklos tolesniam palaikymui. Taigi galbūt ir siurrealistinio renginio Kaune organizatoriai yra panašaus tipo, neaiškios lyties spuoguotos būtybės, prasmingos veiklos imitacijomis siekiančios pelnyti vienokius ar kitokius dividendus.

Moteriškos skrybėlės. Slaptai.lt nuotr.

Viena niekados nenuvilianti, sugebanti intriguoti, įdomi žurnalistė (visomis savo poromis jaučiu, kad ne lesbietė, o tik mėgstanti beždžioniauti pagal laiko dvasią) kartą driokstelėjo pranokdama net pati save, pareiškusi, kad gėlių dovanojimo tradicija neva yra atsiradusi iš maisto dovanojimo tradicijos, esą vyras, dovanojantis moteriai, merginai gėles, simboliškai teigia galintis ją išmaitinti. O toliau dar stipriau: esą ypač dideliu disonansu toks gėlės įteikimo aktas atrodo Kovo 8-osios dieną, prisimenant moterų kovos už lygias teises ir galutinę emancipaciją istoriją. 

Ką gi, kaip yra pastebėjęs prabėgusių laikų poetas, visus žmogiškosios tikrovės fenomenus iš esmės galima suvesti į du – alkio ir lytinio potraukio – pradus. Vokiečių poetas H.Heine, taip apibrėžęs žmogiškosios tikrovės paslaptį, iš tiesų kaip tikras pranašas numatė dvi didžiąsias žmogaus redukcinio paaiškinimo sistemas, t. y. marksizmą, su čia išplėtota kraštutinio pobūdžio ekonominio determinizmo programa ir froidizmą, su lytinės aistros teorinio modelio visrakčiu, pabandžiusiu atrakinti visus žmogaus sielos užkambarius.

Redukcionizmas kaip toks, įpareigojantis sudėtingesnį reiškinį suvesti į paprastesnį, taip pat ir šiandien yra traktuojamas kaip mokslinio požiūrio skiepas humanitarinėje tikrovėje, o redukcionistinio požiūrio plėtotė daugiau ar mažiau tiesiogiai yra tapatinama su užsiangažavimu  išgryninto mokslinio metodo idėjai. Kita vertus, jeigu neturiu tokios senovinės teisės priimti reiškinį neredukuotu pavidalu, bet galiu rinktis tarp dviejų galimybių, tai vis tik leiskite pasirinkti požiūrį, jog gėlių dovanojimas moterims apskritai, o taip pat Kovo 8-osios proga vis tik labiau yra sietinas su libido kompleksu, – kartais labai toli kultūriškai perkeltu ar transformuotu, – nei su kiauro skrandžio bedugniškumo prakeiksmu. Tačiau neslėpsiu, tokią banalybę, visiems žinomą dalyką dabar bandau išryškinti ir įtvirtinti tik todėl, jog bijau, kad įteikiant gėlę moteriai kokia nors proga neišgirsčiau atsakymo: nesu karvė, žolių nevalgau!

Lengvai utriruodamas ar nepiktai šaržuodamas autorę, tikrai nenoriu, ginkdie, kaip nors pažeisti anosios orumo. Tarkime, kad autorė iš dalies yra teisi, jog minint moterų kovos už savo teises dieną kovo mėnesį, gėlių dovanojimas moterims yra tarsi ir perteklinis aktas, nes savo, o ne vyrų pagalbos dėka užsitikrinusios lygiateisiškumą ir daugelyje sferų stipriai pirmaudamos, dauguma moterų su ironija žiūri į bandymą simboliškai užmaskuoti susiklosčiusią padėtį, nenori anachroniškai būti vadinamos silpnąja lytim. Jeigu taip nebūtų galima sakyti apie visas moteris, vis tik tokia sociologinė tendencija pradeda ryškėti. Kita vertus, kad ir kaip būtų neįtikėtina, vertinant sociologiniu požiūriu, atgimstanti gėlių dovanojimo tradicija kovo 8-osios proga vis tik, kaip atrodo, žymi ne tiek vyrų norą desperatiškai išlaikyti tradicinį maskulistinį statusą, kiek dabar, pasauliui apvirtus, jau yra simbolinis vyro pralaimėjimo ir savo silpnumo pripažinimas.

Pavasario pranašas. Vytauto Visocko nuotr.

Nenorėdamas pernelyg išsiplėsti šia tema, daug ką nutylėdamas, pasakysiu trumpai: moterys ne tik iškovojo lygias teises su vyrais, bet lyginant ją ir jį, galime dabar pastebėti ir tai, jog moteris už savo statusą ir karjerą šiandien neretai kaunasi dvigubai ar net trigubai aršiau nei paprastai tai daro vyrai. Nesiūlau to fakto (jeigu tokiam pastebėjimui pripažinsime fakto statusą) vertinti vienpusiškai gerai ar blogai, tačiau akivaizdu ir tai, jog taip suprantama moterų emancipacija išblukina viso kosmoso spalvas, nuskurdina aplinką, leidžia mūsų gyvenime įsivyrauti pilkosioms tendencijoms.

Pavasaris Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vyrai dabar kaip pamišę perka gėles, bandydami tokiu būdu užmaskuoti išryškėjusią kiaurymę, bent tokiu būdu įveikti monotoniją. Dovanodami gėles konkrečiai moteriai, vyrai drauge aukoja idealui.

P. S.

Kartais sakoma, kad Kovo 8-oji yra įtartina šventė, nes moters dienos paminėjimą pavasario pradžioje sugalvojo komunistė Roza Liuksemburg. Dedu aš skersą ant to – komunistė ar ne komunistė sugalvojo šią šventę, bet tikrai nepraleisiu progos visų feminisčių pykčiui įteikti gėlytę gražiausiai nusišypsojusiai moteriai.

2020.03.07; 06:01

                            Nekorektiškas eilėraštis belaukiant tikro pavasario                                                                                                               

                             kai tavo vidujinės patirties mažytė

                             žemė yra tik dydžio kaip monetos

                             žiūrėk kaip viskas sužaliavo žydi

                             gamta jau nesidrovi tu dar pasimetus 

 

                             ir aš nesuprantu čia nieko –  vėl užlūžęs ties

                             posūkiu į margumynų kosmą

                             žinau tik tai kad niekas man suprasti nepadės

                             o tau čia prisitaikyti vis tiek padės kosmetika      

print

Vienas komentaras

  • Nu bet p. Edvardas vis tik žavus savo nelauktais ir stačiais minties posūkiais…

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.