Edvardas Čiuldė. Vargas dėl pesimizmo


Print
Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Gyvenant pasaulyje, kurio viena iš pagrindinių statybinių medžiagų yra plastmasė, žmogus anksčiau ar vėliau pasiilgsta tikrų dalykų, tikroviškų gestų, reljefiškos realybės spalvų, vėjo atpučiamų kvapų iš neišgalvoto pasaulio.

Andai Justinas  Marcinkevičius rašė: Paprasčiausiai pasiilgau arklio/ jo protingų ir gerų akių./ Norisi kažką sunkaus pavalkiot/ arba šiaip – pasiganyt sykiu.

Štai dabar ir prisipažinsiu, kad viešojoje erdvėje labiausiai ilgiuosi Arvydo Šliogerio (nieko nesakykite, dėl garsiausiojo Lietuvos filosofo sugretinimo su arkliu mano sąžinė nėra rami), kurio interviu TV, radijo programose ir interneto spaudoje aktualiais nūdienos klausimais beveik visados primindavo labai aitraus prieskonio padulkenimą, išties kažką   panašaus į papipirinimą, suteikiantį žiniasklaidos patiekalui tam tikrą pikantiškumą. Tikriausiai negalima pernelyg piktnaudžiauti kulinariniais palyginimais, tačiau tiesa yra tokia, jog A. Šliogerio atsakymais į žurnalistų klausimus galima mėgautis, o tam tikra prasme – čia sukuriama proga žiniasklaidos produkto vartotojui išbandyti savojo skonio sugebėjimus priimant (nepriimant) užaštrintą žaismingumą ir paradoksų keblumą. Neretai profesorius savo mintis išsakydavo labai drastiškai, o tai, žinoma, yra geras būdas pažadinti apsnūdusią publiką.

Kita vertus, aš čia nesiruošiu nei šio žinomo žmogaus pergirti, nei tuo labiau supeikti, toliau, skaitytojui leidus, atkreipdamas dėmesį tik į minimo filosofo raiškos viešojoje erdvėje tariamą prieštaringumą, kai anksčiau ne kartą išsakęs sutirštintos konsistencijos kritines pastabas mūsų politinės sistemos atžvilgiu, išviešinęs savo rezignaciją, kitą kartą profesorius jau įkvėptai ragina tapti beatodairiškais optimistais.

Paspartintos nuotaikų kaitos fenomenu tokio neva ambivalentiškumo nepaaiškinsi. Kaip atrodo, tam tikros dviprasmybės šioje vietoje neįmanoma išvengti iš principo, nes, – ilgiau pagalvoję – visi dėl to sutiktume, – kritikuojantis gyvenimo negeroves žmogus, besipriešinantis blogybėms ir tokiu pagrindu pats įsiveliantis į politines batalijas pilietis, turi būti optimistas aukščiausiu laipsniu, t. y. žmogumi, kuris tiki, jog viską galų gale galima pakeisti į gerą.

Kitu atveju nebūtų verta burnos nė aušinti… Žinia, ne kiekvienas politikas iš pašaukimo išpažįsta tokį pasitikėjimą gera dalykų prigimtimi, nes ir pati politika pagal apibrėžimą yra ne tikėjimo porūšis, o kova dėl valdžios, dažnai suprantamos kaip savitikslis orientyras.

Savo ruožtu kovoje dėl valdžios kaip savaiminės vertybės sugebėjimas išnaudoti kito žmogaus ydas, silpnybes ir baimes, t. y. mokėjimas aktualizuoti blogį neretai yra veiklos sėkmės sąlyga. Kita vertus, šio teiginio apie tikintį pesimistą negalima apversti, t. y. būtų klaida manyti, jog viešai išpažįstantis optimizmą žmogus visados tokiu būdu tik maskuoja savo netikėjimą, juodžiausią neviltį.

Tiesą sakant, siekiant didesnio aiškumo temos požiūriu, klausimą reikia kelti daug radikaliau, išplėtojant jį iki kraštutinio taško, maksimaliai, o tai reiškia, nebijant suabejoti dėl to, ar tokių nusiteikimų kaip optimizmas ir pesimizmas įvardijimas iš principo gali tapti politologinėm kategorijom, ar legalus čia dalykas yra išlikę ideokratiniai refleksai, ar nėra taip, jog bandymas moralizuoti šia tema tik dar labiau užpainioja reikalo esmę?

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sovietmečio kalambūras ,,eina pesimistas, o iš paskos du optimistai su civiliais rūbais” savaip primena, jog optimizmas šioje epochoje buvo privaloma dorybė. Demokratinė visuomenė turi visai kitus orientyrus, tačiau ir mūsų laikais neretai yra bandoma sugėdyti oponentą dėl to, jog  anas esą nepakankamai džiaugiasi šalies laimėjimais, naryste NATO ir ES, nepriklausomu valstybės būviu, demokratine tvarka. Taigi tarsi ir privalomu dalyku tampa džiugesio labiau ar menkiau išplėtotu pavidalu demonstravimo ritualai, lygiai tiesa yra tai, jog ir modernioje visuomenėje kritika yra toleruojama tik iki tam tikro laipsnio, bandant įskiepyti ribos, kurios nevalia peržengti, pojūtį.

Tačiau leiskite pabandyti įsijausti į žmogaus, nesugebėjusio maksimaliai nudžiugti, naštą, kartu atkreipiant dėmesį į tas aplinkybes, kurios iš dalies pateisina jo skepticizmą, legaliu dalyku leidžia laikyti tuos negatyvius išgyvenimus, dėl kurių jautresnė būtybė patiria dvigubą diskomfortą, nes be visa ko dar pradeda gėdytis pats savęs ir tokiu būdu visiškai susipainioja frustracijos prieštarose.

Ieškant labiau subalansuoto įvardijimo, temos esmės klausimą galima suformuluoti taip: kokios gi yra plačiai mūsų dabarties visuomenėje suvešėjusio NESMAGUMO šaknys?

Čia nesiruošiu minėti atskirų pavyzdžių, nes šiuo atveju ne nuoseklus išskaičiavimas ir iliustracijų gausa leidžia pajusti tikrąją problemos apimtį. Kita vertus, tik prabėgomis užsiminsiu apie tokias sistemines nelaimes kaip sveikatos apsaugos (ne)pertvarkymas ir vadinamoji  aukštojo mokslo reforma. Džiaugtis čia iš tiesų nėra kaip, o optimizmą galima išsaugoti iš esmės tik vieninteliu būdu, t. y. prisimenant jau seniai atrastą šūkį: nėr ko nusiminti, bus dar blogiau!

Iš tiesų taip ir bus, jeigu nesukaupsime valios esminių permainų labui. Dumblinos pelkės burbuliavimo ir rūgimo energija šiandien yra vos ne vienintelis energijos tipas, palaikantis sveikatos apsaugos sferos gyvybingumą, o universitetų dedamas pastangas išgyventi, mažėjant studentų skaičiui, toli gražu neturime jokio preteksto pavadinti reforma.

Kita vertus, neduokdie Lietuvoje susidurti su teisėsauga. Tuomet, žmogau, suprasi, kad esi visiškai nesaugus, beteisis, mažareikšmis, taip nuotaiką gali susigadinti visam gyvenimui.

Čia paminėtos sferos yra labai svarbios užtikrinant žmogaus gyvenimo kokybę. Tačiau nepalieka įspūdis, jog pats svarbiausias temos požiūriu dalykas vis dar nenusistovi, neužsifiksuoja ir pastoviai prasprūsta pro akis. Nepalieka įspūdis, jog kažkas yra ne taip(tokį išsireiškimą  vartodavo vienas a. a. bičiulis tuo atveju, kai neaiškus nerimas pasiekdavo aukščiausią tašką) mūsų gyvenime labiau esmiškai, labiau fundamentalia prasme nei tos ar kitos sferos patologija.

Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo man, širdį graužia, nesmagumą pastoviai augina daugiau ar mažiau įsisąmonintas (kartais krebždantis tik pasąmonės kertelėje) žinojimas, jog kažkas pavogė laisvės paslaptį. Taip leiskite įvardyti tą situaciją, kai visa laisvės metafizika, visi gražiausi ir doriausi nepriklausomybės  siekio lozungai grupelės žmonių yra pavartojami savanaudiškų, neretai kraštutinai egoistinių, net nusikaltėliškų interesų įtvirtinimui. Tokie žmonės dar yra linkę pamokyti gražaus elgesio taisyklių ir nepraleis progos nepapriekaištavę dėl nesugebėjimo mąstyti valstybiškai arba patriotizmo stokos. Nesmagu, kai šitaip…

Savo ruožtu nesmagumas dėl šiandienos nesuponuoja vakarykštės dienos ilgesio. Kaip atrodo man, pats laisvės ir okupacijos laikotarpių pastovus lyginimas yra labai dviprasmiškas veiksmas, nes laisvė yra vertinga ne dėl palyginimo, o savaime, ne sąlygine, o absoliučia prasme.

2018.08.30; 13:37