Niekas negalėtų paneigti, kad prasidėjo ir tęsiasi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos revoliuciniai pokyčiai įvaizdžio srityje, kai jau pradeda pasimiršti senojo raugo konservatorių arogancija, o į premjero postą nuo partijos siūloma labai charizmatiška asmenybė, t. y. žavinga ir, kaip atrodo, neabejotinai kompetentinga savo srityje moteris su taškuota suknele.
Kita vertus, tas nelemtas abejonės kirminas įsigraužia net ir į tokią sakralią sferą kaip užburiantis Ingridos Šimonytės žavesys ir blizgesys, kai imame ir paklausiame bent savęs – apie kokios kompetencijos sferą čia visų pirma kalbame, kokių dalykų specialistė ši naujai užgimusi politikos žvaigždė pirmiausiai yra. Ar sakote, kad finansininkė, ekonomistė, viešojo sektoriaus tvarkymo specialistė?..
I.Šimonytė yra kaip reta verbalizuotas žmogus, oratorė pagal prigimtį, greitai mąstanti ir dar greičiau kalbanti politikė, neįveikiama jokiam oponentui priešininkė kalboje. Čia jos galia ir stiprybė. Tačiau net ir man, visų sričių diletantui, akivaizdu, kad anoji tikrai nėra tokia gili ekonomistė, kaip norėtųsi manyti, jeigu savo ruožtu yra pasiryžusi tvirtinti, kad ekonominis augimas savaime užtikrina didesnę gerovę visiems visuomenės sluoksniams pagal principą „kai visko yra daug, su kaupu arba net per daug, visiems visko pradeda užtekti“, tarsi ir čia galiotų skystųjų kūnų fizikoje išpažįstamas susisiekiančių indų dėsnis.
Tikras ekonomistas neabejotinai pasakytų, kad tokia mintijimo seka yra pigi klastotė, kaip tiesa yra ir tai, kad ekonominis augimas, paliktas savieigai, tik dar labiau užaugina ir pagilina socialinę nelygybę. Kita vertus, I.Šimonytei išsprūdę žodžiai apie tai, kad neva sąlyginio skurdo nustatymo metodika yra grynasis populizmas, leidžia manyti, kad šios ekonomistės su taškuota suknele ekonominis išprusimas gali nuvesti labai toli nešvankumo linkme.
Kas be ko, I.Šimonytės ekonominis išprusimas yra nepalyginamas dalykas su buvusio policininko ekonomikos dalykų išmanymu, tačiau buvęs policininkas, tarkime, buvo atviras pasiklausti ir įsiklausyti į kompetentingų žmonių patarimus, kai savo ruožtu negali būti tikras dėl to, jog I.Šimonytės įsitikinimas savo kompetencijos pakankamumu neužkirs kelio girdėti kelias skirtingas nuomones.
Kadaise net ir Gitanas Nausėda, dirbdamas Vilniaus banko prezidento patarėju, bandė užburti žmonių vaizduotę, įtikinėdamas, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to neva būtų galima jį bandyti padalinti. Tačiau šiandien prezidentas G. Nausėda nusipelno pagarbos kaip žmogus sugebėjęs žengti tokį neįtikėtinai platų (septynmylį?) žingsnį į priekį, kad net yra laikomas gerovės valstybės idėjos įgyvendinimo generatoriumi. Žinia, Naujosios koalicijos sutarties projekte užuominų apie gerovės valstybę nerasite nė su žiburiu (delfi.lt) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skelbiamas-visas-naujos-koalicijos-sutarties-projektas.d?id=85659643, kaip, tarkime, negali užsisėti ir pasidauginti gyvybės formos net užuomazginiu pavidalu, net kaip bakterijos plastmasės masyvo gelmėje. Ta proga dar pastebėsiu, kad iš esmės minėtos sutarties projektas (toliau – Projektas) yra akultūrinis, didele dalimi anticivilizacinis, visuomenės ir valstybės dehumanitarizacijos užmanymo projektas.
Tarsi ir nekelia didesnių abejonių Projekto bendrieji principai ir vertybinės deklaracijos, kur su užsidegimu kalbama apie žmogaus teises ir orumą. Tačiau gali pasirodyti ir taip, kad čia su dideliu trenksmu veržiamasi pro atviras duris, jeigu išdrįsime pripažinti faktą, jog ir prie ankstesnės kadencijos valdžios nebuvo taip baisiai, kad žmogaus teisės būtų sumintos į purvą, o orumas – nuplėštas. Iš tiesų, nepalyginamai didesnius nuogąstavimus kelia būtent tai, jog jau anksčiau spaudoje išviešinti Laisvės partijos pasiūlymai koalicijos sutarčiai buvo perkelti į Projektą neadaptuotu, t. y. nepritaikytu prie civilizacijos standartų pavidalu. Tai anksčiau ar vėliau, tarkime, tokiam Projektui tapus vyriausybės veiklos programa, gali išprovokuoti didelius neramumus visuomenėje ar net kultūrinį sukilimą. Galima spėti ir dėl to, kad tokios pakraipos Projektas, tapęs vyriausybės veiklos gairėmis, pasitarnautų atoveiksmio jėgų atsigavimui, paskatintų po užstojusios pauzės patriotinių ar net nacionalistinių jėgų mobilizaciją.
Kalbant apie verslo sąlygų nenutrūkstamą gerinimą, Projekte skelbiama: „Įgyvendinsime verslo priežiūros institucijų reformą, mažinant biurokratiją ir perteklinį verslo reguliavimą, pertvarkydami prižiūrinčias institucijas, siekdami, kad jų tikslai būtų susiję su visuomenės gerove, o ne su biurokratizmo įtvirtinimu, o veikimo metodai paremti skaidrumu, nuspėjamumu, analize, bendradarbiavimu ir pasitikėjimu“.
Ką reiškia įsipareigojimas sumažinti perteklinį verslo reguliavimą, gerai žinome iš andai Šimašiaus vadovaujamos Teisingumo ministerijos priimto nutarimo, jog aplinkosaugos inspektoriai gali apsilankyti įmonėje tik iš anksto, t. y prieš 3 ar 5 dienas perspėję įmonės vadovus apie planuojamą vizitą. Būtent šis nutarimas labiausiai tiesmuku pavidalu prisidėjo prie tokių monstrų kaip Grigeo atsiradimo, sukūrė apsaugos ratą teršiančio Lietuvos gamtą ir keliančio pavojų žmonių sveikatai verslo plėtotei. Todėl labai šventvagiškai toliau Projekte skamba žodžiai apie žaliąjį kursą.
Projekte skelbiama, jog rengiant vyriausybės programą suderintu būdu tarp koalicijos dalyvių bus įvertintos galimybės keisti įmonių pelno mokestį, atsisakant reinvestuoto pelno apmokestinimo. Tai neabejotinai Laisvės partijos pažadas tokios konfigūracijos verslui, kuris siekia išvengti pelno mokesčių. Tačiau štai mane dar labiau nei šis godumo mentalitetui draugiškas pažadas privertė sunerimti iš pirmo žvilgsnio nekalti Projekto žodžiai, kad „bus stiprinama profesinė savivalda, perduodant jai licencijavimo, atestavimo, kontrolės ir kvalifikacijos kėlimo funkcijas“. Tai neabejotinai žingsnis atgal, ne vienu atveju įteisinant lobizmo kriminalinius refleksus. Net nupurto, kai pabandau įsivaizduoti, jog vadinamieji Odontologų rūmai, visados mūru stojantys prieš apgautus, apvogtus ir apkvailintus klientus, netrukus atgaus licencijavimo ir atestavimo teisę, leidžiančią dar sėkmingiau pridengti šioje sferoje klestinčią sukčiavimo praktiką.
Laisvės partijos naujakalbėje skelbiama, kad mokyklose bus plėtojami IT sugebėjimai kaip trečioji kalba po anglų. Tačiau labai charakteringa, kad apie pirmąją, t. y. gimtąją kalbą, tautos istoriją ir tautinę kultūrą čia net neužsimenama. Kaip žinome, Laisvės partija į Švietimo ir mokslo ministro postą stumia buvusį rektorių, išgarsėjusį savo užmanymais sunaikinti lituanistinę dvasią VU. Išties, kaip atrodo bent man, vadinamoji Laisvės partija su laisve, švietimu ir kultūra turi bendro tik tiek, kiek antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerija su tiesa. Jeigu man leisite kalbėti savo žodžiais, vadinamoji Laisvės partija yra užsimojęs suskaitmeninti stribų dvasią darinys, tai yra išmanioji stribų karta.
Galop, bala nematė tos Laisvės partijos nupušėlių, daug skaudžiau yra tai, kad iš anksčiau ne karto deklaruoto konservatorių triukšmingo patriotinio užsiangažavimo Projekte liko tik vos-ne-vos vienas apgailėtinas sakinys apie užduotį saugoti kultūrinį paveldą.
2020.11.06; 15:30
+++