Edvardas Čiuldė. Naujosios nomenklatūros formavimo principai (3)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą užsiminiau apie tai, kad ne kiekvienas žydas pasiduoda perdėto naujosios nomenklatūros lipšnumo vilionėms https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-2/, nes senosios tautos atstovo genetinė atmintis įpareigoja neprarasti delikatumo net ir forsuotoje situacijoje.  

Tačiau, kaip žinome, žydas žydui – nelygus. Delikatumo našta tikrai neapsunkina savęs toks Efraimas Zuroffas, labiausiai dergiantis Lietuvą pasaulyje žmogus. E.Zuroffo išpuoliai prieš mūsų šalį pastaruoju metu būna tokie neįtikėtinai keisti ir iracionalūs, kad dabar teisėtai kyla klausimas – ar anas vis dar yra protiškai sveikas žmogus? Jeigu grėsmingos keršto angelo povyzos apsimetėlis psichinės higienos požiūriu yra tik nepakaltinamas nuomonės reiškėjas, mes privalėtume nutilti dėl to paties delikatumo sumetimų, palikti tą nelaimėlį ramybėje, tačiau jeigu anojo išpuoliai yra padiktuoti ne tiek ligos, kiek nesuvaldytos piktos valios, kyla klausimas – kodėl Lietuvos institucijos ir naujoji  nomenklatūra taip neįtikėtinai kantriai toleruoja visas ribas peržengiantį Lietuvos dergimą ir nešvankias patyčias.

 Atmintis prikelia ne tokius jau senus E.Zuroffo vojažų po Lietuvą laikus, kai jis čia daužėsi daug kur palikdamas drabstymosi nuodingomis seilėmis pėdsakus. Iš tiesų, kai reikia iliustruoti  posakį apie koktų landumą ir nedelikatumą, sakant, kad kažkas koja atidaro duris į aukštų valdininkų kabinetus, prieš akis visų pirma iškyla E.Zuroffo pavyzdys kaip savotiška klasika.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Kitaip tariant, E.Zurofas ilgai naudojosi privilegijuoto Lietuvos lankytojo statusu. O dabar užduokime klausimą atsakingoms Lietuvos institucijoms ir naujajai nomenklatūrai – ar ir toliau viską paliksime savieigai, apsimesdami, kad nepastebime pakitusių aplinkybių, jog E.Zuroffo išpuoliai prieš Lietuvą staiga, tarsi karštligės pagauti, paūmėjo, įgydami  kraštutinai nešvankų pavidalą.   

E.Zurofas pats prisiprašė, kad jam dabar būtų taikomas nepageidaujamo asmens Lietuvoje statusas, priešingu atveju, viską paliekant savieigai, būsime priversti konstatuoti, jog naujoji nomenklatūra dėl konjunktūrinių sumetimų yra linkusi užstatyti net šalies garbę, nekaltai nuduodama, jog Lietuvos dergimas nėra jau tokia svarbi aplinkybė, jeigu mainais už tai yra galima išpešti kokios nors naudos, juolab – vengiant prisidaryti žalos. Dėl daugiau menkesnių priežasčių kai kuriems Rusijos propagandistams yra ribojama galimybė kirsti Lietuvos sieną, savo ruožtu, kaip atrodo, E.Zuroffui ir toliau tebedega žalia šviesa, paliekamas ypatingasis koridorius.

Imkime ir pabandykime, įjungdami visas vaizduotės pajėgas, pamatyti pasaulį iš kito taško, tarkime, persiimant naujosios nomenklatūros utilitarinio užsiangažavimo motyvacija ir patiriant valią paralyžiuojančią baimę dėl to, jog kažką labiau prasmingo veikiant šia kryptimi  galima susilaukti nepagristų kaltinimų dėl tariamo antisemitinių nuotaikų recidyvo. Tačiau prisidengus antisemitizmo baubu šiandien yra daromi nusikaltimai arba, priešingai, nusikaltėliškai nieko nedaroma, o dar baisiau yra tai, kad senojo raugo antisemitizmo atgimimo priedanga neretai yra ta pati antisemitizmo baimė, normatyvinio nekalbėjimo skraiste bandant pridengti velnio užmaišytą košę.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kaip užsimena Rūta Vanagaitė, būtent E.Zuroffas iš naujo atvertė legendą apie tai, kad neva partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, patekęs į enkavedistų rankas, iš desperacijos puolė save žaloti, draskyti, maitoti savo kūną, persiplėšė ausį, išsidūrė akį, galop išsikastravo. Tokia štai yra E.Zuroffo tiesa arba, tiksliau tariant, zurofiškos tiesos tikrasis mastelis. Tačiau, manding, ne pats Zuroffas sukūrė kraupią legendą apie žiauriai nusikankinusį partizanų vadą, greičiau yra taip, kad šį fantasmagorišką pasakojimą jis paveldėjo iš majoro Nachamo Dušanskio, turinčio specialaus tų įvykių liudytojo statusą. O jeigu pamėgintume atstatyti visą šios apgailėtinos poringės, kvailos ir niekšingos mistifikacijos grandinėlę, labai tikėtina, pasimatytų tokia seka: pragaro įsčios-Dušanskis-Zuroffas-Vanagaitė.

Pasakojimas apie savo noru genitalijas nusirovusį partizanų vadą, vyrą ir tėvą, peržengia visas normalumo estetikos ribas ir kaip toks greičiausiai nėra skirtas tik nežmoniškų kankinimų užmaskavimui, kai ne mažiau svarbiu, tikėtina, šio makabriško pasakojimo atgaminimo stimulu yra ciniškas noras pratęsti pasityčiojimą net po aukos mirties.

 O vis dėlto, kas yra tas E.Zurofas, įvaręs pagarbią baimę naujųjų laikų Lietuvos nomenklatūrai – ligotose fantazijose paskendęs žmogus ar užkietėjęs cinikas, nepraleidžiantis progos užsistoti už vieną iš baisiausių praeito amžiaus sadistų, savo tautietį majorą N.Dušanskį?

 Mano požiūriu, tas, kas išniekina žvėriškai nužudyto didvyrio atminimą, yra toks pat bestija, žvėris ir gyvulys kaip ir žudikas.

 (Bus daugiau)

2019.12.25; 05:30

print

Vienas komentaras

  • padekoti ir paploti autoriui uz drasiai issakytas teisngas mintys.Musu valdzios ir sklaidos menkystos nesugeba ir neisdrista pastatyti i vieta issijuosusius Lietuvos dergejus ir niekintojus.Belieka guostis, kad Dievo rustybe ju neaplenks.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.