Edvardas Čiuldė. Žiema prasideda be melancholijos


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jaunystėje, kuri prasidėjo ir užsibaigė dar praeitame tūkstantmetyje, man visas kosmosas skambėjo kaip muzika, o su parskridusiais pavasarį paukščiais, netvyrodamas savo kailyje, akis į akį kalbėdavausi  eilėmis.

Todėl žiūrint iš šiandienos taško labai keista, kad pirmasis eilėraštis, kurį tąkart, t. y. praeitame tūkstantmetyje jau dėliodamas žmogaus kalbos žodžius sukurpiau ir įsisąmoninęs išklojau ant popieriaus lapo kaip savotišką būties prisilėtimo liudijimą, vadinosi „Žiemos melancholija“:

                                        tarsi geltlige sergant kepenys

                                        nepaprastai išdidėjęs

                                        geltonas mėnulis

                                        virš apsnigtos plynės

                                        nuodija sielą

 

                                         menkai primindamas

                                         tavo dvasios tėvą

                                         po sidabrine egle

                                         stovi

                                         apsnigtas

                                         brangių kailinių

                                         šakalas

 

                                         keistos vežimo liekanos

                                         kyšo iš sniego

                                         neprimindamos

                                         nieko iš praeities

 

                                         tik

                                         dabar

                                         iš mėnulio išlindusios

                                         vėžio žnyplės

                                          prakerpa

                                          debesį

                                          tačiau

                                          kur veda

                                          apsnigtos

                                          vėžės

                                          pro išretėjusį mišką

                                          niekas nežino

Senosios graikų kalbos atodangos leidžia forsuoti hipotezę, kad žodis „būtis“ visų pirma nurodo į surinktumo užduotį žmogui kaip būtybei, kuri yra linkusi viską pamesti, išbarstyti, paleisti vėjais. Mums sunku sukaupti dėmesį, užmirštame daugiau nei prisimename, bėgant metams pasidalijame į nesurenkamas dalis, išbarstome savo plaukus, dantis, sveikatą, prarandame draugus ir artimuosius. Tačiau net ir žinodamas pirmapradę žodžio „būtis“ reikšmę nežinau to, kur veda pirmapradės melancholijos įspūdžio praradimas, gerai ar blogai yra ta nauja padėtis, kai melancholija jau nebetyko už kiekvieno kampo, išsibarsčiusi kažkur kasdienybės vingiuose, nematydamas reikalo priekabiauti prie žmogaus, grįžusio iš mirtinos kelionės.

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ankstų prasidėjusios žiemos rytą išvesdamas savo šunis pasilaukinėti kaskart matau ne tik atbundančius namus, pradedant mirksėti šviesoms languose, bet viename lange atitrauktomis užuolaidomis – visados dar su voratinklio rašto apatinukais po kambarį šmirinėjančią grakščių judesių moterį, – nors greičiau ji tenai plaukioja dar palaidais plaukais arba šoka su baldų šešėliais.

Ne, ne, nesu joks vojeristas, juolab – futuristas, nesu atgailaujantis marksistas ar bankrutavęs kapitalistas, tačiau neįmanoma nežvilgtelėti bent akies krašteliu, kai išbudinto džiaugsmo grožybės yra išstatomos brėkštančio ryto vitrinoje. Būtų didelis nejautrumas praeiti pro šalį užsimąsčius apie būties paslaptį ir nieko čia nepamačius.

Net jeigu priverstų kokia gyvenimo būtinybė, niekados nesurasčiau šio buto ne tik dėl to, kad tarp namų ir butų pasiklystu greičiau nei miške, bet dar labiau dėl tos aplinkybės, jog šis langas mirksi taip ypatingai, suspindi ir vėl temsta, tarsi būtų užkilęs virš visų langų ir atspindėtų dangaus gyventojų įpročius. Žinoma, grakščiosios nimfos nepažinčiau, jeigu sutikčiau ją gatvėje šią žiemą stipriai apsimuturiavusią, – savo ruožtu iš veido nesu dar matęs, galiu tik bandyti nuspėti, vaizduotėje dėliojant viliokės fotorobotą. Daug geriau buvo tam personažui (fetišistui?), kuris turėjo pamestą kurpaitę ir, išmatavęs visų pasaulio moterų pėdas, po ilgų vargų atpažino paslaptingą nepažįstamąją.

Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi net tada, kai viską prarandi, tau dar lieka erotinė būties įtampa, ar ne? Daug kartų esu bandęs paaiškinti klausiančiajam, kas tai yra, bet niekados nepavykdavo. Kaip atrodo, čia trukdo žinojimas, kad pradininkas Parmenidas visa ko išeities tašku laikė būties ir mąstymo tapatybės dėsnį, tokiu būdu tarsi įgalindamas harmonizuoti būties duotybę minties kelyje ir klystkeliuose, palengvinti jos naštą. Tačiau minties kelias ne kartą buvo tik būdas apeiti būtį, kai pati būtis didingai stūksodavo nepajudėjusi iš vietos. 

Tai nebūtinai yra perteklinis gamtos grožis, šiandien tai yra žiemos dienos prieblanda, drėgna migla su mėlynais ornamentais pakraščiuose, į kurią įsistebeilijau kaip išdžiūvęs vabzdys už akinių stiklų. Būtis priartėjo, supratus, kad ilgiau žiūrint išdegtų akys, kaip volframo siūlelis perdegtų vadinamoji siela, nežiūrint to, kad būties siužetai kartais būna truputėlį pabodę arba buvinys vėl pridengia būtį.

Žinia, nepridengtumas taip pat vargina, vargina kaip besikartojanti žiema be sniego https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kol-nepasnigo/   

Jau laukiu, kada pradės snigti  didžiuliais kąsniais!

2019.12.11; 05:41

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *