Edvardas Čiuldė. Neparašytų straipsnių svoris


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ilgai gyvenant didėja neparašytų straipsnių, lyginant su parašytais, skaičius, dar kitaip tariant, kaskart labiau slegiantis tampa atsakomybės svoris dėl to, kad ne kartą pasirinkai komfortišką poziciją patylėti, ypač patogią tada, kai dėl sielos ramybės nusprendei nebedraskyti senų žaizdų, nebeliesti ir taip jau išopėjusių santykių. Tokiu būdu nutylėtų objektų skaičius auga su nepalyginamai didesniu pagreičiu nei problemų aibė, apie kurią bent bandei užsiminti, taigi nutylėta visata plečiasi sparčiau nei kalbiškai apipavidalintas ar  įvardijimo formose sustabdytas pasaulis.

Vis tik  dėl šventos ramybės neparašęs nieko, net neužsiminęs apie besiprašančius aptarimo dalykus, nesijaučiu nusiraminęs, todėl džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai apie tai, ko neparašiau dėl savo desperacijos, nusiminimo ir nuovargio, parašė kitas, kupinas entuziazmo ir taurių ketinimų, tikintis kalbėjimo prasmingumu ir susikalbėjimo galimybėmis, žmogus.

Dėkoju Vytautui Sinicai už tai, kad nenutylėjo, nepraleido negirdomis Emanuelio Zingerio nusišnekėjimų Facebooke apie tai, kad neva, „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis jos vystymąsi“ (propatria.lt). Imant už gryną pinigą šiuos Zingerio žodžius, turėtų būti draudžiama net užsiminti apie Lietuvos valstybės užgimimą ir atgimimą, pasipriešinimą okupaciniam režimui, o nacionalinio išsivadavimo judėjimai visame pasaulyje turėtų būti vertinami kaip baisus nesusipratimas. 

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trumpam išlįsiu iš nutylėjimų zonos ir aš pats, leisdamas sau pastebėti, kad cituotoje Zingerio ištaroje (?) raktinė pozicija yra užšifruota žodžiuose „bet koks“. Iš tiesų, kam daug kalbėti, kas iš to, kad sociologinėje teorijoje nacionalizmas kaip bendruomeninių interesų įsisąmoninimo forma aplamai, beveik be išlygų arba dauguma atvejų yra vertinamas pozityviai, visą tyrinėjimų įkarštį sutelkiant būtent į nacionalizmo skirtumų, pustonių, perėjimų aprašymą (mažiausiai numatant bent valstybinio, politinio, etninio ir kultūrinio nacionalizmo skirtį), nenutylint ir liūdniausius tautos idėjos kvazisureikšminimo arba patologijos atvejus?

O gal iš tiesų, Zingeris kažką leptelėjo nepamąstęs, taigi, ar reikia čia dėl to daug parintis, tuščiažodžiauti ir mums, ar mūsų reikalas būtų aptarinėti įtakingo, bet, tarkime, nukvakusio veikėjo prasisunkusio į viešą kvailumo apsireiškimus? Liūdniausia čia vis tik tai, kad po Zingerio žodžiais, demonstruodami savo lojalumą ir pritarimą, daug nemąstydami Facebooke pasirašė visa eilė Lietuvoje žinomų žmonių. Į tai atkreipia dėmesį ir minėtas  V.Sinica, kaip atrodo bent man, nurydamas pačius karčiausius žodžius ir savo apmaudą išreikšdamas jau kultūringai apdorotais, spaudai tinkamais žodžiais apie pasirašiusiųjų nemokšiškumą (kas buvo nutylėta – tegu lieka kiekvieno iš mūsų  vaizduotėje). Tačiau jeigu būtų leista įsiterpti ir man, pasakyčiau, kad aprašytos situacijos visas grožis susiveda ne tiek į žmonių įpročius kažką padaryti pamąstant ar nepamąstant, kiek yra dalyvavimo konjunktūrinio ritualo apeigose demonstracija. Kalbu labai aptakiai, tarsi ir bijodamas labiau aiškiai išsakyti savo spėjimą apie tai, kad tokių ritualų būtinas pasikartojimas iš esmės yra grindžiamas karjeros užsitikrinimo, atnaujinimo ar tęstinumo poreikiu, ar ne?

Vytautas Sinica. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar labiau bijau, baiminuosi kažką užsiminti ta linkme, kad plečiantis tokių ritualų amplitudei mūsų valstybė traukiasi, sumenksta iki minimumo, tampa nuline valstybe arba net transformuojasi į vaiduoklišką valstybės pamėklę. O užvis labiausiai bijau prasitarti apie tai, kad – neduokDie! – mūsų valstybės atstatymui į normalią būklę gali kada nors prireikti naujo nacionalinio išsivadavimo judėjimo.

Žinia, Zingeris nėra toks visiškai nukvakęs veikėjas, kaip gali pasirodyti kokiam nors naivuoliui iš pirmo žvilgsnio, o greičiau yra taip, kad jo nesugebėjimas nacionalizmų paletėje įžvelgti skirtis yra nulemtas jo paties užsiangažavimo patologiškojo nacionalizmo plotmėje, kai savo tautos išskirtinumo paliudijimą siekiama pelnyti kitų tautų suniekinimo sąskaita. Tas pats Zingeris ilgą laiką buvo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas.

O šios Komisijos veiklos fiasko, net jeigu ir būtume linkę viską nutylėti, yra labai iškalbingas, toks fiasko, be visa ko kito, liudija iniciatorių iš lietuvių pusės neįtikėtiną naivumą. Kol minėtoji Komisija aiškinosi nacių nusikaltimus, darbas virte virė, o perėjus prie sovietinio režimo nusikaltimų, kai iškilo būtinybė įvertinti ir žydų tautybės žmonių karo nusikaltimus, taip pat žydų dalyvavimo žudynėse ir politinių oponentų kankinimuose faktą, kilo baisus žviegimas ir visi tyrimai bei siekis įvertinti istorijos metamorfozes užsibaigė. Čia būtų galima prisiminti, bet aš būčiau linkęs nutylėti Renė Dekarto bičiulio žodžius apie garsiojo filosofo ir matematiko oponentus scholastus iš bažnytininkų luomo: anie esą yra kaip kiaulės, kai patampai vieną iš jų už uodegos, pradeda žviegti visas jų būrys…

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas, – sako Romualdas Ozolas, neabejotinai viena iš iškiliausių Lietuvos asmenybių, jaudinančiai šviesus žmogus. Atmintyje visam gyvenimui užsifiksavo tai, kaip šis „baisus nacionalistas“, labiausiai mėgstamas mano studentavimo laikais universiteto dėstytojas vienoje iš savo paskaitų apie žmonių talentais turtingą žydų tautą ir pasaulinei žydų bendruomenei tekusius kraupius išbandymus kalbėjo tokiais  jautriais, širdį suspaudžiančiais žodžiais, kad prisiminus kiekvieną kartą iš naujo vėl tenka nuryti ašarą, bijant pasirodyti nevyrišku (taip jautriai išsakytos prokalbės apie žydus niekados ir niekur daugiau nepavyko išgirsti). Kas be ko, nepakenks kuo dažniau prisiminti ir mums, kad Lietuvos žemė daug kur yra permirkusi nužudytų žydų krauju, tačiau tai toli gražu nepateisina kai kurių žydų bendruomenės atstovų rasistinių pasisakymų lietuvių atžvilgiu, judonacizmo propagandinių išpuolių. Jų, t. y. kiršintojų pavardes šįkart taip pat nutylėsiu.

Vis tik, kaip jau droviai užsiminiau anksčiau, lietuvių ir žydų santykių apmąstymų plotmėje labiausiai gąsdina tai, kad, atsižvelgiant į tariamus ar tikrus galios centrus, Lietuvoje gaisro perdžiūvusiame miške greičiu plinta savito tipo, konjunktūrinės konfigūracijos subkultūra su  šventais tautinio orumo išsižadėjimo ritualais, turinčiais visam pasauliui parodyti, kad karjeros siekiantis Lietuvos pilietis žydų bendruomenės interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų, jeigu abiejų pusių interesai bent iš dalies nesutampa. Nedaug naujo pasakysiu, jeigu atkreipsiu dėmesį, kad toks lojalumo perteklinis demonstravimas išsigalvotiems (ar tikriems) galios centrams yra baisus dirgiklis plačiajai visuomenei ir latentinio antisemitizmo maitinančioji  terpė, drauge tai yra labiausiai nuodingo skepticizmo užkratas. Todėl ilgai tylėję, dabar privalome pasakyti, nevyniodami žodžių į vatą, kad minėtosios subkultūros puoselėtojai, nežiūrint jų titulų, vardų ar antpečių platumo, yra Lietuvos valstybės šlamštas.

Būtų nuodėmė nutylėti, toliau tęsiant pokalbį, apie tai, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen jau vien dėl savo titulų šachmatų turnyruose yra Lietuvos nacionalinė vertybė. Didmeistriška, su niekuo nepalyginama yra ir jos gerą nuotaiką dosniai padalijanti šypsena. Tačiau dabar slaptai vis dažniau pagalvoju, kad mums visiems būtų buvę geriau, jeigu ji būtų žaidusi ne šachmatais, o šaškėmis. Dabar neretai kyla įspūdis, kad visa galva panirusi į šachmatus, ji ir nepastebėjo – kaip atgimė ir užaugo nepriklausoma Lietuvos valstybė (šaškės vis tik yra labiau išretėjusios figūros nei šachmatai, pro šaškių plyšius pasaulis kartas nuo karto pasimato, o šachmatai šiuo požiūriu yra aklina siena).

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Visa galva užsiėmusi šachmatais ji neturėjo laiko pagalvoti dar ir apie tai, kad giluminė Lietuvos valstybė yra ne kažkokie oligarchai ar jų interesai, ne vartotojiškumo stichijų siautėjimas, giluminė Lietuvos valstybė didžiąja dalimi yra Lietuvos partizaninio karo prieš okupantus atmintis, kurią Lietuvoje su idėjiniu užsidegimu visų pirma puoselėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) žmonės. Stodama intrigantų, siekiančių sunaikinti LGGRTC, pusėje V.Čmilytė-Nielsen bent mane nuvylė taip, kad net nemoku to apsakyti.   Tačiau dėl to  nekaltinkime pačios V.Čmilytės- Nielson, užvis kalčiausi čia yra šachmatai.  Ir to neverta nutylėti.

2021.02.19; 14:15

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.