Edvardas Čiuldė. Labai gaila, bet trečio kelio Garliavos istorijoje, deja, nėra


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ne kartą girdėjosi atsargūs išmintingų žmonių perspėjimai, kad neva šioje Garliavos istorijoje tiesa yra kažkur per vidurį, taigi, vengiant batalijų atnaujinimo, kiekvienas privalėtų nueiti savo kelią link tiesos, atsižadėdamas kraštutinių apibendrinimų. Kažkada ir aš pats stengiausi patikėti tokio trečiojo kelio galimybe, patikėti tuo, kuo, kaip greitai aiškėja, neįmanoma patikėti!

Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kiekvienas normalių refleksų žmogus, taip įsismarkavus aistrom, matydamas, jog laivelis pavojingai siūbuoja į šonus, verčiamas vien rūpesčio dėl populiacijos saugumo užtikrinimo, privalėtų ieškoti kompromiso, aukodamas jo labui savo subjektyvius nusiteikimus, dėl to paties reikalo nepastebimai nurydamas susikaupusį kartėlį, tramdydamas įsikalbėtas ar tikras antipatijas.

Žinia, kaip tik  brandi asmenybė paprastai atkreipia dėmesį savo sugebėjimu laikytis auksinės vidurio taisyklės, mokėjimu laviruoti, įgudimu išlaikyti pusiausvyrą net ant skustuvo ašmenų, nenukrintant nė į vieną pusę. Taigi labai pagirtinas ir godotinas dalykas yra nusiteikimas ieškoti subalansuoto požiūrio, tačiau, kaip atrodo, šiuo atveju, vis tik yra truputėlį kitaip: abipusiai kaltinimai ir pretenzijos, primetami įtarimai yra tokie fantasmagoriškai baisūs, kad kompromisas čia reikštų tai, jog laisva valia prisiimame niekšybės ir silpnaprotystės naštos dalį, net pusę tokios naštos.

Dar kartą užtikrinu, jog labai norėčiau sutikti tokį proto bokštą, kuris pasiūlytų garbingo kompromiso receptą, žemai nusilenkčiau visus pranokusiam išminčiui, bet tiesa ta, kad net kažkoks susitarimas dėl diskusijų kultūros, korektiškumo reikalavimų, apsiraminimo, nusiteikimo susėsti ir pasikalbėti čia yra neįmanomas dalykas iš principo, nes anosios pusės veiklos (ar kovos) priemonės yra kaip tik nepamatuotas aistrų kurstymas, neįtikėtinų gandų platinimas, triukšmo ir dūmų uždangų konstravimas, nelabai kvapnaus dumblo pakėlimas nuo pasąmonės dugno, kitaip tariant, visa tai, kas verčia žmogų išklysti iš proto kelio ir užsiimti nesveikos vaizduotė kultivavimo apeigomis.

Kitas dalykas, kad tulžingam žodžiui savo ruožtu iš principo nėra galimybės priešpastatyti ką nors kitą kaip tokį patį ar panašų tulžingumą, taigi, kažkam davus toną, tulžingumas tampa visuotinu užkratu.

Taigi, dar kartą perklausiu – kodėl joks kompromisas čia neįmanomas?

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Užskliauskime esmę, atsiribojant trumpam nuo dėmesį blaškančių detalių, įrėminkime, stabilizuokime ją taip, jog  būtų galima įsižiūrėti į tikrą dalykų padėtų, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems dūmų ir triukšmo manevrams. Taigi, kaip kitaip, jeigu ne išgrynintu niekšybės be jokios paslapties pavyzdžiu reikia laikyti vaiko pavertimą gyvu skydu, statant jį prieš langą ir duris policijos operacijos metu, kai tos durys yra laužiamos, o langas daužiamas, kaip kitaip pavadint ketinimus užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, pastūmėjant  bejėgę būtybę į suluošinimo svetimomis rankomis situaciją, tokiu būdu, tikėtina, siekiant nušauti du zuikius. Labai jau gudru, ar ne?…  

Kita vertus, nieko nuostabaus, mergaitė čia visados buvo įkaitu be jokios simbolinės įvardijimo gelmės, pačia grubiausia to žodžio reikšme. Ar tai ir yra Garliavos vertybės? Kaip galima labiau išniekinti žodžio reikšmę, kai tokio užsiangažavimo žmonių pozicija yra vadinami sąžinės kalinio kančios istorija ir pan.

Koks kompromisas gali būti rastas buvusios teisėjos baudžiamosios atsakomybės klausimu, kai pasinaudodamas savo statusu Garliavos įžymybė galimai ilgą laiką darė sunkius nusikaltimus? Be Generalinės prokuratūros iškeltų įtarimų, būtina atsakyti taip pat į klausimą – koks yra šios teisėjos vaidmuo žudynių bylose, gi nuo į viešumą prasisunkusių liudininkų parodymų piestu stojasi plaukai ant galvos. Kaip toliau gyventų Lietuva, jeigu klausimai apie banditinio mūsų šalies užpuolimo aplinkybes, galimai talkininkaujant Rusijos specialiosioms tarnyboms, liktų neatsakyti, užmesti.   

Neverskite įsivaizduoti, brr, negalėčiau rasti kompromiso net ir stovint Paskutiniojo Teismo akivaizdoje su žmogėnais, paskelbusiais tarsi ir žaismo dėlei motinos ir dukros įslaptintos gyvenamosios vietos paieškos vajų, taigi pradėjusiems motinos sumedžiojimo akciją, varovais kviečiant telktis triukšmingų kretinų minias, įvairiausio galo pusgalvius. Tai jau yra visų žmogaus prigimties ribų peržengimas, išgamų žaidimai iš nuobodulio, nesveikos vaizduotės padarų galutinių lūkesčių išsipildymas.

Be jokios abejonė, buvo ir blogesnių laikų Lietuvos istorijoje, tačiau bjauresnio epizodo, kai viešai didžiuojamasi savo apsigimimu, sunku  beprisiminti. Dėl savęs mielaširdingai prašau tik vieno dalyko, oi nereikalaukite, kad imčiau ir patikėčiau, jog banditų nuosprendis principingam teisėjui yra kažkokia antisisteminė revoliucija.

XXX

2014 Garliavos metų Siurrealistinė Lietuva

Tas triušis slaptame bute – tai užsimaskavęs keturkojis pedofilas arba mažų mažiausiai gudrus žaltys, apsimetantis švelniakailiu padarėliu! Dar mažametė, bet jau aštuoniarankė chtoninė būtybė, virpindama keturiasdešimtimis pirštukų, plevena svaigiame sapne, neįstengdama niekaip prabusti. Kažkur ano pasaulio pakrašty skęsta kita mergaitė sulėtintu iki begalybės ritmu, niekaip nesugebėdama paskęsti, o šiapus ritasi suvisai paskandinusios realybės likučius audrotos vaizduotės bangos gražiosios audronės 9 balų stiprumo.

Kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai vienarankis Ginklininkas stoja vėl į tarnybą, visur užstoja kraupi ramybė, nuslopsta vėjelis, sustingsta medžių lapai, nuščiūva netgi žolė, – ramybė tokia, jog plaukai stojas piestu, per vasaros karštį vanduo atvėsta. Triakė Vienuolė su pridžiūvusiu laurų  vainiku ant galvos dabar žiūri kaip rentgenas kiekvienam tiesiai  į širdį.

Dėl ryte pražydusios ryžos Rožytės užgaidų vėl kyla reali involiucijos grėsmė, kažko nepaprasto laukimas užvaldo žmones. Kyla realus įtarimas, jog netrukus pradės lašnoti. Pažeme, žinoma, pažeme juda dulkės. Dabar aišku net arkliui nepabalnotam, jog lis.

Daugiaprotis Patriarchas pro daugiabučio langą prieš lietų vėl medžioja marsiečius. Ne sezono metas, tačiau nėra liūdna.

2019.10.14; 15:57

print

5 komentarai

  • Tamsta Edvardai, pasiklydote vertybėse,deja. Tiesiog šiame straipsnyje perdaug ideologinio vertinimo,tad nepriartėta prie tiesos.

    • Labai dėkoju, kad šį klausimą pervedate į vertybinę plotmę ( kaip sakomą, į klausimą apie Vertybes), nes anksčiau kažką parašius šia tema iš violetinių entuziastų pusės paprastai susilaukdavau tik nešvankių grasinimų, kai pažadas „sukapoti į gabalus ir pakavoti“ tokį rašeivą tikrai nebūdavo pats drastiškiausias šventosios patronės šalininkų pavogravimas. Neįtikėtina, bet šįkart, kaip atrodo, oponentas labai kultūringai kviečia pradėti dialogą, todėl aš, apžavėtas tokio gesto, esu pasiryžęs nueiti savo kelio dalį, keliant klausimą – kokia iš tiesų niekam neprilygstant vertybė yra ta Neringa Venckienė? Dar daugiau, – galiu pasakyti net taip: jeigu nebūtų tokios Venckienės, ją reikėtų išgalvoti. Kodėl?
      Pasibaisėtinai bjauri ir kokti, atnešusi dideles negandas Garliavos istorija, pasitarnavo, – kad ir kaip šventvagiškai dabar tokia išvada nuskambės, – labiau adekvačiam tikrovės suvokimui, audringai paspartino falšo išryškėjimo iki galo procesus arba net paskatino kažką panašaus į lengviau atpažįstamos falšo struktūros užgimimą, aiškesnę išvirkštinės žmogaus prigimties lokalizaciją. Šiaip ar taip, skirtingos kitais požiūriais falšo figūros, žmonės iš skirtingų visuomenės pakraščių, nešantys to paties falšo užkratą, pradėjo telktis po viena vėliava, vaizdžiai tariant, susirinko į vieną vietą, apsisprendė tam tikrai saviidentifikacijai pagal tą pačią nuosmukio logiką.
      Nemanau, kad dabar privalėtume tuščiai gaišti laiką, dar kartą aptarinėdami tą pernelyg akivaizdžią aplinkybę, kad įdvokęs kriminalinio pasaulio pamušalas yra neatskiriama Klonio gatvės piligrimo dėvimos ašutinės faktūros dalis, kaip sakoma, vidinė pusė, – dėl to, žinoma, tam tikro išsivystymo lygio tūlas pilietis, apskritai kretinas, manding, niekados nejaus jokio diskomforto, toliau su užsidegimu romantizuodamas banditinio pasaulio įpročius ir koneveikdamas, reikia to ar nereikia, dažniausiai kaip tik dar stebuklingu būdu sąžiningumą išsaugojusį vieną kitą teisėsaugos institucijų atstovą. Nedidelė paslaptis pagaliau yra ir tai, jog, pačiu pigiausiu būdu eskaluodami Garliavos istoriją, visa eilė primirštų herojų pabandė iš naujo sugrįžti į avansceną ant medinio arklio (pasirodo, dėmesio poreikis yra savotiškas narkotikas, sukuriantis priklausomybės santykius), o kai kam iš tiesų beveik pavyko, pasilypėjus ant išaugusios lavonų krūvos, įsikabinti į valdžios lovio pakraštį. Nėra jokių abejonių, kad su N.Venckienės pargabenimu kai kurie patys politiniais lavonais jau tapę veikėjai pabandys dar kartą sugrįžti į politinę sceną su respektabiliomis minomis tarsi niekas nieko. Kita vertus, agresyvus N.Venckienės tonas paskutiniame interviu iš kalėjimo tarsi ir rodo, kad V.Venckienei Lietuvoje yra pažadėta kažkas panašaus į politinę paramą. Tikriausiai neatsitiktinai šiame interviu N.Venckienė aukštino Darbo Partiją ir Lenkų rinkimų akciją, kaip tas vieninteles politines pajėgas, kurios neva deramai atstovauja Lietuvos (ar jos pačios) interesams. Dar būdama Lietuvoje, viename savo interviu TV buvusi teisėja tvirtino, kad Kovo 11-osios Lietuva yra pražūties istorija (cituoju iš atminties, taigi nesu visiškai tikras, kad buvo pavartotas būtent tas žodis, tačiau atmintis tikrai neapgauna dėl to, jog taip ar kitaip buvo skelbiama,, kad neva nepriklausomybė nieko gero nedavė Lietuvai).
      Kita vertus, falšo įvardijimo rakursu dėmesį atkreipia dar ir kiti, tarsi ne taip akivaizdžiai prasikišantys, sakykime, periferiniai apsireiškimai.
      Nežinau ar mano oponentas yra vyras, ar moteris, tačiau nepraleisiu progos pastebėti, kad Garliavos minios persekiojamos moters kaip „biologinės motinos“ pabaisos paveikslą su nelabai sveiku užsiangažavimu kaip tik tapė nutapė moterys, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių pačios negalėjo tapti motinomis. Taigi, kas galėtų paneigti, jog „juodosios motinos“ muliažas atsirado kaip savotiškas kompensacinis mechanizmas, atsiliepiant į moteriškos prigimties pasąmoninių demonų inkštimą, bandant kažkaip pasotinti nirtulingas pasąmonės pabaisas.
      Kita vertus, galbūt ši užuomina apskrita gali tapti savotišku šifro raktu, pastebint, jog Klonio gatvės kova didžiąja dalimi yra kapituliacijos prieš savo kompleksus panoraminė kvazimanifestacija.
      Tačiau dar svarbiau pastebėti, jog, kaip atrodo, nežiūrint visų kanalizacinių išteklių, taip ir nepavyko Lietuvos valstybės paskandinti Garliavos srutų duobėje. O kas nepražudo, tas gi užgrūdina, ar ne?..
      Pagarbiai,
      Edvardas Čiuldė

  • Dieve Dieve, ką čia tas žmogelis tauškia? Ta byla nebuvo tinkamai ištirta, todėl šnekėti apie ją ar kažką dėstyti nėra jokios prasmės. Kalčiausi tie, kurie tos bylos neištyrė pagal reikalavimus. O mes kaip kokie pusgalviai kimbam vieni į kitiems į kudlas, nors reikėtų griebti tuos netikusius ar atitinkamą įsakymą gavusius „tyrėjus“.

  • Edvardas Čiuldė – gilus, pastabus, puikų išsilavinimą turintis, filosofiją išmanantis, politikoje susigaudantis autorius. Jei nepatinka jo nuomonė, rašykit savąją – klokite savo argumentus, pastabas, įžvalgas. Tik liaukitės užgaulioję, įžeidinėję.

  • Gerbiamas Edvardai priminkit man neišmanėliui ką Lietuvos teisėsauga taip uoliai kada nors gynė kaip gynė laimutę,kas mokėjo už černiausko paslaugas ir dar daug absurdiškų dalykų.Dar prisiminkim Ingos Renau bylą…

Komentuoti: wwwww Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.