Edvardas Čiuldė. Meno esmė yra beveik lygi esmės menui


Print

Kartais klausiama – kodėl menininkai pamažėliais ėmė ir pritilo, mažiau reiškiasi viešajame gyvenime, tarsi jau šalinasi visuomenės tribūno funkcijos. Mano kartos žmonės prisimena, kad buvo laikai, kai menininko žodis visais gyvenimo klausimais buvo fetišizuojamas, menininkui buvo suteikiamas jeigu ne šventojo, tai bent raitelio ant balto žirgo, nešančio  liepsnojantį tiesos fakelą, instancijos statusas.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tiesą sakant, nereikėtų labai stebėtis, kad toks menininko sureikšminimas dominavo nelaisvės sąlygomis, nes čia, iš vienos pusės, okupacinė valdžia tikslingai siekė panaudoti talentus režimo pašlovinimui, o, iš kitos, tauta meno simboliniuose užšifravimuose, šioje kuždesių ir šnabždesių sferoje, siekė išgirsti kažką panašaus į laisvės pažadą.

Tačiau kur pasidėti menui, kai viskas stoja į savo vietas, kiekvienas užsiima savo reikalais ir menininkui staiga nelieka pareigos užsikrauti meta-politiko, istorijos kvazi-teisėjo ar nelicencijuoto pranašo naštą? Gal išties teisus buvo Platonas, sakęs, kad poetus reikėtų vyti iš tobulos valstybės?

Tačiau tai, kad menas neužsiima aptarto pavyzdžio pavadavimo funkcija, o menininkas su dideliu palengvėjimu nusiima žynio kaukę, nesumenkina meno reikšmės, bet kaip tik leidžia apibrėžti meninės refleksijos savitumą jos prigimtinėje vietoje, įpareigoja grįžti prie meno šaknų.

Laisvės pažadas, kurį teikė menas nelaisvės sąlygomis, palaikė žmogaus integralumo idėją, nes be tokio pažado žmogus lieka atidalintas, prakiuręs, išbarstantis savo esmę.

Tačiau net ir politiškai laisvas žmogus, tarkime, gyvenantis tobuloje valstybėje, gali būti atskirtas nuo savo esmės, jeigu išsibarsto duotose gyvenimo aplinkybėse, sutampa su laiku be likučio, lieka įkalintas betarpiškų poreikių.

Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad tas pats žmogus nevalkioja su savimi savo esmės kaip naštos, greičiau yra taip, jog ta esmė yra surenkama kiekvieną kartą iš naujo idealybės sferoje, atsimenama, menama. Tokios esmės puoselėjimas yra menas, kurio niekas nesinešioja ant savo kupros. Nežiūrint įdedamų kūrybinių pastangų, menas iš tiesų yra tik pumpuravimas ore, tarkime, nuodėmingas lengvumas, net jeigu prieš akis turėtume stambiagabaritinės skulptūros pavyzdžius. Kupriuko muzikanto simbolinė figūra yra klaidinanti meno metafora, nors, iš kitos pusės, plazdančių sparnų vaizdinį čia taip pat skubu atmesti dėl katastrofiškai nuvalkioto ir visiškai išdėvėto tokio įvaizdinimo turinio.

Įdomiausia tai, kad tokiam meno forsuotam sureikšminimui pretekstą teikia tas pats Platonas, kurį ką tik minėjome visiškai kitame kontekste.

Ilgai gyvenat šiame pasaulyje vis labiau stebina Platono idealizmo realistinės įžvalgos, šios doktrinos realistinis potencialas, ypač akivaizdus apmąstant situaciją, kad esmė nėra įmontuota reiškinio duotybėje kaip jo sudedamoji dalis, o greičiau yra begalinės kelionės orientyras, atsiveriantys horizontai, kai mes jau kažką mename ir siekiame įminti gyvenimo užmintą mįslę. Platono sielos praegzistencijos teorija, o gal žaismingas mitas apie tai, kad neva siela prieš susijungdama su kūnu gyveno idealių esmių pasaulyje, o dabar gali prisiminti tą esmę iš šio pasaulio reiškinių teikiamų užuominų, byloja apie mūsų gyvenimo pulsaciją, kai siela pagal natūralią gyvenimo ritmiką yra linkusi išsibarstyti, nupulti, bet menantis menas pastoviai kreipia sielą surinktumo linkme, leisdamas mums laisvai pursloti būties pertekliaus laiptais iš apačios į viršų, pažeidžiant visus gravitacijos dėsnius.

Ta proga prisiminkime, kad Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Čia nurodomi net tokie sakymo antrąja reikšme pavydžiai: Tavo menas kaip senos avies, Šitas žmogus seno meno (daug mena). Pavyzdžiai iš Armoniškių (dabartinė Baltarusija, Gardino sritis, Varanavo r.). – www. lkz lt.

Žinia, pagal Platoną, būtent grožio patirtis yra atminties šitokia seka aktualizacijos arba menančio meno užgimimo priežastis.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia meno patirtis yra svarbesnė nei, tarkime, išsilavinimas ar kultūrinis išprusimas su negyvų žinių reljefu ir užkimšta siela, kai mokslingoje, bet apsunkusioje nuo vienpusiškumų visuomenėje kartais žmonės praranda paskutinius atvirumo būčiai likučius.

Grėsmingi debesys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šią vasarą atostogaudamas kaime mačiau kaip visiškai pražilusi senučiukė mano kaimynė, tikriausiai niekados ir negirdėjusi to Platono vardo, tąkart sustingusi kaip druskos stulpas stovėjo už namo užburta kraupaus grožio saulėlydžio, purpurinio dangaus spektaklio, kol visiškai ištirpo tamsoje. Nuščiuvusioje naktyje pramaišiui su pelėdos klykavimu dar ilgai girdėjosi, kaip ji tylos žodžiais kalbasi su savo esme.   

2018.01.03; 16:46                                                            

Pasnigus metų pradžioje

                               šiandien

                               pasnigus

                               kitaip šviesa tvenkia akis

                               daugiau mėlynumo pakeleivės

                               akyse –

                               nuo dangaus

                               ir aš

                               mėtomas

                              besrovės nuotaikos

                              kaip

                              sviedinys

                             pakeleivis

trumpam

                              čia čia čia čia

                              šviežiame sniege

                              padangų raštai

                             (guminraštis)

                             bet dalykinis pasaulis

                             neįdomus

                             šuneliukui

                             jau

                             ieškančiam pėdų

                             nuo aukštakulnių

                            šeimininkės

                            su

                            ingredientu

mėtų

                            pragaras

                            mėtosi

                            gniūžtėmis

                            nesmagumo

                            pabaigą

                            liudija

                            besmegeniai