Sovietinėje Rusijoje ne tik buvo griaunamos ir uždaromos cerkvės, bet žinomi keli atvejai, kad nugriautos šventovės vietoje buvo pastatomi viešieji tualetai ar visuomeninės miesto pirtys.
Įprastu sovietinės valdžios nusiteikimu išnaikinti „religinius prietarus“ tokios šventvagystės paaiškinti neįmanoma, čia pasimato piktoji užmačia, kažkas panašaus į šėtonišką patyčią.
Neįtikėta, bet šiandieninėje Lietuvoje atgimė tokia pat ar labai panaši šventos vietos išniekinimo praktika, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui užsimojus pastatyti spektaklį pagal Rūtos Vanagaitės nešvankaus žanro paskvilį „Mūsiškiai“. Tokio paties pavadinimo spektaklio idėja didžiojo teatro režisieriaus vardu pavadintame teatre dabar jau yra pristatoma kaip folklorinio siaubo miuziklo idėja, bėgant laikui keitėsi užmanymo režisieriai, tačiau, kaip atrodo, padėtis išlieka tokia pati tuo požiūriu, kad anksčiau meno šventove laikomą garsų Panevėžio teatrą šiandien jau yra siekiama paversti nešvarumų duobe ar net medicininių apipjaustymo atliekų laidojimo kapinėmis.
Nešvankaus farso elementų šis užmanymas įgyja dar ir dėl tos aplinkybės, jog Paryžiuje gyvenantis JAV menininkas Aaronas Kahnas viešojoje erdvėje pasiskundė, kad neva teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas pavogė jo idėją pastatyti spektaklį pagal R.Vanagaitės paskvilį „Mūsiškiai“, suteikęs teisę įgyvendinti šį užmanymą režisieriui Arūnui Areimai. Kitaip tariant, ramiame provincijos mieste smarvės lygis įgyja kosminius parametrus.
Kaip atrodo, minėtasis A.Kahno netiko dėl to, kad anas baudėsi spektaklį pagal R.Vanagaitės įsivaizdavimus Panevėžio dramos teatre (jau nebesinori šio teatro pavadinime vartoti ir kompromituoti garsiojo režisieriaus pavardės ir vardo) pastatyti su Izraelio ir, kaip sako jis pats, JAV teatrų pagalba, o „mūsiškiai“ savo ruožtu nusprendė išsiversti savo pajėgomis, tarkime, nepanorę pasidalinti juodai liūdnos šlovės aura.
Pagal intoksikacijos lygmenį ši nešvanki istorija vietiniame Panevėžio teatre, manding, lenkia net Alytaus gaisro sukeltą žemės ir atmosferos apnuodijimą. Vis tik kyla klausimas – kodėl būtent Panevėžys yra pasirinktas tokių išbandymų poligonu, ar tai yra kažkokia karminė bausmė už „tulpinių“ iš Tulpių kvartalo nusikaltimus, ar panašiai?..
Kaip atrodo, vis tik tikėtinesni nei iracionalūs argumentai yra racionalaus pobūdžio paaiškinimai, lenkiantys į tai, kad šiandien Panevėžys yra labiausiai kultūriškai nususęs miestas, lyginant su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais.
Žiūrėkite, tai pirmas miestas didžiųjų miestų eilėje, kuris neturi savo universiteto. Kaip atrodo žiūrint iš toliau, Panevėžyje neliko stambesnio kalibro kultūrininkų, jų tarpsluoksnio, o iš garsiojo teatro galop paliko tik išnara su visai kitu pagrindu užsiveisusiomis lervomis. Dabar Panevėžys gali atkreipti visos Lietuvos dėmesį nebent prasikišančiu čia specialiųjų tarnybų dalyvavimu politikų pasistumdymuose, pačių miesto politikų teatrališkomis pozomis, miesto krepšinio komandos sugebėjimu užimti trečiąją poziciją LKL čempionate, tačiau kultūriniu požiūriu – tai besiplečiančios dykumos zona.
Todėl protesto balsas prieš naujojo miesto teatro užmanymą statyti spektaklį pagal menkaverčio turinio ir falsifikacinio pobūdžio R.Vanagaitės paskvilį čia skamba kaip balsas tyruose.
2019.11.04; 17:40
Aciu, Edvardui, uz garsu ivardinima to, ka padorus Lietuvos zmones galvoja, bet nepasako del keleto priezasciu. Arba neturi tribunos, ju nuomones nera viesinamos, arba nedrista, nepasitikedami susidariusia situacija Lietuvoje ir baimindamiesi del galimu represiniu pasekmiu ju atzvilgiu. Dekoju Edvardui uz bandyma apginti Juoza Miltini, kuris paaukojo savo gyvenima tiesos sakymui ir sieke paversti teatra sventove, kuri dabar viesai yra niekinama, naudojant jo paties varda!