„Einu į tave tarsi į pasakingiausią pasaką…“


Print

Aptariant Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro, žurnalisto ir poeto Gintauto Iešmanto publicistikos knygos „Rodanti kelią, teikianti prasmę“ antrą papildytą leidimą, pirmiausia norėtųsi padėkoti autoriui už tokį subtilų rūpestį ir nepaprastai gražius, poetiškus žodžius, skirtus mūsų visų mylimai ir puoselėjamai lietuvių kalbai.

 Tai reto žanro – kalbos publicistikos – knyga, ir šio žanro temomis ne kiekvienas autorius imasi bei sugeba rašyti. Labai smagu, kad poetas tam ryžosi ir jo ryžtas pasiteisino pačia geriausia prasme: knyga yra tarsi tvirtai gyvenimo kelią ženklinanti rodyklė, kuri aiškiai rodo kryptį, kuria turėtų eiti kiekvienas Lietuvą mylintis ir jos kalbą gerbiantis ir vertinantis žmogus, nes kalba yra valstybės pamatas, jos išlikimo garantas.

Knygą palydėjo į pasaulį leidykla „Žuvėdra“. Ji susideda iš trijų skyrių, kurie kalbos požiūriu atspindi įvairias gyvenimo situacijas: ir naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymo svarstymus, ir nuolatinius priekaištus dėl neva užsienietiškų priekių ženklų, kuriais prastinama Vilniaus informacinė erdvė, ir žmogaus vietos pasaulyje suvokimą per kalbą, ir kai kurių kalbininkų lankstymąsi prieš didžiąsias kalbas, ir naujų globalizuoto pasaulio iššūkių kritiką ir net rašytojų, žeminančių kaimo žmonių kalbą, paprotinimą. Jos 255 puslapiuose telpa ir puiki literatūrinė Sakmė apie gimtąjį žodį, kurios įvairias dalis būtų galima panaudoti kaip nacionalinio diktanto tekstą, ir taiklūs pastebėjimai apie kai kuriuos politikus, nusisukančius nuo gimtosios kalbos, ir skvarbus žvilgsnis į spaudoje paskelbtus pokalbius ar straipsnius, kuriuose parodomi žmonės, besididžiuojantys, kad svetimoji išmokta geriau už gimtąją kalbą. Visa tai knygos autorių stebina, glumina, piktina, ir į visa tai jis reaguoja savo taikliu žodžiu.

Tarsi pajudinus atvirą nervą, knygos autoriui giliai suskausta dėl lietuvių kalbos kaip tautos savasties išlikimo, ir tai išduoda tokios mintys: „Baisu, kad pradedame atsainiai žiūrėti į savo gyvybines šaknis. Toks požiūris – pasmerkties ženklas“. Tai nėra kokia kraupi pranašystė, o sisteminga, konkrečiais pavyzdžiais įrodoma dabartis, kai atsisakoma gimtosios kalbos dėl tariamų nepatogumų, lyg lietuvių kalba būtų kitų kalbų tarnaitė, kuri netinkama vartoti viešajame gyvenime: prekių ženkluose, viešojoje kompiuterių erdvėje, operoje, įvairiuose muzikiniuose renginiuose, rašant kitataučių pavardes ir kt., kur ją keičia vadinamoji „originalo“ kalba. Šiam klausimui autorius skiria išskirtinai daug vietos ir pabrėžia, kad tai ryšku aukščiausiu lygiu: Seime, Vyriausybėje, kultūros renginiuose, viešose įvairaus rango politikų kalbose. Taip pat nemažai vietos skirta Lietuvos piliečių pavardžių lietuvinimo svarstymams.

Retas kuris lietuvis šiuo metu jaučiasi einąs į kalbą tarsi į pačią pasakingiausią pasaką. Gintautas Iešmantas iš nedaugelio yra vienas tų, kurie dar sugebėjo atskleisti skaudžias gyvenimo puses, susijusias su kalba, jos vartojimo srities siaurinimu, jos teisių ribojimu vardan didesnių ir galingesnių šalių kalbų, vardan klaidingai suvokiamų globalizacijos neigiamų pusių, kurios pateikiamos kaip labai pažangios. Visa tai poetas puikiai įrodė kalbos publicistikos knyga, kuri tarsi užpildo tą gyvenimo tarpsnį, kai valdžioje buvę kai kurie karjeristai bei karjeristės, dėl valdžios ir garbės keitę partijas kaip marškinius, darydavo dirbtines kliūtis Seimo komitetų posėdžiuose ir kitų institucijų renginiuose neleisdami išsakyti ir kitokią – priešingą nuomonę nei jų griežtai nubrėžta oficialioji dėl kitataučių pavardžių rašymo.

Nuotraukoje: Gintauto Iešmanto publicistikos knygos „Rodanti kelią, teikianti prasmę“. 

2010.09.12


Prisijunkite prie diskusijos