Edvardas Čiuldė. Po maršo


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kažkas, – gaila, bet autoriaus pavardės neįsidėmėjau, – anksčiau yra išsakęs paprastą, bet drauge didingą mintį, kad laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, nežiūrint okupanto pastangų paversti lietuvius mankurtais, išsaugojo šeimos. Prieš akis turiu ne vieną pavyzdį, leidžiantį pagrįsti tokią paprastai išsakytą ir labiausiai turiningą iš man žinomų sociologinę įžvalgą. 

Grįžęs po 10 metų kalinimo už trispalvės iškėlimą Vasario 16 d. proga, mano dėdė nesijautė įbaugintas, namuose garbingiausioje vietoje okupacijos metais laikydamas išsiuvinėtus drobėje nepriklausomos Lietuvos himno žodžius. Į  kalėjimą dėdė buvo įgrūstas, paėmus jį iš naujai sukurtos šeimos, auginančios mažamečius sūnų ir dukrą, dar dvi dukros gimė, atkalėjus jam visą okupanto skirtą bausmės laiką. Tarp vyresniųjų vaikų ir jauniausiųjų dukrų plyti ženklus metų skirtumas, tačiau visi užaugę sukūrė nuostabias šeimas, kur lietuvybės puoselėjimas buvo laikomas svarbiausiu dalyku. Kaip man ne kartą yra pasakoję anojo kaimynai, teisiamas dėdė baudėjams bandė priminti faktą, kad viso karo metu padėjo išsislapstyti pabėgusiam iš koncentracijos stovyklos žydų tautybės sovietinės kariuomenės belaisviui, tačiau tai nebuvo užskaityta kaip  kaltę (?) mažinanti aplinkybė dėl to, jog neva slapstomas nuo vokiečių valdžios karo belaisvis neieškojo ryšių su sovietiniais partizanais, kurių artimiausiose krašto apylinkėse nebuvo nė kvapo.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikrai nenoriu pasišildyti prie kito žmogaus garbės lauželio, – būtų labai nepadoru. Tačiau niekas neturi teisės uždrausti man paminėti gyvomis akimis matytos šeimos pavyzdį, kurioje katalikybės ir lietuvybės puoselėjimas buvo neįtikėtinai našūs švaraus dvasingumo suklestėjimo pagrindai. Šių žmonių sugebėjimas išsaugoti švarią sąžinę nešvariais laikais man yra vienas iš svarbiausių Dievo, o iš kitos pusės, taip pat ir Tėvynės realumo įrodymas, kai šalia ontologinio lengvai telpa ir antropologinis Dievo įrodymas, o žmogaus taurumo pavyzdys suteikia Tėvynės idėjai ontologinį didingumą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją išsaugojo šeimos per tuos sunkius laikus, kai viešasis gyvenimas buvo sovietizuotas iki kaulų smegenų. 

Laisvės siekimas su Sąjūdžio mitingais prasiveržė kaip srauni upė, nes šeimose laisvės viltis ruseno net labiausiai nepalankiais laikais. Todėl, kaip atrodo bent man, Šeima  yra Kovo 11-osios Lietuvos tramplynas net didesniu laipsniu nei universitetai, kūrybinės sąjungos, yra ne mažesnės pagarbos laisvės byloje nusipelniusi institucija nei disidentų veikla.

Savaitgalį įvykęs Didysis Šeimos gynimo maršas dar kartą parodė šeimos instituto potencialą, saugant kaip akies vyzdį iškovotą nepriklausomybę, stojant prieš bandymus galutinai nususinti šalį, paverčiant ją srutų duobe, kur antilietuviškumas ir šeimos niekinimas tampa dominuojančia ideologija.

To žygio reikalingumą iliustruoja ir tai, kad po savaitgalio pasipylė bjaurūs, šeimas dergiantys komentarai, spjaudymasis nuodingomis seilėmis.    

Apie kokią visų žmonių lygybę dar galima būtų kalbėti, jeigu dabar didėja visiškai išplautos sąmonės žmonių skaičius, kai mados reikalu tampa tradicinės šeimos dergimas, o įsipareigojimas pažangai siejamas su sugebėjimu persiimti seksualinių mažumų interesais.

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy

Visų tų tuščiagalvių prašau paaiškinti bent tai, ką jie turi galvoje, kai kalba apie seksualinių mažumų teises? Sakoma, kad su seksualinių mažumų pakilimu išaušo žmogaus teisių rytas, tačiau bent aš dar nesu radęs jokios nuorodos – kas tai yra tos seksualinių mažumų teisės? Kartais man atrodo, kad čia kalbama apie teisę niekinti savo šalį ir tautą, tokį nusiteikimą pavadinant seksualinių mažumų teisėmis, todėl neatsitiktinai tikriausiai ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen į svarbiausius postus jau bando trūks plyš sugrūsti seksualinių mažumų atstovus, neatsirenkant pagal jokį kitą požymį? Kaip kartais atrodo bent man, toks kandidatas – labai patogus dabartinei valdžiai, nes priklausymas seksualinei mažumai yra savotiška garantija, kad šis žmogus nekels jokio rūpesčio dėl galimo tautinio sentimento prasimušimo, nes jam prioritetiniai yra antrojo galo interesai.

Kaip jau tikriausiai teko girdėti, Lietuvoje prigijo tokia praktika, kad Izraelio ambasadorius čia jau turi teisę įsikviesti ant kilimėlio ir išbarti svarbių, tačiau dėl kažko neįtikusių jam mūsų šalies institucijų vadovus. Mane šitokia situacija kraupiai žemina visai ne dėl to, kad Izraelio ambasadorius yra gėjus, o greičiau dėl tos aplinkybės, jog aptartas įvykis parodo  mūsų šalies gravitaciją bjauraus apsigimimo ir kolonijinės priklausomybės linkme.

Tačiau neprarandu vilties, kad naujas Šeimos sąjūdis dar kartą prikels tautą ir valstybę.

2021.05.17; 15:14

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.