Advokato Kęstučio STUNGIO ginamosios Eglės Kusaitės baigiamasis žodis Vilniaus apygardos teisme 2013-05-06


Print

Lietuvos Respublikos teisme,

Teismo posėdyje, kuris vyko 2012-11-08, teismo pirmininkė V. Švedienė paskelbė, kad įrodymų tyrimas yra baigtas ir teismas pereina prie baigiamųjų kalbų.

Tame pačiame posėdyje prokuroras M. Dūda teismo pirmininkei V. Švedienei įteikė medžiagą, kurios anksčiau byloje nebuvo ir kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra gauta iš Vokietijos Kalsrūhės apylinkės teismo pagal Lietuvos teisinės pagalbos prašymą.

Ši medžiaga Lietuvos GP gauta 2010-10-14, t. y. dar prieš perduodant mano bylą teismui (2012-10-29).

Susipažinimo su byla laikotarpiu ši iš Vokietijos gauta medžiaga į bylą įdėta nebuvo.

Nuslėpus šią medžiagą nuo manęs, aš negalėjau deramai gintis. Mano manymu, ši medžiaga nebuvo pateikta man susipažinti tik todėl, kad reikalavo papildomų procesinių veiksmų – mano ir mano šeimos narių akistatos su Batašjevais. Prokurorai nenorėjo, kad šių akistatų metu išaiškėtų, kas yra Arnas Baranauskas, kuris veikė mane nepilnametystės laikotarpiu ir bendravo su Vokietijoje gyvenančia Aiša Batašjeva internetu ir telefonu.

Taip prokurorai siekė nuslėpti faktą, kad VSD užsiėmė antiįstatymine veikla provokuodami nepilnametį asmenį nuo 13-os metų, t. y. mane. Medžiaga į bylą dirbtinai atrinkta, slepiant Arno ryšius su Batašjeva.

2013-02-08 teismo posėdžio metu aš norėjau padaryti pareiškimą dėl šių aplinkybių, tačiau teismas neleido. Todėl šį pareiškimą aš perdaviau į teismo sekretoriatą ir Lietuvos generaliniam prokurorui. Teisėja V. Švedienė 2013-02-13 d. raštu Nr. 1-22/13 mano prašymą grąžino neišnagrinėjusi, motyvuodama, kad teismas jau yra perėjęs prie baigiamųjų kalbų.

Tačiau GP prokuroras R. Petrauskas pranešė, kad prokuratūroje gautas mano prašymas yra perduotas į teismą prijungti prie bylos.

Todėl prašau teismą iš GP gautą mano prašymą išnagrinėti.

Kaltinimų nepagrįstumas

Lietuvos GP prokuroro M. Dūdos surašytame kaltinamajame akte nurodoma, kad „Eglė Kusaitė kaltinama tuo, jog kūrė organizuotą grupę teroro aktui įvykdyti, dalyvavo organizuotos grupės teroro aktui įvykdyti veikloje bei rengėsi įvykdyti teroro aktą sprogdinant save strateginės reikšmės objekte, taip sukeliant pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai bei siekiant, kad dėl to atsirastų sunkių padarinių – susisprogdinimo metu būtų nužudyta kiek galima daugiau žmonių ir šiais veiksmais įbauginti žmonės, tai yra…“

Toliau kaltinimo nebecituosiu, nes tai, kas yra jo tekste, yra Lietuvos VSD nusikalstamo veikimo prieš mane nuo 13-os metų ir tokio pat prokuratūros pareigūnų veikimo bei jų „išmąstymų“, tiksliau – fantazijų rinkinys.

Tvirtai sakau, jog aš jokių nusikaltimų prieš kurią nors valstybę, o tuo labiau prieš savo Tėvynę Lietuvą nepadariau ir daryti nesiruošiau. Rusijos prokuratūra, su kuria Lietuvos teisėsauga glaudžiai bendradarbiauja teisdama Magmadovus, jokios organizuotos grupės su mano dalyvavimu nenustatė, nes tokios grupės niekada nebuvo.

Terorizmo niekada nepateisinau ir tokių veiksmų neplanavau, nors prokurorai ir siekia mane padaryti pasaulinio masto teroriste. Jokių kovos veiksmų atlikti nesiruošiau. Į Maskvą važiavau tik pasisvečiuoti.

Kai mane suėmė, aš 2009-10-24 iš Klaipėdos vykau į Maskvą aplankyti savo draugės, čečėnų tautybės mergaitės Aišos Magmadovos. Juk ir ne teisininkui aišku, jog jei būtų kam nors Rusijoje realus pavojus, Lietuvos VSD, kuris ilgą laiką mane provokavo ir persekiojo ir kuris, kaip pasirodė, dirba ranka rankon su Rusijos FSB, turėjo galimybę mane ir mistinę organizuotą grupę toliau kontroliuoti.

Jie to nedarė, nes suprato, jog su drauge Maskvoje jokių nusikaltimų daryti nesiruošiame, o visa „teroristinė“ frazeologija yra išprovokuota VSD bendradarbių ir agentų, kuriais aš buvau apstatyta.

Man yra tekę bendrauti su Lietuvos pasipriešinimo okupaciniam režimui nariais. Jie pasakojo, jog KGB prieš juos dažnai naudojo veikimo rūšį, kurią jie vadindavo rusiškai „v tiomnuju“. Tai buvo manipuliavimas auka, kada žmogus galvodavo, jog veikia savarankiškai, o realiai jis darydavo tai, ką agentų įtaiga, melu, aplinkinių terorizavimu jam primesdavo KGB (sovietinio saugumo organai).

Šiandien aš suprantu, jog nuo 13-os metų su manimi taip elgėsi Lietuvos tarnybos. Dabar jiems baisiausia prisipažinti taip veikus prieš mane, dar mažametę, ir mano artimuosius. Toks jų sumanymas turėjo labai neigiamai paveikti Lietuvos valstybės tarptautinį įvaizdį.

Vaiko teisių apsaugos konvencija ir VSD veiksmai iki mano pilnametystės

Lietuvos Respublika Vaiko teisių apsaugos konvenciją ratifikavo 1995-07-03.

Ši konvencija mano atžvilgiu buvo šiurkščiai pažeista, nes nuo ankstyvos paauglystės, t. y. nuo 2003-iųjų, buvau įtraukta į VSD provokacijų tinklą.

Savo veiklos objektu saugumiečiai pasirinko mane, galbūt kaip labiau pažeidžiamą, silpnesnės fizinės sveikatos paauglę. Pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Kaip spėju, mane VSD parinko žmogus iš mūsų šeimos pažįstamų rato. Jis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ir slaptasis policijos agentas, turėjo draugų VSD.

Tokiu būdu nuo 13-os metų buvau įtraukta į VSD aferų tinklą, pati to nesuvokdama. Iki mano pilnametystės VSD savo nusikalstamus veiksmus slėpė, veikė nelegaliai, todėl ir ignoruojamas ankstyvasis laikotarpis nuo 2003 iki 2007 metų.

Teismas turėtų įvertinti tą faktą, jog mano atžvilgiu buvo pažeista ne tik Vaiko teisių apsaugos konvencija, bet ir Neįgaliųjų teisių konvencija, nes man tuo metu buvo pripažintas cerebrinis paralyžius.

Teisinėje demokratinėje valstybėje tokie asmenys yra ginami įstatymo. O mūsų valstybės VSD pareigūnai pasinaudojo mano pažeidžiamumu ir pradėjo kurti iš manęs teroristę man to nežinant, kad gautų didžiulį finansavimą už savo paruoštos „teroristės“ sugavimą ir pakiltų karjeros laiptais.

Nuo 2003 m. prasidėjo ištisinės daugybinės provokacijos mano atžvilgiu, naudojamas psichologinis ir medikamentinis apdorojimas. Visa tai tęsėsi iki pat mano išvykimo į Maskvą, t. y. 2009 spalio 24 d. VSD provokatorių apsuptyje buvau apie 7 metus. Pradedant nuo paauglių Ali ir Toitos Saidulajevų, man prisistačiusių čečėnais ir užmezgusių su manimi kontaktus, kurie toliau buvo tęsiami gausaus VSD agentų ir operatyvinių darbuotojų būrio.

Maždaug nuo 13-os metų su manim bendrauti pradėjo paaugliai Ali ir Toita Saidulajevai, jie prisistatė kaip čečėnų pabėgėliai. Per juos susipažinau su Arnoldu (Arnu) Baranausku, jų tariamu globėju. Apie tai plačiai kalbėjau savo parodymuose. Manau, jog Saidulajevai nebuvo čečėnai, o saugumo žmonės parinkti tam, kad per juos užmegzčiau kontaktus su saugumiečiu Arnu, kuris darė įtaką mano pasaulėžiūros formavimuisi, susidomėjimui čečėnų išsivadavimo kova, bruko radikalias pažiūras, kurstė neapykantą kitatikiams.

Jis internetu supažindino mane, 16-os metų paauglę, su 39 metų Aiša Batašjeva iš Vokietijos, pas ją mane ir išsiuntė 2007 m. spalio mėn. Tiek Arnas, tiek Batašjeva veikė mane psichotropinėmis medžiagomis, kad slopintų mano mąstymą ir valią. Tą pastebėjo ir su manim bendravę žmonės: mano mama, teta, policijos tyrėja R. Bružinskienė, psichologė Inesa Balsevič-Kuzmina, kai kurios mokytojos.

Iš Vokietijos prokuratūros gauta medžiaga atskleidė, kad Aiša Batašjeva yra žinoma ir kaip Isabela Jelenkinova. Bet Lietuvos prokuratūra sąmoningai nesiaiškino, kas ji ir kas Arnoldas Baranauskas, ir jų neieškojo. Į kaltinamąjį aktą įdėtas Arno tekstas (kaltinamasis aktas, psl. 12; 2007-07-09) pridengtas kitu asmeniu: „pašnekovas pažada ją įregistruoti „tame forume apie džihadą“, „nes tai būtų tau naudinga“ (…), duoda nuorodas, iš kur parsisiųsti knygas apie karinį pasirengimą“ ir t. t. Tai Arno žodžiai, įterpti į kitos pašnekovės tekstą.

Prokuratūra teigia, jog Arnas neegzistuoja. Bet mano susirašinėjimas su juo buvo likęs namų kompiuteryje, kurį per kratą paėmė D. Noreika. Apie Arną dar man būnant paaugle žinojo mano mama ir teta ir apie tai liudijo teisme. Tai nėra išgalvotas asmuo, bet vienas pagrindinių šios bylos dalyvių.

Taigi, saugumo agentai (arba darbuotojai) Arnas ir Batašjeva tiesiogiai užsiėmė nusikalstama veika mano, nepilnametės, atžvilgiu, tuo padarydami mano nesusiformavusiai pasaulėžiūrai didžiulę žalą.

VSD, prokuratūros ir teismų nenoras tirti viso to, kas buvo iki mano pilnametystės, verčia galvoti, jog tiesa sąmoningai slepiama, o mane siekiama nuteisti bendru susitarimu.

Tolesni VSD provokaciniai veiksmai

Turiu pabrėžti, kad ne visiems VSD atliktiems provokaciniams veiksmams vykdant nusikaltimo imitavimo modelį buvo gautos teisėjo sankcijos. Būtent:

Neįvardinti asmenys, kurie pateks į butą, nenumatyta, kas kokius konkrečius veiksmus atliks;

Nėra leidimo bendradarbiaujančiam su saugumu asmeniui, žinomam kaip Abdul-Hafizas, provokavimo tikslais bendrauti su manimi, nenurodytas to bendravimo laikotarpis, siekiami tikslai;

Nėra leidimo apgyvendinti mane VSD konspiraciniame bute Ryšininkų g. 8-114 Klaipėdoje, nenumatyti tikslai;

Nėra leidimo Abdul-Hafizui mokėti už šio konspiracinio buto nuomą;

Nėra leidimo drauge su manimi apgyvendinti šiame bute operatyvinę saugumo darbuotoją Serriną; nenurodyti siekiami tikslai;

Nėra leidimo saugumo pareigūnui Abdul-Hafizui finansuoti mano pragyvenimo išlaidas, mokėti už telefoninių kortelių papildymus, apmokėti mano sąskaitas.

BPK 158, 159 str. nurodo, kaip turi būti įforminti visi savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmai, taip pat asmenų, kuriems suteiktas leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Mano išvardinti pažeidimai rodo, kad buvo nesilaikoma BPK 158 ir 159 straipsniuose išvardintų reikalavimų. Kadangi teismo sankcijos minėtiems veiksmams atlikti nėra, juos ir šiuo būdu surinktą medžiagą reikia atitinkamai įvertinti.

Be to, BPK aiškiai pasakyta, jog draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Mano atžvilgiu pareigūnai ištisai vykdė provokacijas. Apie tai plačiai kalbėjau savo parodymuose. Apie tai teisme liudijo mano mama V. Kusienė ir teta I. Jeleniauskaitė. Pareigūnai R. Bružinskienė ir D. Noreika jas klaidino, nuteikinėjo prieš mane, o mane (R. Bružinskienė ) – prieš jas.

D. Noreika visą laiką joms teigė, jog aš nieko nusikalstamo nedarau, paragino leisti man gyventi atskirai su „musulmonais“, t. y. su saugumo provokatoriais. O joms siūlė tapti musulmonėmis. Tai irgi provokacijos, kurių tikslas – atriboti mane nuo artimųjų, daryti man įtaką siekiant įstumti į nusikaltimą. Tik savo artimųjų dėka pajėgiau nuo jų atsiriboti ir grįžti į normalų gyvenimą.

Tada prasidėjo grasinimai man, gąsdinimas, kad man bus blogai, o mano mama „ilgai negyvens“. Nenuostabu, kad siekiau nuo jų šantažo bent laikinai pailsėti pas Aišą Magmadovą. Dabar viskas išverčiama atvirkščiai. Ieškoma tariamų įkalčių man, galbūt naikinant VSD provokatorių neteisėtų veiksmų įrodymus. (2-ejų metų internetinis susirašinėjimas su A. Batašjeva ir A. Baranausku, telefoniniai pokalbiai su jais, mamos telefoniniai pokalbiai su A. Batašjeva 2007 lapkritį, kurie nedviprasmiškai atskleidžia A. Batašjevos parodymų melagingumą.)

Išsišifravusios VSD agentės „Aiša“ Jelena Baltrušytė-Koševaja ir Aiša (Isabela) Batašjeva parodomos kaip paprastos Islamą priėmusios konvertitės, o ne saugumietės, nors visi faktai liudija, kad jos abi – VSD agentės arba kadrinės darbuotojos.

Platus VSD „auklėtojų“-provokatorių tinklas:

 1) Arnas – Arnoldas Baranauskas. 2003-2004 m. „globojo“ tariamus čečėnus, nepilnamečius, Ali ir Toitą Saidulajevus. Pastarųjų niekas Lietuvoje nebeieškojo. Galimai tai VSD užduotį atlikę žmonės. Arnas propagavo radikalų „islamą“, apsimetinėjo pusiau čečėnu, buvo pažįstamas su saugumiečiu, įslaptintu liudytoju nr. 2 Abdul-Hafizu.

 2) Aiša (Isabela) Batašjeva. Su ja mane per internetą supažindino Arnoldas Baranauskas. Apnuodijęs  medikamentais, 2007 spalio 24 d. išsiuntė mane į Vokietiją pas Aišą Batašjevą. Tai, manau, kelių valstybių agentė, radikali „musulmonė“, kelių skirtingų pasų savininkė. Davė melagingus parodymus Vokietijos teisme.

3)  „Aiša“ Jelena Baltrušytė-Koševaja. Buvo supažindinta su manimi Klaipėdos VSD patalpose ir iš karto ėmė mane aktyviai „šefuoti“. Supažindino su saugumiečiais Abdul-Hafizu ir Serrina. Pasižymėjo provokacinėmis kalbomis.           

4) Abdul-Hafizas. VSD pareigūnas, kurio tikroji pavardė man nežinoma. Apgyvendino mane saugumo konspiraciniame bute Ryšininkų g. 8-114. Jis mokėjo už šį butą nuomos mokestį ir duodavo lėšų mano pragyvenimui. Kurstė radikalias kalbas Islamo tema, bandė išprovokuoti mane pasisakyti.

Apsimetinėjo musulmonu. Pažįstamas su Arnu. Naudojosi tuo pačiu kompiuteriu Ryšininkų gatvėje, kaip ir aš. Kompiuteris priklausė Hafizui. Internete Hafizas pasirašinėjo Zaratustros slapyvardžiu. Pagal Rytų filosofiją Zaratustra – tai išminčius, aiškinęs, jog gėrį reikia „sėti“ su ginklu rankose. Toks slapyvardžio pasirinkimas rodo VSD agento Hafizo radikalumą.

5) Serrina. Kaip paaiškėjo, operatyvinė VSD darbuotoja, kurią Koševaja ir Abdul-Hafizas apgyvendino su manim tame pačiame konspiraciniame bute Ryšininkų g. 8-114. Ji su manim gyveno apie 4-5 mėnesius. Kurstė kalbas Islamo tema, apsimetinėjo musulmone čečėne. Palaikė ryšius tik su Abdul-Hafizu. Naudojomės bendru Hafizo kompiuteriu.

6) Arūnas Paukštė. Vilniaus VSD pareigūnas, prisistatinėjęs Nerijaus Daud vardu. Apsimetinėjo musulmonu. Lankydavosi saugumo konspiraciniame bute Ryšininkų gatvėje, naudojosi tuo pačiu Hafizo kompiuteriu kaip ir aš. Kaip musulmonų bendruomenės atstovas aplankė mane areštinėje drauge su S. Stasyčiu, perdavė saldainių, jais jis mane apnuodijo, nuo jų vėmiau krauju. Be to, jis perdavė man rankšluostį, bet jo davimą neigia, o kitas pareigūnas S. Stasytis tai raštu patvirtina.

Melagingi A. Paukštės parodymai apibūdina jį kaip nesąžiningą ir nurodo tikruosius VSD siekius. Jam teismo leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus išduotas nebuvo. Vėliau jie abu įkalbinėjo pripažinti kaltinimus, atvirai grasino.

7) Vytautas-Ugnius Stonys. Prisistatinėjo musulmonu Abdurahmanu. Ateidavo į butą Ryšininkų g. penktadieniais maldoms, skaitydavo paskaitas apie Džihadą. Naudojosi tuo pačiu Hafizo kompiuteriu kaip ir aš. Jis teismo leidimo savo imitaciniams veiksmams atlikti irgi neturėjo.

Visiems šiems saugumo provokatoriams vadovavo aukšti VSD pareigūnai: D. Dabašinskas, R. Vaišnoras, D. Noreika, A. Paukštė.

Visi mano išvardinti VSD sistemos žmonės vieni su kitais susiję, vieni kitus pažinojo, bendravo, veikė pagal bendrą planą:

1) apsimetė musulmonais konvertitais;

2) beveik visi apsimetė esą čečėnai arba pusiau čečėnai;

3) propagavo radikalųjį „islamą“, kurstė pasisakymus šia tema, penktadienio susirinkimuose kvietė į Džihadą, ragino neapkęsti kitatikių ir su jais kovoti;

4) bruko man lietuvių kalba leidžiamą neva musulmonų tinklalapį www.at-tauhyd.lt. Iš tiesų tai buvo Hafizo tinklalapis, skirtas VSD priedangai ir konspiracijai.

Tokie VSD agentų ir pareigūnų veiksmai yra akivaizdžiai neteisėti, provokuojantys. O provokuoti asmenį BPK draudžia.

Beveik visi su manimi bendravę saugumiečiai prisistatė čečėnais. Apie juos, kaip apie čečėnius, pasakodavau artimiesiems, todėl ir jų liudijimuose eina ta pati klaida, jog bendravau su čečėnais, kurie buvo radikalūs. Iš tikrųjų jie VSD pareigūnai ir agentai, specialiai prisistatydavę čečėnais, kad klaidintų teismą ir nuteiktų prieš šios tautybės žmones. Tikrų čečėnų Klaipėdoje nepažinojau nė vieno.

VSD mano pasaulėžiūrai formuoti ir savo daromai įtakai sustiprinti naudojo psichotropines medžiagas. Tokių medžiagų įsigyti jiems leidžia Operatyvinės veiklos įstatymo 7 str. 3 d. 6 punktas. Mane psichotropinėmis medžiagomis svaigino Arnoldas Baranauskas, Aiša Batašjeva, Abdul-Hafizas, Serrina.

Kad buvau veikiama kažkokiais medikamentais, liudijo mano mama ir teta, bet jų liudijimai ignoruojami ir netikrinami. Abdul-Hafizas man nupirkdavo ir duodavo tablečių „Relanium“. Jos parduodamos tik su receptu.

Į areštinę VSD pareigūnai A. Paukštė ir S. Stasytis man atnešė saldainių, nuo jų apsinuodijau, stipriai vėmiau krauju, o nuo jų atnešto rankšluosčio ėmė luptis oda ir pablogėjo savijauta. Matyt, rankšluostis buvo supurkštas kažkokiais chemikalais. Areštinėje kito rankšluosčio ir patalynės negavau. Apie tai plačiau kalbėjau parodymuose.

VSD reikėjo tokios bylos tam, kad pateisintų didžiules lėšas, gautas kovai su terorizmu. Didelių pinigų buvimo neneigia ir dabartinis VSD direktorius G. Grina. Norint pateisinti gaunamas lėšas, reikėjo parodyti ir šioje srityje padarytus darbus. Kadangi tikrų teroristų Lietuvoje nėra, reikėjo jų „pasigaminti“.

VSD darbuotojai įnešė juodą indėlį į mano apdorojimo ir žlugdymo istoriją. Pasinaudoję mano jaunatvišku naivumu, jie nusikalstamai apraizgė savo pinklėmis ir darė karjerą traiškydami mano gyvenimą. Todėl pagrįstai laikau save VSD intrigų auka. Juk ir Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas, išanalizavęs VSD vidinio audito medžiagą, pripažino, kad mano atveju „buvo simuliuojama kova su terorizmu“ ( „Atgimimas“ 2012 vasario 10-16 d.). Šito fakto iki šiol nepaneigė ir VSD.

VSD generalinis direktorius G. Grina Vilniaus apygardos teismui 2012-03-16 pateikė susipažinimui šią medžiagą:

1) VSD vidinio patikrinimo išvadą „Dėl VSD pareigūnų veiksmų E. Kusaitės operatyvinio tyrimo byloje".

VSD tarnybinių tyrimų išvadas:

Dėl Adrijaus Žymančiaus veiksmų vedant OKB „Jūra“;

Dėl Dainiaus Noreikos veiksmų atliekant operatyvinį tyrimą E. Kusaitės atžvilgiu;

Dėl Arūno Paukštės veiksmų kontroliuojant OKB „Jūra“ ir OTB „Šachidė“ vedimą;

Dėl Tomo Gailiaus veiksmų kontroliuojant OKB „Jūra“ ir OTB „Šachidė“ vedimą.

Su šiomis išvadomis man ir mano gynėjui susipažinti nebuvo leista motyvuojant jų slaptumu. Prašau šią medžiagą išslaptinti, nes joje yra duomenų, atskleidžiančių tiesą.

Kad nedariau nieko netinkamo, rodo ir tas faktas, jog VSD niekada man jokio įspėjimo nepareiškė, nors pagal Operatyvinės veiklos įstatymą privalėjo padaryti, jeigu mano veiksmuose matė ką nors netinkamo. Prokuroras J. Laucius, perimdamas iš VSD bylą, tai matė, bet nepasidomėjo, kodėl man nebuvo pareikštas įspėjimas, jeigu įžvelgė mano veiksmuose teisėtvarkos pažeidimų. VSD pareigūnai provokavo kalbas ir formavo mano pažiūras apie 7-erius metus. Atsilaikyti prieš gausų apmokytų saugumiečių būrį – ne paauglės jėgoms.

Kyla klausimas – o kur pačių VSD pareigūnų atsakomybė, kai jie įtraukia paauglius į savo tinklą ir jais nusikalstamai pasinaudoja? Per visą ilgą buvimą VSD pareigūnų ir agentų apsuptyje nesu gavusi nė vieno žodinio ar raštiško įspėjimo, kad darau kažką negerai. Atvirkščiai, apsimetinėdami musulmonais, jie nuolat provokavo mane savo kalbomis, reikalavo elgtis pagal jų nurodymus. Jie formavo mano pasaulėžiūrą, mąstymą, gyvenimo būdą ir įpročius. Iš pradžių apsimetė draugais, buvo man paslaugūs ir geri, o kai užsimezgė ryšiai ir pasidariau nuo jų priklausoma, parodė tikrą savo veidą.

Kai pradėjau susigaudyti, kad draugystė su šiais žmonėmis pavojinga, ir bandžiau nuo jų atsiriboti, manęs jie nebepaleido. Jie grasino susidoroti ne tik su manim, bet ir su mano artimaisiais. Mačiau, kad tie žmonės viskam pasirengę. Patyriau ir bandymą su manim fiziškai susidoroti, kai Hafizas mėgino mane suvažinėti.

Todėl ir ieškojau ramybės pas savo draugę Aišą Magmadovą, tikėdamasi pas ją atsigauti nuo įkyraus persekiojimo, susivokti savo mąstyme ir vertybėse. Tačiau į Rusiją nuvykti man neleido. VSD davė nurodymą Rusijos ambasadai Klaipėdoje mane išleisti, o kelionėje, Kaune, tie patys VSD pareigūnai mane sulaikė. Tai rodo, jog tarp Rusijos ambasados ir VSD buvo ryšys. Kodėl neleido nuvykti į Maskvą? Atsakymas aiškus – tada nebūtų įmanoma nei manęs, nei Magmadovų apkaltinti, nes mes jokių nusikalstamų veiksmų neplanavome. Tą VSD žinojo, todėl ir suvaidino šį nešvarų spektaklį su mano išleidimu į Maskvą bei suėmimu kelionėje.

A. Batašjevos melagingi parodymai

Kaip minėjau, tik teisminio nagrinėjimo pačioje pabaigoje prie bylos buvo prijungta papildoma medžiaga, su kuria nebuvau susipažinusi duodama parodymus, todėl noriu ją pakomentuoti plačiau.

2012-11-08 teismo posėdžio metu prokuroras M. Dūda pateikė dar 2010 metų rugsėjo mėnesį prokuratūroje gautą, t. y. dar iki bylos pateikimo man susipažinti ir jos perdavimo teismui, iš Vokietijos Aišos Batašjevos (Isabelos Jelenkinovos) apklausą.

Kodėl ši medžiaga tik dabar perduota į bylą? Aš ir mano gynėjas prieštaravome tokios medžiagos prijungimui, bet teisėjų kolegija, kuri nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios yra šališka, neslepia savo palankumo prokurorui, šią medžiagą prijungė.

Noriu atkreipti dėmesį, jog Batašjevos apklausoje ant vokiško originalo nėra antspaudų. Tik paskutiniame lape, kuriame nėra teksto, yra Karlsrūhės apylinkės teismo teisėjo Mar (Mahr) ir teismo raštinės sekretorės Sosna parašai bei Batašjevos pavardė (ne parašas).

A. Batašjevos parodymai yra melas. Aš nuo pat teismo pradžios įtariau, kad ji galimai yra susijusi su Lietuvos VSD (žr. teisme priduotus mano parodymus psl. 1, 2, 3, 9, 10, 25, 33).

Kad A. Batašjeva saugumietė, man yra sakęs ir advokatas A. Liutvinskas. Šį advokatą mano tetai rekomendavo Klaipėdos VPK tyrėja Rita Bružinskienė. Jis patarė Vokietijos laikotarpio neminėti, nes nieko nepasieksiu. Šis advokatas veikė ranka rankon su VSD ir mane klaidino. Jis siūlė prisiimti prokuratūros formuojamus kaltinimus.

Tai tik patvirtina, jog Lietuvos VSD buvo suinteresuotas slėpti savo agentę A. Batašjevą, kurios ryšiai su Lietuvos saugumu akivaizdūs. Aš su Batašjeva internetu buvau supažindinta saugumiečio Arno, su ja 2-ejus metus susirašinėjau elektroniniu paštu ir telefonu, o kai sulaukiau 18-os metų, Arnas, apnuodijęs psichotropinėmis medžiagomis, išsiuntė mane į Vokietiją pas Aišą Batašjevą (Isabelą Jelenkinovą). Su ja suderino mano kelionės reikalus. Apnuodijimo faktą pastebėjo tuo metu su manimi bendravę žmonės.

Lietuvos VSD ryšius su Aiša Batašjeva neginčytinai įrodo mano dvejų metų (2006-2007) susirašinėjimas namų kompiuteriu. Tų įrašų buvo daug, jie privalėjo būti atkurti ir įdėti į bylą. Taip pat ir jos bendrininko Arnoldo Baranausko to paties laikotarpio susirašinėjimas su manim ir A. Batašjeva. D. Noreika kratos metu paėmė kompiuterį tik tuo tikslu, kad galėtų paslėpti savo neteisėtos veiklos pėdsakus, o prokuroras J. Laucius, dar nesibaigus ikiteisminiam tyrimui, 2010 liepos mėn. 16 d. pareikalavo sunaikinti „bylai nereikšmingą medžiagą“.

Kokią medžiagą sunaikino – nedetalizavo. Tokia perdėta skuba tik patvirtina faktą, kad VSD ir prokuratūra veikia solidariai, slėpdami bendrus nusikaltimus.

Kad A. Batašjeva yra galimai Lietuvos saugumo agentė, liudijo mano mama ir teta. Mama su Batašjeva bendravo telefonu, ir tai, ką tuo metu apie save kalbėjo Batašjeva, labai skyrėsi nuo tų parodymų, kurie atsiųsti Lietuvos prokuratūrai. Esu tikra, kad tie pokalbiai išliko VSD archyvuose. Teta su Batašjeva bendravo tiesiogiai, baisėjosi jos kalbomis ir elgesiu ir prašė vokiečių ir Lietuvos policijos mane ištraukti iš šios pavojingos moters rankų.

Matė, kad esu smarkiai apnuodyta kažkokiomis medžiagomis ir nesuvokiu realybės. Kai grįžau į Lietuvą, mano artimieji prašė VSD ir policijos nukreipti ištyrimui, kuo esu apnuodyta. Jie to nedarė, nes žinojo, kad kažkokių medžiagų mano organizme ras. Toks tyrimas atsigręžtų prieš juos pačius.

A. Batašjevos, kaip ir kitų provokatorių, parodymai yra išgalvoti, melagingi, nepatikimi. Jie visi – suinteresuoti asmenys, vykdę tą patį planą.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Batašjevos ir jos vyro Bekhano parodymai skiriasi iš esmės. A. Batašjeva apkalba savo vyrą Bekhaną, kaltina jį veiksmais, kuriuos atliko ji pati. Bekhano nepažinojau, iki nuvykimo į Vokietiją internetu bendravau tik su Aiša Batašjeva, į Vokietiją atsikvietė ji, o ne Bekhanas, kaip ji teigia. Tuo nesunku įsitikinti, atkūrus kompiuterio duomenis.

Viskas, apie ką kalba Aiša Batašjeva, yra melas. Tokius jos parodymus reikia vertinti kaip kryptingus pagal VSD scenarijų padarytus veiksmus, siekiant apginti savo neteisėtą veiklą.

Svarbiausia, jog šie Batašjevos parodymai gauti prieš dvejus metus, 2010 m. rugsėjo 23 d., ir iki šiol buvo slepiami prokuratūroje. Tik paskutinio posėdžio metu 2012-11-08 prokuroras M. Dūda paprašė juos pagarsinti ir prijungti prie bylos. Ar tai leidžia BPK? Aš neturėjau galimybės su jais susipažinti ir pakomentuoti savo parodymuose. Jie net neįtraukti į kaltinamąjį aktą.

Kadangi abiejų Batašjevų parodymai prieštaringi, manau, kad prokuroras turėjo pareikalauti jų akistatos su manim, kad būtų akivaizdu, kuris iš jų meluoja. Tas padaryta nebuvo. Be to, A. Batašjevos apklausa tinkamai neįforminta, nėra jos parašo, nėra antspaudo, teisėjo ir sekretorės vardų, todėl kelia pagrįstų abejonių dėl galimos klastotės. Batašjevų apklausa į bylą įdėta pavėluotai. Šių dokumentų nuslėpimas susijęs su tuo, kad nenorėta daryti akistatos tarp Batašjevos, manęs, mano mamos ir tetos.

Prokuroras M. Dūda iki šiol apie Batašjevus kalba kaip apie čečėnus, nors seniai žinoma, kad nė vienas jų nėra čečėnas. Taip kalbėti jam naudinga palaikant kaltinimo liniją.

Prokurorų veiksmai mano atžvilgiu

Prokurorai J. Laucius ir M. Dūda nenorėjo tirti VSD padarytų veiksmų mano atžvilgiu. Nei prokuroras Laucius, nei Dūda netyrė ankstyvojo šios istorijos etapo, t. y. nuo 2003 metų. Apsimetama, esą tokio nebuvo. Nesurastas ir neapklaustas saugumietis Arnas – Arnoldas Baranauskas, nors jį lengva buvo surasti, apklausus Aišą Batašjevą iš Vokietijos, gyvenančią su dviem skirtingais pasais.

Deja, ir ši saugumo agentė liko už prokurorų dėmesio ribų. Jos apklausa buvo slepiama. Šie žmonės tarsi neegzistuoja, nors jų indėlis į bylos kurpimo istoriją akivaizdus. Sunaikinti arba slepiami Arno, Aišos Batašjevos, Abdul-Hafizo ir kitų saugumo agentų bei darbuotojų pokalbiai ir internetiniai susirašinėjimai su manimi. O jie parodytų didžiules daugybines provokacijas mano atžvilgiu.

Lietuvos visuomenė per žiniasklaidą prokuratūros sąmoningai klaidinama, neva aš susidėjau su radikaliais musulmonais ir tapau fanatike. Tie „musulmonai“ – vien VSD provokatoriai, sąmoningai propagavę iškreiptą „islamą“ ir kimšę tas mintis man į galvą panaudodami net psichotropines medžiagas. Tikrų musulmonų beveik nepažinojau. Bendravau su apsimetėliais saugumiečiais, nes jie manęs nepaleido. Jiems reikėjo iš manęs formuoti „teroristę“. Kai norėjau nuo jų atsitraukti, prasidėjo persekiojimas.

Pagal prokurorą M. Dūdą, mano radikalizacija iš esmės vyko Vokietijoje pas Batašjevus. Tačiau Batašjevams nei Vokietijos, nei Lietuvos prokuratūra dėl to jokių bylų nekėlė ir pretenzijų jiems neturi. Ir apskritai jokių radikalų mūsų prokuratūra nerado, nes jie visi be išimties – tik VSD pareigūnai provokatoriai. O Magmadovų apkaltinti radikalumu prokurorai negali, nes mano pokalbiuose su jais jokų radikalių temų nėra.

Prokuroras M. Dūda teigia, kad aš sukūriau organizuotą grupę teroro aktui vykdyti. Tos grupės nariai – aš, Apti Magmadovas ir Aiša Magmadova. Toks teiginys išgalvotas. Tą neigiu ir aš, ir Magmadovai. Maskvos teismas pripažino, kad Magmadovai nebuvo nusikalstamos grupės kūrėjai ar dalyviai. Tai yra mūsų prokurorų sugalvotas teiginys, lygiai kaip ir žodis „susisprogdinti“.

Pats prokuroras J. Laucius pripažįsta, jog tiesiogiai apie teroro aktą aš nekalbu, tai galima suprasti tik iš užuominų. Tačiau labai norint užuominas galima įžiūrėti ir nekaltuose pokalbiuose. Pvz., kur aš tariuosi su Magmadovais, kada man geriausia pas juos atvykti – rudenį ar pavasarį, J. Laucius įžiūri paslėptą mintį apie teroro aktą. Tai dar sykį įrodo, jog kaltinimas remiasi prielaidomis.

 Kaip mano bendrininkus prokuroras M. Dūda įvardija saugumo darbuotojus. Jis teigia: „Kusaitė su bendražygiais svarstė, kad į karinę bazę galėtų patekti kaip blondinė…“ Šis sakinys yra paimtas iš mano pajuokavimų su saugumo operatyvine darbuotoja Serrina (byloje ji anoniminė liudytoja nr. 1). Tokiu būdu jis teisingai įvardijo mano „bendrininkus“ ir „organizuotos grupės“ narius – tai saugumo darbuotojai Serrina ir Hafizas. Tik keista, kad jų nematyti teisiamųjų suole. Visos radikalios kalbos yra išimtinai išprovokuotos tik VSD darbuotojų. Jomis ir tesiremia prokuroras M. Dūda.

Žodį „susisprogdinti“ J. Laucius sugalvojo pats, o M. Dūda perėmė daug nesigilindamas, kaip ir visą J. Lauciaus surašytą kaltinamąjį aktą. Tokio žodžio niekur nevartojau, tokio veiksmo neplanavau. Tačiau rašydamas mano apklausas, prokuroras J. Laucius tą žodį vartoja kaip mano, pabrėždamas, jog norėjau nužudyti kuo daugiau žmonių. Save apkalbėti skatino ir advokatas A. Liutvinskas. Taip siekiama nuteikti prieš mane teisėjus ir visuomenę, parodyti mane kaip ypatingą nusikaltėlę.

Net ir teismo dokumentuose aš įvardijama kaip teroro akto vykdytoja, nors jokio teroro akto ar rengimosi jam nebuvo. Taip formuojama išankstinė nuomonė, kad aš esu kalta. Nesvarbu, jog jokių įrodymų pareigūnai neturi, nerasta nieko neleistino, tačiau nesiliaujama kartoti, kad aš mokiausi gaminti sprogmenis (ką visada neigiau), užsidėti šachidės diržą, (kurio akyse nesu mačiusi) ir pan. Knygą apie sprogmenis „Inžiniernyje bojepripasy“ paprašė surasti internete ir atsiųsti į jo kompiuterį Hafizas. Tuo kompiuteriu naudojosi keletas saugumiečių ir aš.

Tai irgi buvo padaryta provokaciniais tikslais, kad vėliau panaudotų kuriant prieš mane įkalčius. Ta knyga nesidomėjau, todėl kaltinti, kad pagal ją mokiausi gaminti sprogmenis, yra visiškas absurdas. Tai vertinu tik kaip didžiulį prokurorų norą mane žūtbūt apkaltinti ir nuteisti.

Ypač neigiamus jausmus mano atžvilgiu visuomenėje turėjo sukelti prokuroro J. Lauciaus vieši tvirtinimai, kad kitatikius per apklausas vadinau „kiaulėmis“, kuriems reikia pjaustyti galvas. Tačiau aš tokių žodžių niekada nesu sakiusi ir tai vertinu kaip šmeižtą ir religinės nesantaikos kurstymą. Jeigu prokuroras remiasi VSD provokatorių teiginiais arba pats juos sugalvojo, nereikia klaidinti visuomenės ir nuteikinėti ją prieš mane.

Tai žema, kai pareigūnai, neturėdami argumentų, imasi šmeižto, kad tik nesugriūtų jų stropiai kuriama byla. Kaltinamajame akte teigiama, kad aš planavau teroro aktą vykdydama „tarptautinės teroristinės grupuotės „Kaukazo Emiratas“ nurodymus. Turiu pabrėžti, jog su šia organizacija jokių ryšių neturėjau nei tiesiogiai, nei per Magmadovus.

Kita vertus, „Kaukazo Emiratą“ 2009 m. spalio mėn., kada aš buvau suimta, nusikalstama organizacija nepripažino nei RF, nei JAV, nei Europos Sąjunga. Taigi, kokiu pagrindu aš buvau apkaltinta nusikalstamais ryšiais su „Kaukazo Emiratu“, kurių iš tikrųjų nė nebuvo? Jokių duomenų apie mano ryšius su šia organizacija byloje nėra ir būti negali. Tai, kad prokuroras M. Dūda bando su ja sieti per mano vardą "Facebook'e" „Riadus Saliheen“, yra akivaizdus išgalvojimas. Tai dirbtinis pritempimas prie kaltinimo versijos.

Šį pavadinimą paėmiau savo internetiniams susirašinėjimams tik todėl, kad man patiko jo skambesys. Apie tai sakiau ir per apklausą. „Riyad-us-Saliheen“ – tai XIII a. Islamo teologo knyga religinio gyvenimo temomis. Pavadinimas verčiamas „Teisingųjų sodai“. Ši knyga su jokiomis teroristinėmis organizacijomis sąsajų neturi.

Prokurorai kaltina, jog iš Magmadovų gavau pinigų „atvykimui daryti teroro aktą“. Kaip jau esu sakiusi savo parodymuose, tie pinigai (500 dolerių) buvo legalūs, iš Apti Magmadovo santaupų, o ne iš kokios „teroristinės organizacijos“. Jie atsiųsti be jokios konspiracijos. Juos man Apti paskolino kelionei į Maskvą, paso ir vizos pasidarymui, kad galėčiau pasisvečiuoti pas jo seserį Aišą. Kalbėjom apie tai, kad tuos pinigus jam grąžinsiu. Tą liudija ir mūsų pokalbių įrašai, tą patį Apti kalbėjo Maskvos teisme.

Todėl išvedžiojimai, kad pinigai skirti teroro akto vykdymui, yra absurdiški. Turiu pabrėžti, kad su Apti buvo tik keli pokalbiai kelionės tema, su juo nesusirašinėjau. Tai prokurorų noras pritempti išgalvotas versijas prie kaltinimo.

Kaltinimas iš esmės remiasi tik operatyvinių VSD darbuotojų ir agentų parodymais, mano apklausomis, kuriose dėl fizinio, medikamentinio ir psichologinio smurto apkalbėjau save. Tai pastebėjo ir valstybės skirtas advokatas A. Palamarčiukas. VSD darbuotojų parodymai negali būti objektyvūs ir patikimi, nes jie tą bylą sukurpė ir suinteresuoti mano apkaltinimu.Tetos ir mamos raštai VSD yra tik spėlionės dėl galimų grėsmių man, bet ne tikri faktai. Tie raštai – tai jų pagalbos prašymai atriboti mane nuo pavojingų žmonių – t. y. saugumiečių „musulmonų“, ir ištirti, kuo esu nuodijama. To specialiai neatliko nei VSD, nei policija, nes būtų patvirtintas mano nuodijimo faktas.

Apie įkalinimo metu patirtą įvairiapusišką smurtą rašiau būdama suimtąja savo skunde GP ir Seimo kontrolierių tarnybai. Tačiau šis mano skundas nebuvo išnagrinėtas. Užtat vos man išėjus iš kalėjimo prokuroras G. Jasaitis apgaulės būdu organizavo naują mano kalėjime parašyto skundo pareiškimą – patikslinimą ir anuliavo senąjį, tokiu būdu pakeisdamas mano statusą iš įtariamosios į liudytojos tik tam, kad galėtų iškelti man naują bylą.

Proceso įstatymas (BPK) įtariamosios (suimtosios) 2010-07-02 d. skundo dėl neprocesinių veiksmų patikslinimo nenumato. Naujo pareiškimo – patikslinimo paėmimas yra nesąžiningas veiksmas, nes skundas tirtas vadovaujantis ne Proceso įstatymu, o manipuliuojant juo, siekiant išsaugoti išgalvotai surašyto kaltinamojo akto teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sukurpiant man naują bylą atseit dėl pareigūnų apšmeižimo, o visuomenei parodant, kad skųstis suėmimo įstaigose patirtu smurtu neleistina.

Prokuroras G. Jasaitis nevykdė Vilniaus apygardos teismo 2010 10 05 nutarties (teisėjas V. Lenčikas) pradėti ikiteisminį tyrimą pagal mano 2010-07-02 d. skundą. Šį skundą apeliacinio teismo teisėja L. Ulbienė nurodė tirti Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje „terorizmo“ byloje. Tas padaryta nebuvo.

Šiuo metu man iškeltos, be pagrindinės „terorizmo“ bylos, dar 3 papildomos bylos: už prokurorų įžeidimą, už grasinančio SMS Lauciui pasiuntimą ir už šmeižtą. Visos jos išgalvotos ir išaugo iš pagrindinės „terorizmo“ bylos. Be pagrindinės nebūtų buvę ir kitų bylų. Tai tik rodo, kad prokurorai pritrūko argumentų pagrindinėje byloje ir taip keršija man už gynimąsi, kaltinimo nepripažinimą. Pasitelkiant šias bylas aš ir mano artimieji ilgą laiką esame žlugdomi moraliai ir materialiai.

Mūsų prokuratūra ir VSD, kurdami man bylą, tiesiogiai bendradarbiavo su Rusijos FSB. Ši tarnyba yra KGB veiklos tęsėja. KGB niekada nebuvo išformuota, pakeitė tik pavadinimą į FSB. Europos Sąjungoje Rusija nelaikoma teisine valstybe, o FSB (KGB) vertinama kaip nusikalstama organizacija.

Po rusų disidento A. Litvinenkos nužudymo Didžioji Britanija įšaldė bendradarbiavimą su Rusija terorizmo srityje. O Lietuvos prokurorai noriai bendradarbiauja su FSB, leidžia dalyvauti mano, Lietuvos pilietės, apklausoje ir pasirašyti apklausos protokolą. Negana to, pataikaudami rusams, apklausą vykdė ne valstybine, bet rusų kalba, leido šiems FSB pareigūnams iš manęs tyčiotis ir grasinti.

Todėl nėra ko stebėtis, jog dėl grasinimų kai kuriose savo apklausose apkalbėjau save. Po tokių tardymų daugelis „prisipažintų“, nekalbant jau apie nepatyrusį, teisėtvarkos vingrybėse nesusigaudantį jauną žmogų.

Prokuroras M. Dūda, perėmęs bylą iš prokuroro J. Lauciaus, turėjo ją objektyviai peržiūrėti, panaikinti nepagrįstus kaltinimus ir nutraukti man bylą. Bet to nepadarė.

Prokuroras M. Dūda privalėjo nusišalinti nuo bylos, paaiškėjus, kad šioje byloje jis yra kaltintojas, o kitoje (b.b. nr. 1-180-843/2012) – pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą pripažintas nukentėjusiu nuo manęs. (Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2012-06-28). Akivaizdu, jog prokuroras M. Dūda negali būti nešališkas. Kai pareiškiau dėl šio motyvo jam nušalinimą, prokuroras M. Dūda nenusišalino, kad toliau galėtų palaikyti kaltinimą šioje byloje. Generalinis prokuroras D. Valys į šias aplinkybes nereaguoja.

Labai nustebino prokuroro M. Dūdos noras mane įkalinti 10 metų ir siūlymas suimti teismo salėje nelaukiant nuosprendžio įsigaliojimo. Jokio nusikaltimo nepadariau, sąžiningai vykdžiau visus nurodymus, nesislapsčiau, dalyvavau teismo posėdžiuose, tvarkingai registravausi policijoje. Kokiu pagrindu reikia suimti skubos tvarka? Manau, tik todėl, kad kalėjime man vėl būtų daromas psichologinis, medikamentinis ar kitoks poveikis, ir aš negalėčiau tinkamai pasiruošti gynybai.

O gal pagal prokuroro planą aš turėčiau nesulaukti apeliacijos imitavus nelaimingą atsitikimą? Tai neretas reiškinys Lietuvos kalėjimuose, ypač užsakytose bylose. Šią bylą sukūrė VSD naudodama ilgametes provokacijas ir pasitelkdama sau palankius prokurorus. Todėl GP turėjo tirti nusikalstamą VSD veiklą, o ne kelti bylas man, jų aukai.

Teisingo teismo nebuvimas

Tiriant bylą padaryta daug pažeidimų, neatlikta reikalingų veiksmų.

Per dvejus metus, kol vyko teismo posėdžiai, man nebuvo leista susipažinti su teismo posėdžių protokolais. Į visus mano prašymus teisėja V. Švedienė duodavo neigiamus atsakymus.

Prašymai pateikti: 2010-12-28; 2011-02-02; 2011-07-14; 2012-11-09; 2012-11-13; 2012-04-30; 2012-08-13; 2012-11- 09; 2012-11-13

Neigiami atsakymai gauti : 2011-01-04; 2011-02-14; 2011-03-31; 2012-08-17 ir 2012-11-13;

Buvo aiškinama, jog su posėdžių protokolais galėsiu susipažinti tik viso teisminio nagrinėjimo pabaigoje, šiuo atveju po nuosprendžio paskelbimo, t. y. daugiau nei po dvejų metų. Tai atėmė galimybes pasiruošti gynybai. (BPK 44 str. 7 d.) Tokiu būdu prisidengiant proceso įstatymu nesudaromos lygiavertės sąlygos kaltinimui ir gynybai, pažeidžiamas rungtyniškumo principas, apribojamos mano teisės į teisingą ir nešališką teismą.

Apklausiant liudytojus, teisėjų kolegija akivaizdžiai rodė palankumą kaltinimo liudytojams: Serrinai, Hafizui (įslaptinti saugumo darbuotojai), J. Baltrušytei-Koševajai (saugumo agentė), A. Grubliui, D. Noreikai (VSD pareigūnai). Jiems užduodamus nepalankius klausimus teismas arba pašalindavo, arba leisdavo neatsakyti.

Teisėjų kolegija nemėgino papildomai sužinoti apie jų padarytas provokacijas, neuždavė jiems klausimų, nors tai buvo proga bylai suteikti aiškumo ir tiesos. Palankiai man liudijusius liudytojus teismas nutraukdavo, neleido pasakoti visko, ką jie žino.

Siekdama, kad baudžiamasis procesas vyktų sąžiningai, ir matydama priimamus tendencingus procesinius sprendimus, daug sykių reiškiau nušalinimus teisėjų kolegijai ir atskirai jos pirmininkei V. Švedienei. Nušalinimai buvo reiškiami ir žodžiu, ir raštu, juos motyvuojant. Tačiau kolegija, išreikšdama išankstinį nusistatymą mano atžvilgiu, nenusišalino, tuo parodydama, jog siekia mane bet kuriuo atveju nuteisti.

2011-03-24 teisėjas Z. Birštonas turėjo nagrinėti mano bylą, tačiau išvakarėse buvo pašalintas iš teisėjų. Vietoj jo į teisėjų kolegiją buvo paskirstas teisėjas A. Pažarskis. Nors jis negalėjo per naktį susipažinti su 17 mano bylos tomų, tačiau byla nebuvo pradėta nagrinėti iš naujo, bet tęsiama toliau. Tas faktas rodo teisėjų kolegijos neobjektyvumą ir išankstinį nusistatymą mano atžvilgiu. Susidaro įspūdis, jog teisėjų kolegija jau tada žinojo, kokio nuosprendžio man turi siekti.

Teisme neapklaustas liudytojas iš Rusijos, kuris Maskvos teisme davė kitokius parodymus, negu įrašyta mano kaltinamajame akte (Arsigirajevas). Nebuvo daromos akistatos. Neapklausti Aiša ir Apti Magmadovai, kurie padaryti mano bendrininkais. Iš jų negauti atsakymai į klausimus pagal teisinės pagalbos prašymus, kurie buvo išsiųsti prieš metus, t. y. 2011 lapkričio mėnesį. Maskvos teismas, pasibaigus Magmadovų bylai, nepanoro bendradarbiauti su Lietuvos teisėsauga.

Man duodant parodymus Magmadovų byloje pagal Maskvos teismo pavedimą, 1-ojo apylinkės teismo teisėja V. Liudvinavičienė išpildė prokuroro M. Dūdos reikalavimą ir neleido man prisiekti, nors Maskvos teismas to prašė. Tokiu būdu mano parodymai virto niekiniais. Tie parodymai į Maskvą nukeliavo pavėluotai, po 5 mėnesių, besibaigiant Magmadovų teismui. Kaip duoti be priesaikos, jie neturėjo įtakos Maskvos teismui, jais nesiremiama ir mano byloje.

Be to, kažkieno nurodymu dingo mano prierašas prie parodymų, siųstų į Maskvą. Tame prieraše pareiškiau, jog laikau save įspėta. Tą prierašą panaikino tie, kam jis buvo nenaudingas, bet prokuratūra nesiaiškino, kas klastojo dokumentus.

Man žinoma, jog Maimounos Liškauskaitės parodymus prokuroras J. Laucius užrašė neteisingai, iškreipdamas prasmę. M. Liškauskaitė dėl to prieštaravo, o prokuroras J. Laucius pažadėjo, jog pataisymus bus galima padaryti vėliau. Bet to jis nepadarė. Į teismą M. Liškauskaitė nebuvo iškviesta, pagarsinti ankstesni nepataisyti jos parodymai.

Man nebuvo leista susipažinti su Lietuvoje vedama Magmadovų byla, kurioje yra sudėti neteisingi duomenys apie mane. Tą sužinojau iš Rusijos teismui nusiųstos medžiagos. Neturėjau galimybės paneigti neteisingų faktų. Man buvo leista susipažinti tik su ta medžiaga, kuri buvo mano byloje (jau 2010 m. gegužės mėnesį), kitaip sakant, mano bylos dublikatu.

Tokiu būdu buvo tik sudaryta iliuzija, kad man leidžiama susipažinti su Magmadovų byla. Iš tikrųjų, prisidengdamas šia byla, J. Laucius toliau kontroliavo mano bylą ir darė įtaką procesui.

Mano byla teisme nagrinėjama jau pustrečių metų. Buvo padaryta daug ilgų nemotyvuotų pertraukų: 2010-12-23 – 2011-03-02 68 d.

2011-06-03 – 2011-08-18 75 d.

2011-11-30 – 2012-03-05 95 d.

2012-04-30 – 2012-08-20 111 d.

2012-08-29 – 2012-11-08 70 d.

2012-11-30 – 2013-02-08 69 d.

2013-03-07 – 2013-05-06 60 d. = 548 d.

Manau, toks bylos vilkinimas buvo daromas tam, kad mane nuvargintų ilgas teismo procesas, pasimirštų kai kurie faktai. Per tą laiką man dirbtinai buvo iškeltos papildomos 3 bylos, susijusios su šia byla. Akivaizdu, jog laukiama apkaltinamųjų nuosprendžių papildomose bylose, kurie sustiprintų šią „terorizmo“ bylą ir būtų galima priimti man nepalankų sprendimą. Galimai teismui daro spaudimą VSD ir prokurorai, kurie suinteresuoti išvengti atsakomybės už savo darbus.

Neišreikalauti ir neprijungti prie bylos visi 2009-10-24 paimti kompiuteriniai įrašai iš 2006-2007 m. laikotarpio. Neatgaminti ir neįdėti į bylą mano internetiniai susirašinėjimai su Arnoldu Baranausku ir Aiša Batašjeva. Šie įrašai labai svarbūs gynybai. Į bylą iš šio laikotarpio sudėta tik fragmentiškai pateikta medžiaga, kuri sudaryta tikslingai iškreipiant esmę.

Nepadaryta visų į bylą sudėtų įrašų ekspertizė siekiant nustatyti jų tikrumą.

Prie bylos neprijungti šie svarbūs dokumentai, nors prašiau juos prijungti duodama parodymus:

Mano laiškai iš kalėjimo ir jų ištraukos apie fizinį ir psichologinį smurtą.

Chirurgo pažyma apie kojos traumą, kurią patyriau kalėjime fizinio smurto metu.

Iš Batašjevos parvežtos mikstūros medikamentinės ekspertizės dokumentai, kurie patvirtina, jog dėl mano apnuodijimo mano artimieji prašė šį faktą ištirti.

Neišslaptinta ir neprijungta VSD vidinio tarnybinio patikrinimo medžiaga, nors Seimo NSGK šią medžiagą perdavė į GP, kad šalys – prokuroras, kaltinamasis ir jo gynėjas – turėtų galimybę su ja susipažinti. Teisėjų kolegija neprijungė šios medžiagos motyvuodama jos slaptumu. Tačiau mano prašytos Seimo NSGK išvados nėra slaptos, apie jas komiteto pirmininkas informavo žiniasklaidą ir ją pateikė GP su tikslu, kad ji bus prijungta prie bylos ir šalims prieinama. Man žinoma, jog šioje medžiagoje yra esminių žinių teisingumui nustatyti. Tokiu būdu buvo pažeistos mano teisės į teisingą ir nešališką teismą.

Nežinau teismo kolegijos motyvų, kodėl ji priėmė prokuroro M. Dūdos slėptą VFR teisinės pagalbos medžiagą baigiamojo posėdžio metu (2013-02-08) ir aš nebeturėjau galimybės pateikti prašymų ir skundų. Teisėja V. Švedienė pareiškė, kad visus prašymus ir skundus galėsiu pateikti su baigiamąja kalba ir apeliacinėje instancijoje. Tuo nedviprasmiškai buvo pasakyta, kad šiame teisme man jau priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, nors pagal teritorinio pavaldumo principą turėjo būti perduota Klaipėdai. Po teisėjo Birštono nušalinimo prašiau perkelti mano bylą į kitą apygardos teismą tuo tikslu, kad ji būtų teisingai ir nešališkai išnagrinėta. Mano prašymas buvo atmestas.

Pabaigos žodis

Metai nuo paauglystės iki dabar yra išbraukti iš mano gyvenimo. Buvau atitraukta nuo draugų, artimųjų, nuo mokslų. Šiandien galėjau būti bebaigianti studijas, bet „studijuoju“ savarankiškai teisės pagrindus. Per neilgą savo gyvenimą jau 9,5 mėn. atsėdėjau kalėjime, nors taip ir nesupratau už ką. Nei Lietuvai, nei jokiai kitai valstybei nesu nusikaltusi.

Nuo mano bylos pradžios praėjo daugiau kaip treji metai. Teisminis nagrinėjimas tęsiasi jau trečius metus. Esu persekiojama už moralines nuostatas, o tai pažeidžia Lietuvos Konstituciją. Politinei „terorizmo“ bylai sustiprinti man iškeltos dar trys bylos. Jose priimami apkaltinamieji nuosprendžiai, nors įrodymų tam nėra, remiamasi tik vidiniu teisėjų įsitikinimu. Jos keliamos siekiant palaužti mano valią, psichologiškai ir materialiai sužlugdyti mano artimuosius.

Taip prokurorai keršija, kad nepripažįstu kaltinimų. Vyksta dažni teismo posėdžiai, turiu skaityti medžiagą, ruoštis gynybai. Gaištu laiką, eikvoju jėgas tam, kad apsiginčiau nuo nepagrįstų kaltinimų. Jau įvyko apie 60 teismo posėdžių, iš jų – 27 „terorizmo“ byloje, per 30 – kitose bylose. Nesibaigiantys teismų procesai neleidžia man gyventi visaverčio gyvenimo, sugadino sveikatą man ir mano artimiesiems, kelia įtampą. Neturiu galimybės mokytis, įsidarbinti. Be to, sykį per savaitę turiu registruotis policijoje Vilniuje, nuomotis butą. Dėl to mano šeima patiria didžiulių finansinių nuostolių.

Neatsižvelgdama į  visas kliūtis, stengiuosi būti naudinga visuomenei. Jau antri metai dirbu savanore "Carite", kur padedu senyvo amžiaus ir pagalbos reikalingiems žmoniems. Darbas patinka, esu teigiamai charakterizuojama.

Reikia nepamiršti, kad esu Lietuvos atgimimo bendraamžė. Laisvės ir nepriklausomybės idėjos man, kaip ir kiekvienam žmogui, atrodė gražios ir siektinos. Čečėnija aš domėjausi, nes atgimimo pradžioje Lietuva buvo palanki Čečėnijai, palaikė jos nepriklausomybės siekius. Tačiau niekada neturėjau planų tapti kovotoja – nei kombatante, nei juo labiau teroriste.

Turiu pabrėžti, kad niekada nepalaikiau terorizmo, smerkiau taikių žmonių žudynes. Tokių pat pažiūrų buvo ir mano internetinių susirašinėjimų draugė Aiša Magmadova bei jos brolis Apti. Jie niekada manęs neverbavo jokiems teroristiniams aktams, patys juos smerkė. Todėl prašau VSD ir prokurorų sukurtą versiją apie mano ketinimus įvykdyti teroro aktą bei teroristinės grupės sukūrimą laikyti išgalvota.

Labai dėkoju savo ir savo artimųjų vardu visiems mane palaikiusiems žmonėms, buvusiems polit. kaliniams, rezistentams, visuomenės veikėjams, žmogaus teisių gynėjams. Jų dėmesys šiai bylai man buvo svarbi moralinė parama.

Tebeturiu viltį,kad Lietuvoje įmanomas teisingumas, kad mūsų teisinės įstaigos yra pajėgios savarankiškai, be pašalinių jėgų poveikio, priimti sprendimus.

Prašau nutraukti baudžiamąjį persekiojimą ir mane išteisinti

Šią mano kalbą teismo prašau prijungti prie bylos.

Nuotraukoje: Eglė Kusaitė.

2013 gegužės 6 d., Vilniaus Apygardos Teismas

2013.05.07


Prisijunkite prie diskusijos