Edvardas Čiuldė. Partnerystės įstatymas: kad ir vilkas liktų sveikas, ir avis soti


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prezidentas Gitanas Nausėda savo pasisakyme Šeimos dienos proga atkreipė dėmesį į būtinybę sureguliuoti homoseksualių porų santykius civilinės teisės plotmėje tokiu būdu, jog nebūtų pažeistas Konstitucijos 38 straipsnis, skelbiantis, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Jeigu kažkam nepatiko paminėtasis prezidento išstojimas, mielaširdingai priminsiu, kad tokia ir yra pirmutinė prezidento pareiga – ginti Konstitucijos dvasią ir raidę, konstituciškai įvirtintus žmonių interesus. Žinia, nežiūrint visa ko kito, prezidentas dar yra ir Konstitucijos garantas. Kitas klausimas, ar civilinis homoseksualių porų santykių normavimas projektuojamo Seime Partnerystės įstatymo pavidale nesikerta su Konstitucijos 38 straipsniu pagal visus čia įvardijamus punktus, nuo A iki Z, taip pat ir tuo, kad 38 straipsnis nenumato šeimų įvairovės (Konstitucinio Teismo interpretacija čia jau yra pridėtinė vertė arba, dar tiksliau tariant, kontrabanda), išskyrus tą atvejį, kai šeima sudaroma santuokos pavidalu laisvu vyro ir moters sutarimu.

Tačiau pažiūrėkime į šį reikalą dar ir iš kitos pusės. Jeigu mūsų bendrapiliečiai iš LGBT bendruomenės trokšta to Partnerystės įstatymo kaip dangaus manos, nesitaikstydami su numatomomis alternatyvomis apie bendro gyvenimo normavimą, ar nebūtų galima iš tiesų rasti tokią teisinę išeitį, kad ir Vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Iš tiesų, čia greičiau reikėtų kelti klausimą dėl to – kaip išsaugoti sveiką vilką (Konstituciją) ir užganėdinti avelių interesus, leisti joms pasisotinti? Kad ir kaip žiūrėtume, jie yra mūsų žmonės, niekur vienas nuo kito nepasidėsime. Be to, kaip atrodo bent man, teisingai subalansuotas partnerystės įstatymas toli gražu nėra toks pavojingas užkratas kaip Stambulo konvencijos ratifikavimo aktas.

Tačiau pakeliui į tokią visuotinę taiką, kai vilkas guli šalia ėriuko, dar pabandykime atsakyti bent sau į kelis ramybės neduodančius klausimus.

Partnerystė
Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau visiems tapo aišku, kad homoseksualių porų civilinė registracija pagal partnerystės įstatymą sukurtų naują šeimos tipą, šalia santuokos būdu sudaromos šeimos laisvu vyro ir moters sutarimu.

Kaip pavadintume tokį šeimos naujadarą konstituciniu požiūriu? Žiūrint teoriškai, tai būtų nekonstitucinis šeimos tipas, įnešantis sumaištį į konstituciniais pagrindais organizuotą visuomenės gyvenimą. Tačiau dėl visuotinės meilės, taikos ir ramybės būtų galima nusižengti teorijai dar kartą, tarkime, prisimenant, kad kai kuriuose šalyse toks visai ne loginiais pagrindais sudarytas Partnerystės įstatymas jau egzistuoja, o, be to, partnerystės įstatymo Lietuvoje lokomotyvas Tomas Raskevičius užtikrina mus, kad lietuviškame variante nėra numatoma įsivaikinimo galimybė Partnerystės įstatymo pagrindu susiformavusioms homoseksualų šeimoms.

Tačiau būtent čia, kai jau atrodė, kad priartėjo visuotinio susitarimo galimybė, mes priversti atšokti vienas nuo kito, dažnai net nesugebėdami nuslėpti savo pasidygėjimo.

T.Raskevičius visais saviškiams paduodamais gestais ir mimikomis, o kartais ir atviru tekstu skuba pranešti, kad partnerystės įstatymas būtų  tik pirmoji pakopa arba naujai atkovota platforma, kuri įgalintų nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose kovoti už homoseksualių partnerių sukurtų vadinamųjų šeimų prilyginimą pagal visus parametrus konstitucinei, santuokos būdu sukurtai šeimai laisvu vyro ir moters sutarimu. Partnerystės įstatymą su minėtu apribojimu dar tik planuojama pateikti svarstymui Seime, o rudenį numatyto surengti gėjų parado Kaune organizatoriai jau skelbia, kad svarbiausias jų reikalavimas yra ir bus homoseksualių porų teisė įsivaikinti. Taigi – kas čia kam stengiasi apdumti akis? Toks sukčiavimas ir yra labiausiai nemalonus dalykas, ar ne?

Taigi, kaip atrodo bent man, Partnerystės įstatymas netaptų takoskyros ir susipriešinimo pretekstu tik tokiu atveju, jeigu čia pat būtų įdėti saugikliai, numatantys kategorišką draudimą teisiškai įformintos partnerystės pagrindą traktuoti išplėstiniu pavidalu, užsitikrinant partneriams įvaikinimo teisę per teismus. Teisingai subalansuotame Partnerystės  įstatyme tokios teisenos atvejis turėtų būti eliminuotas iš principo. Įstatymo preambulėje arba 1-ame punkte turėtų būti įrašyta daugmaž taip, kad teismo sprendimo dėl įvaikinimo teisės suteikimo Partnerystės įstatymo pagrindu precedentas lemia paties Partnerystės įstatymo susinaikinimą. Tai, jeigu norite, būtų panašu, kad kažkas ima ir pasmaugia savo pasigimdytą kūdikį (išvargtą įstatymą) savo paties rankomis.

Antrasis Partnerystės įstatymo punktas privalėtų skelbti, kad šis Įstatymas negali kirstis nei su viena Konstitucijos 38-straipsnio pozicija, nežiūrint interpretacijų įvairovės.

Istorinė kitų šalių patirtis mus įpareigoja susidėti tokius saugiklius. 

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Tikrai netvirtinu, kad homoseksualai yra vilkai, valgantys vaikus, čia visiškai nesiruošiu pritaikyti pasakos apie Raudonkepuraitę pavyzdžio.  Tačiau kaip ne kartą yra pastebėjusi Kristina Zamarytė-Sakavičienė, daugiakartiniai tyrimai rodo, kad homoseksualų poroms kyla gausybė papildomų keblumų, siekiant užtikrinti mažųjų laimingą vaikystę. O Konstitucijos 38-asis straipsnis, prisimename, skelbia, kad valstybė privalo apginti vaikystę.

Nieko geriau ir tiksliau nepasakysiu šia tema nei minėtoji K.Zamarytė-Sakavičienė, todėl visus, besidominčius kylančiomis temos kolizijomis, kviečiu pagūglinti anosios pavardę, ten rasite ne tik doro, švaraus, bet ir neįtikėtinai konceptualaus pasvarstymo pavyzdžius. Drąsiai sakau, K.Zamarytė-Sakavičienė yra nacionalinė Lietuvos vertybė.  Kai prieš akis dabar taip dažnai šmėžuoja moterys, purvinomis kanopomis lipančios į valdžią, K. Zamarytės -Sakavičienės veiklos pavyzdys suteikia atgaivą širdžiai ir protui.

Galiausiai, kaip atrodo bent man, ne homoseksualai yra didžiausias blogis, nežinau – kaip kitiems, o man homoseksualai netrukdo gyventi nė truputėlio, daug blogiau, kaip atrodo, yra tai, kad bandydami užsitikrinti tarptautinių galios centrų palankumą ir prisidengdami madingu seksualinių mažumų teisių gynimo vajumi kai kurie politikai siekia išsilaikyti valdžioje, varydami iš esmės antinacionalinės, lietuvių tautos gyvastingumui kenkiančios politikos vagą.

P. S.

 Dėl pilnutinio metaforos išplėtojimo gal ir būtų galimą diplomatiškąjį Gitaną Nausėdą pavadinti džentelmenu Konstitucijos gynimo vilko  kailyje. O apie tai, ką savo ruožtu Sokratas vadino vilkais ėriuko kailyje, – pasakojau aną kartą.

2021.05.20; 20:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *