Ekskursija prie Balčio ežero


Print

Balandžio mėnesio pabaigoje aš, šių eilučių autorius, ornitologas E.Greimas, Seimo narės A.Stancikienės padėjėja J.Gadliauskienė bei būrelis besidominčių gamta žmonių nuvykome aplankyti netoli Pilaitės mikrorajono Vilniuje esantį Balčio ežerą. Teritoriškai ežeras yra Vilniaus rajone, nors ant pat miesto ribos.

Man ši ekskursija sukėlė aibę atsiminimų. Būdamas studentu, rašiau kursinį darbą „Balčio ežero paukščiai“. Tada dar ne taip eutrofizuotame nedideliame vandens telkinyje perėjo tiesiog puokštė Lietuvos retenybių. Keturios mažųjų baublių poros (dabar visoje Lietuvoje registruota viena), juodkrūčiai bėgikai, paprastieji griciukai, mažieji kragai, įvairių rūšių antys ir aibė kitų.

Toks ornitofaunos turtingumas mane ir kartu dirbusį kolegą Arvydą Liutkų tiesiog apstulbino. Aplink ežerą esančiuose miškeliuose ir krūmuose gyveno daug smulkių paukščių, pievose aplink čireno vieversiai. Per visą dieną neišgirdome nei vieno vieversio. Kaip drastiškai turi būti sugriauta ekosistema, kad net gan plastiški vieversiai ją apleido.

Tai buvo tiesiog rojaus kampelis beveik mieste, sostinėje. Darbo pasekoje, jo vadovo profesoriaus R.Kazlausko pastangomis pavyko įtikinti tuometinį Gamtos apsaugos komiteto pirmininką K.Giniūną palaiminti čia ornitologinio draustinio įkūrimą. Po studijų plačiai keliavau ir jau labai seniai bebuvau apsilankęs šioje gerai žinomoje vietoje. Koks kontrastas! Viskas aplink stichiškai urbanizuota, didelė žemapelkės dalis apaugusi nendrėmis (tilvikų beveik nelikę).

Aplink ežerą – amargedonas. Kuriame gėris jau pralaimėjęs blogiui. Bet gal čia cikliškas procesas? Gal kažką dar galima išgelbėti nuo valdų savininkų, įžuliai „tobulinančių“ gamtą? Net ir jie yra girdėję apie pakrančių apsaugą, apie 5 neaptvertus metrus. Kur tau! Reikėjo kabarotis per tvoras iki vandens. Dar laimė, kad didžiuliai šunys buvo pririšti. Itin „žavus“ vaizdas ežero gale, kur vanduo nuteka į gretimą Salotę. Ten ne tai kad tų penkių metrų nei kvapo, ten jau ir ežero dugnas pakeistas. Įdėtas metalinis tinklas, o ant jo, naikinant vandens fauną irr florą, supilta kokios dvi tonos žvyro. Supilta ir „japoniška“ salelė, kurioje liūdnai ir kontraste su aplinka rymo du liūdni berželiai.

Kita pratako pusė – ne geriau. Buldozerių čia jau pasidarbuota, „nereikalinga“ pakrantės augmenija žiemą iškirsta. Žemė, paruošta naujoms statyboms, prie pat vandens. Einant tolyn aplink ežerą, ant kalnelio apokaliptiniai vaizdai – masiškai iškirsti medžiai, ypač jaunos pušaitės. Jos ten ir voliojasi vietoje. Nusileidus žemyn – žvyrkelis, kuris praktiškai eina ežeru. Vertingas biotopas sunaikintas, begėdiškai užpiltas žvyru. Visa tai yra nusikalstama veika. O kas pas mus už ją atsako? Pirmiausiai, ko gero, reikia skųsti Prokuratūrai. Bet žinant, kaip į gamtosaugą žiūri didžiuma teisėsaugos, čia bus tikras „beždžionėlės darbas“. Jei vykdomas nusikaltimas, paprastai reaguoja policija. Juk jei ką nors sumuša ar pavagia, būtent jie atvyksta į „įvykio vietą“. Bet ten, kur akivaizdžiai nusižengiama įstatymui ir naikinama gamta, jų nėra. O kur gamtosaugininkai? Gal inspektoriams privalu surašyti protokolą ir duoti jam eigą? Klausimų žymiai daugiau, nei atsakymų. Čia paminėjau tik mažą pažeidimų dalį.

Atkreipiu skaitytojų dėmesį – sovietmečiu sukurtas ornitologinis draustinis panaikintas. Štai kokia nepriklausomybė pas mus. O priklausomybė yra, ir didelė. Vėl nuo to pačio Mefistofelio peno, nuo vienadienio pelno. Kas atėmė iš draustinio jo statusą? Kas leido tokią savivalę? Gal Vilniaus rajono savivaldybė, kuriai, kiek žinau, originaliai vadovauja pats ponas Dievas?

Grįžkime prie gamtos likučių Balčio ežere. Atsirado gana dideli nendrynai, kur apsigyveno dvi itin įdomios, anksčiau čia neperėjusios, rūšys – didysis baublys (net 2 poros) bei pora nendrinių lingių, kurių grakštūs, elegantiški skrydžiai virš ežero džiugina akį. Stebėtina, kad joks guvus vertelga dar nepardavė tų nendrių į Daniją. Iš tilvikų belikę tik perkūno oželis ir tikutis. Mažojo baublio biotopas beveik nepakitęs, tad jie neabejotinai perės. Tai europinės svarbos paukščiai. Daug rūšių dar pakeliui iš žiemaviečių, juk pavasaris labai jau vėsus. Be minėtų retų rūšių čia dar gyvena visa eilė gausesnių, džiuginančių akį ir ausį, giesmininkų. Ežere nereta europinės svarbos smailiasnukė varlė, kurios, drauge su pievinėmis, šiandien kėlė tikrą koncertą. Ir visa tai – praktiškai Vilniuje. Kiekvienoje civilizuotoje šalyje miesto tėvai, gamtosaugininkų informuoti, stačiai pultų saugoti tokią oazę. Juk ji turi didelį potencialą ir turistine, ir piarine prasme. Tai vienintelė vieta Vilniuje, kur jau dabar galima išgirsti magišką didžiūjų baublių ūbavimą. Vėliau surgįš kelios vandeninių vištelių rūšys bei aibė giesmininkų. Visa tai, kartoju, praktiškai Vilniuje. Judėjimas „Už gamtą“ skubiai inicijuos „Natura 2000“ teritorijos skelbimą Balčio ežere. Gal tada pavyks išsaugoti bent dalelytę šios unikalios gamtinės oazės.

Epilogas

Judėjimo valdyba bei mūsų rėmėjai jau seniai tikri, jog dar dvi unikalios teritorijos, esančios ne taip toli nuo Vilniaus, turėtų būti prijungtos prie „Natura 2000“ europinio tinklo. Tai vietos, kur civilizuoti gamtos stebėtojai galės nesunkiai atvykti ir puikiai praleisti dieną gamtoje. Vietos, kur jų statuso keitimas nei kiek nepalies vietinių gyventojų interesų, o tik gali pridėti europinių išmokų už tokias veiklas, kaip karvių ganymas. Juk būtent žalmargės ir juodmargės užtikrina, kad pievos neužželtų krūmais, ir išsaugo unikalią ekosistemą.

Pirmoji – Baltosios Vokės tvenkiniai. Šalia privatizuotų tvenkinių plyti Baltosios Vokės šlapžemės. Čia saugoma eilė retų varliagyvių, paukščių bei augalų rūšių. Tvenkiniai yra organiška šios unikalios vietos dalis, ir mes manome, jog būtų tikslinga prijungti juos prie „Natura  2000“ teritorijos. Tokiu atveju ūkinė veikla didelėje ir paukščiams itin svarbioje vietoje būtų skaidri ir protingai ribojama. Būtent prie tvenkinių gyvena retos mėlyngurklės.

Antroji – unikalios Paluknio pievos. Tokių Lietuvoje itin mažai. Pievos didelės, apsuptos miškų. Nuo jų priklausomi perintys aplinkiniuose miškuose plėšrieji – mažasis erelis rėksnys, juodasis peslys, paprastasis suopis, čia peri ir reta javinė lingė. Nesunku pamatyti ir abi mūsų gandrų rūšis. Peri ir reta plėšrioji medšarkė, ir gausesnė paprastoji. Pievose sutiksime įvairių rūšių ančių, griežlių, karklinių nendrinukių, raudongalvių sniegenų. Vargšas Merkys, paverstas kanalu sovietmetyje, dar pritraukia įvairios faunos. Su Paluknio pievomis susiję kelios tiesiog anekdotinės istorijos, po kurių „eigos“ tapo aišku, jos būtina veikti, ir veikti skubiai.

Štai Rusijos kunigaikštienė Kazimira Prunskienė, kaip man pasakojo, nustebo, pamačiusi šias pievas. Ir nuliūdo, kad jos beveik nenaudojamos. Šit ir gimė jai „šauni“ mintis unikalią gamtą sunaikinti (čia ji metodų nesirenka, patirtis yra) ir pastatyti ten lietuvių labai mėgstamą, nuo Vytauto ir Birutės laikų populiarų, hipodromą. O jame įrodyti, kad žemaitukai skuodžia greičiau už bet kokius ristūnus. Čia juk būtų galima diegti ir naują subkultūrą – naujalietuvės be Ascott skrybėlaičių neįleidžiamos. Tai laimė, kad Aplinkos ministerijos specialistai vos neužspringo nuo panašių kunigaikštienės kėslų. Ir procedūrine tvarka juos pavyko neutralizuoti.

Antras kuriozas – Trakų savivaldybė gavo, kaip visada, ES pinigų, kuriuos reikia skubiai įsisavinti. 1,5 mln. eurų. Karštligiškai pagalvojus, nutarė įsisavinti, melioruojant Paluknio pievas. Jau vien pažiūrėjus į tą vargingą Merkį, su giliu priekaištu žiūrintį į jus, galvoji, kam galėjo tokia šventvagiška mintis ateiti į galvą.

Lietuvos gamtos fondo informacija: Šioje teritorijoje buvo galima puikiai suderinti ir gamtosauginius, ir ūkinius interesus. Mažiau nei 1 procentą visų pievų užimančios seklios balos suteikdavo apsaugą įvairių vandens ir pelkių paukščių lizdams bei jaunikliams. Jos dažniausiai išdžiūdavo gegužę-birželį ir netrukdė nei šienavimui, nei ganymui. Tuo tarpu šienavimas, ganymas apsaugodavo paukščių buveines nuo užkrūmėjimo.

Kovai su vos keletą hektarų užimančiomis išdžiūstančiomis balomis skirtas minėtas projektas, kuriam Trakų rajono savivaldybė gavo per 1,5 milijono struktūrinių fondų lėšų. Viešoje informacijoje apie projektą skelbiama, kad saugomų gamtos paminklų ir ribotos ūkinės veiklos objektų pievose nėra!

Panašu, kad biologinės įvairovės išsaugojimas niekada nebuvo tarp šalies prioritetų, todėl labai tikėtina, kad tai tikrai ne vienintelis tokio ES lėšų įsisavinimo, naikinant vertingas gamtines teritorijas, pavyzdys. Sovietmečio melioraciją ir intensyvaus žemės ūkio laikotarpį išgyvenusioms, dabar atsikuriančioms pievoms, pelkėms, upeliams vėl iškilo rimta grėsmė. (dr. D.Stončius).

Kas ateityje panašus tyčiojimasis iš gamtos už ES struktūrinių – ir bet kokių kitų – fondų lėšas nepasikartotų, sieksime, kad reti pievų gyventojai lengviau atsikvėptų. Kad oriai prisijungtų prie “Natura 2000” europinio tinklo, kaip Lietuvos pasididžiavimas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2011.04.25.


Prisijunkite prie diskusijos