Edvardas Čiuldė. Prieš dvasingumo popso adeptus ir kitus eretikus


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Po truputėlį artėjant Šventoms  Kalėdoms iš toli atidunda ta pati, jau anksčiau pradėjusi įkyrėti litanija apie žmonių pasidavimą vartotojiškiems impulsams ir nutolimą nuo dvasinių vertybių, kai net didžiausios metų šventės prasmė yra išbarstoma apsipirkimo ritualuose, pasimeta šventiniame mugės šurmulyje.

Tarsi ir teisingi žodžiai, nieko nepasakysi. Vis dėlto, kodėl šie teisingi žodžiai jau kelia alergiją? Žinia, dažnai kartojamos tiesos pamažu išsidėvi, atpinga. Tačiau dar labiau neramina tai, kad ypatingų švenčių proga arba visai be progos girdimi raginimai būti dvasingiems neretai persipina su baisia panieka neva nedvasingiems, nesugebėjusiems įsiklausyti, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo atgimti dvasioje.

Vis tik, kaip jau kartą esu užsiminęs https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-dvasingumo-ribos/, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – kas gi ta dvasia yra kaip tokia? Būdami tokiu būdu nuosekliais, net ir nebūdami dideliais dvasios reikalų išmanytojais, netrukus pastebėtume, jog dvasingumas dvasingumui – nelygus, taigi gali būti net priešingi vienas kitam dvasingumo tipai kaip sugebėjimas peržengiant savo betarpišką aplinką skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai nutvilko. Kaip jau esame perspėti, piktoji dvasia kelia didžiulį pavojų net Dievo sutvarkytame pasaulyje, kai savo ruožtu į nuodėmę linkęs kūnas, žiūrint iš krikščionybės taško, niekur nėra apibrėžiamas kaip nesunaikinama piktumo sėkla.

Iki šv. Kalėdų likus vos kelioms dienoms. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šventos Kalėdos bent man visados asocijuojasi su labai gyvai apčiuopiamais kūniškais pojūčiais, kartais įsivaizduojant, kad jau užuodžiu, virpindamas šnerves, kalėdinės šventės priartėjimą, gerai girdžiu sniego šiugždėjimą, kažkam nueinant pro šalį, oda prisimena vaikystės laikų kalėdinį šaltuką, žnaibantį skruostus, akis užkliūva už garo kamuolių, iš virtuvės pro priemenę virstančių į lauką. Tarp vaikystės Kalėdų ir šiandieninio pasiruošimo Kalėdoms yra toks išdidėjęs atstumas kaip tarp įsikūnijimo laukimo ir tokio įsikūnijimo simbolinio pavadavimo.

Vilniuje – šv. Kalėdų nuotaikos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl stipriausias Kalėdų jausmas visados yra kartėlis, ankstesnius jausmus paralyžiuojantis, kvapą užgniaužiantis kartėlis, verčiantis net karalius palikti savo šaltus rūmus ir ieškoti įsikūnijimo stebuklo gyvulėlių alsavimo sušildytame tvartelyje. Per Kalėdas net asilo subliuvimas, jam apsisapnavus, nuskamba gražiau nei Bacho muziką. Vedamas tokio ilgesio kartais iš tolo, labai jau iš tolo tarsi ir pradedu nujausti garsiojo krikščionybės apologeto, lotyniškosios teologijos pradininko Tetuliono posakio, kad Dievas yra kūnas, dalinęs prasmę, bet greitai pamirštu, kaip buvau  pasiruošęs tą prasmę įvaizdinti.

 Tačiau net ir kanoniniu krikščioniškuoju požiūriu, žmogus su kūnu yra tobulesnė būtybė nei būtų tik atskirta dvasia, todėl čia iš anksto skelbiama, kad Paskutiniojo Teismo (PK) dieną žmonės prisikels su kūnais, bus teisiamas Visas Žmogus (Visažmogis).

 XXX

O seksas, – klausia žmogus iš liaudies, – yra dvasinis ar kūniškas malonumas?

Neišsigąskite, jeigu ilgai gyvenant seksas iš kūniškojo malonumo palaipsniui tampa dvasiniu, kažkuo panašiu į iškilmingą ritualą, liudijantį  gyvenimo tęstinumą. Sekant Rene Descartes‘u, skelbusiu: mąstau, vadinasi esu, dabar pats laikas pripažinti ne mažiau fundamentalų faktą: jeigu po sunkių dienos darbų ir vakarienės į lovą dar norisi  kažko pikantiško kaip deserto, galima pradėti įtarti, kad tebesi gyvas, nežiūrint visų aplinkybių, – net jeigu ten gulėtum klaikiai suriestas radikulito po dermatomiozito, iš naujo patirdamas insultą po infarkto, net jeigu jau būtum viešai savo priešų džiaugsmui pakartas.

Vilniaus gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Gal bėgant laikui vadinamasis seksas iš tiesų dalinai praranda nuodėmės aitrumo prieskonį, bet mainais įgyja būties prakilnumą įteisinančios, neskubios meškerių išvyniojimo ir susivyniojimo ceremonijos statusą, tempiant laiką kaip gumą. Žaismingumą čia neretai  sėkmingai pakeičia ceremonialumas, dėmesį paskirstant ne tik turiniui, bet ir formai, daugiau reikšmės teikiant detalėms, net tokioms kaip užstrigusio laike kūno išpakavimo procedūros subtilybės.

O visiškai sudvasnėjusių kama sutra vaizduoja žmones besidauginančius per žiedadulkes, apdulkinamus vėjo ir bičių skirtingomis pozomis.

XXX

tarp šešėlio ir lango

 mainosi stiklas matinis

siluetas kur kario be lanko

sudulkėjęs kelionėj bet matomas

 

tarp šešėlio ir lango

vaizdiniai mūsų mainosi nykūs

 kol vijoklinės vakaro rankos

 kerta  galvą priklausomybei nuo knygos

 

tarp šešėlio ir lango

 nebeturi prasmės jau nuotolis

 kur palaistyti gėlę lenkiasi

 nuodėmėj išgražėjusi moteris

 

2019.11.26; 14:30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.