Erelio naguose


Print

Nauja Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt rubrika – “Lietuvos partizanai”.

Joje skelbsime žurnalisto Gintaro Visocko straipsnius, parašytus apie gūdžius pokario metus: miško brolių kovas, išdavystes, KGB agentus – smogikus, tremtis ir kankinimus.

Publikacijų apie sudėtingus, tragiškus mūsų partizanų likimus žurnalistas Gintaras Visockas yra paskelbęs ne vieną dešimtį.

Ypač intensyviai pokario temomis jo rašyta 1995 – 2003 metais. Tačiau šios publikacijos išbarstytos po įvairius Lietuvos leidinius. Internetinėje svetainėje Slaptai.lt straipsniai bus sudėti į vieną lentyną.

Pirmoji publikacija – apie klastingąjį KGB agentą Juozą Markulį – Erelį, bandžiusį palaužti garsaus partizanų vado Danieliaus Vaitelio žmoną. Netrukus bus pateikti ir kiti straipsniai: “Aš – KGB agentas Lyras”, “Mirtį nešusi Laimutė”, “Pelaniškių tragedija”, “KGB agento Miško beieškant”, “Trečią kartą išsigelbėti nepavyko”, “Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau”, “25-eri metai už partizaniškas nuotraukas”, “Pakliuvau į pasalą”, “Iki šiol su kulka petyje”  ir t.t.

Gintaras Visockas

Erelio naguose

Ji – garsaus partizamų vado Danieliaus Vaitelio, po Juozo Krištaponio mirties vadovavusio Vyties apygardai, žmona. Jai jau – per aštuoniasdešimt, ir nors moteriškė judri, turi puikią atmintį bei atrodo dešimčia, o gal ir daugiau metų jaunesnė, sveikata linkusi pasiskųsti. Gyvenanti pas dukrą. Kur – tegul lieka mažytė paslaptis. Interviu niekam neduodanti. Dėl kelių priežasčių. Kartą, dar Sąjūdžio laikais, pas ją atėjo jaunuolis ir paprašė nuotraukų iš šeimos albumo. Sakė, Sąjūdžio spaudoje rašysiąs išsamų straipsnį apie Danielių Vaitelį. Nieko blogo neįtardama, A.Vaitelienė atidavė keletą jai labai brangių nuotraukų. Pasiteirauti, koks jaunikaičio vardas ir iš kur jis – pamiršo. Buvo juk visuotinio pasitikėjimo laikai.

Nuo to karto vaikinas kaip į vandenį prapuolė. Nei nuotraukų, nei straipsnio. Kita priežastis, kodėl Aleksandra Vaitelienė nenorinti pakliūti į viešumą, – subtilesnė. Kai jos vyras, smetoninės Lietuvos karininkas, miškuose kovėsi su rusais, ją su dviem mažais vaikais “globojo” garsusis KGB agentas Juozas Markulis-Erelis, į spąstus įviliojęs ne vieną dešimtį miško brolių.

Žodį “globojo” derėtų suprasti šitaip: A.Vaitelienė buvo KGB įkaitė, J.Markulis reikalavo, kad ji į Vilnių kaip nors atviliotų savo vyrą. Net priežastį pasufleravo – lai ateina aplankyti mažų vaikų. J.Markulis (beje, Vaiteliai su Markuliais draugavo dar iki karo, kitaip sakant, buvo artimi pažįstami, dažnai susitikdavo Kaune, Laisvės alėjoje) veikė subtiliai. Ilgą laiką nei Danielius, nei Aleksandra neįtarė, kad jų šeimos draugas dirba Sovietų Sąjungos saugume. J.Markulis buvo gabus, išsilavinęs, iškalbingas žmogus – taigi jam nesunkiai pavykdavo apgauti, suvilioti, įtikinti.

A.Vaitelienei pasakoti apie J.Markulį, buvusį šeimos draugą, nėra lengva, kadangi šiandien dar gyvi J.Markulio vaikai, ir ji puikiai supranta – kaltinimai kris ir ant vaikų galvų, nors vaikai negali atsakyti už tėvų nuodėmes. Tiesa, kartą Markulio vaikai buvo pas ją atvažiavę, įkalbinėjo atšaukti kai kuriuos teiginius apie J.Markulį “kaip išdaviką”, net kaltino ją nedėkingumu… A.Vaitelienė priėmė neprašytus svečius, pokalbis iš jos pareikalavo daug jėgų, tačiau atsisakyti J.Markulį kompromituojančių parodymų ji, žinoma, nesutiko. Kokio dėkingumo iš jos Markuliai gali norėti, jeigu J.Markulis-Erelis iš jos reikalavo neįmanomo – išduok vyrą, savo vaikų tėvą! Kokios padėkos Markuliai gali tikėtis, jei Aleksandra su mažamečiais vaikais buvo ištremta į Irkutską visam laikui – be teisės kada nors sugrįžti į Lietuvą!  Jau vien nuo tos minties, kad daugiau niekad neišvysi gimtųjų laukų, galima išprotėti!

Ir vis dėlto A.Vaitelienė nelinkusi aitrinti praeities žaizdų. J.Markulio atžaloms ji nejaučianti jokio priešiškumo, interviu duodanti su sąlyga, jeigu bus rašoma ne apie KGB agento palikuonis, bet apie patį KGB agentą.

Aš pažadėjau, ir ji į svetainę atsinešė keletą storų albumų, pilnų nuotraukų…

…Danielius Vaitelis gimė 1913 metų rugpjūčio 15 dieną. Tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir net tą pačią dieną  ir ji, Aleksandra, gimusi. Su Danieliumi susipažinusi besimokydama šėtos vidurinėje mokykloje. Draugystė tęsėsi 12 metų. Vestuves iškėlė 1941-ųjų rugsėjo 25 dieną. Kai antrą sykį užėjo rusai, vyras jai pasakė:

– Mylėjau tėvynę, kai ji buvo laisva, dar labiau ją myliu dabar, kai ją ištiko nelaimė.

Ir išėjo į mišką.

A.Vaitelienė nebuvo partizanų ryšininkė. Danielius jai apie pogrindinę veiklą nieko nepasakojo. Iki 1947-ųjų su vaikais slapstėsi pas gimines svetima pavarde – buvo Stasė Kantaravičienė. Supratusi, kam iš tiesų tarnauja J.Markulis, tik tuomet, kai Švedijos nepasiekė Vaclovas Zubkevičius. J.Markulis Vaclovą pažadėjo išsiųsti į Švediją pogrindžio reikalais. 1948-ųjų kovo mėnesį Aleksandra gavo iš V.Zubkevičiaus laišką. Deja, laiške nebuvo slaptažodžio. Prieš išvykdamas į Stokholmą, V.Zubkevičius perspėjo: jeigu seksis, parašysiu, kad “liga bus įveikta”, jeigu pakliūsiu rusams, – “liga mane pribaigs”. Atsiųstame laiške buvo tvirtinama, jog “viskas gerai”, tačiau visai neužsiminta apie ligą. Tada A.Vaitelienė skubiai pasiuntė žinutę vyrui: “Ereliu daugiau nebepasitikėk!”

Po tos žinutės A.Vaitelienė netrukus buvo areštuota. Iš pradžių “gyveno” Panevėžyje pas KGB pulkininką Čechavą Respublikos gatvėje. Po to Vilniuje, Maloniosios gatvės 4-ame name, J.Markulio apartamentuose. Dar vėliau – Polocko gatvėje 54. J.Markulis-Erelis nuolat ją įtikinėjo, kad Danielius gali aplankyti ją ir mažylius. Duodavo pusbadžiu gyvenančiai A.Vaitelienei net rublių. Kartą į mišką pasiuntė kunigą. Girdi, tegul D.Vaitelio vyrai prieina išpažinties. Bet Danielius kunigą pasitiko pamiškėje ir tepasakė:

– Tavo snukis enkavėdistu smirda.

D.Vaitelis žuvo 1948 metų gegužės 14 dieną. Apie vyro žūtį Aleksandra sužinojusi Krasnojarsko krašte, Šalo stotelėje. Išgirdo kaip lietuvės tremtinės kalbėjo apie Taujėnų apylinkėse 1948 metais vykusius mūšius. Suklususiai Aleksandrai jos patvirtinusios – žuvęs ir Vyties apygardos vadas.

Paskutinis Danieliaus laiškas Aleksandrai į tremtį buvo labai liūdnas. Prošvaisčių jokių, virš manęs – juodi audros debesys, mylėk mūsų mažiukus ir t.t.

Kur palaidotas Danielius, Aleksandra iki šiol nežino. Gandai sklando įvairiausi, bet kol kas nė vienas nepasitvirtino. Aleksandros žodžiais, buvę saugumiečiai ir stribai, be abejo, žino, kur užkasti partizanų vado kauleliai. Bet tyli, nesako.

Nuotraukoje: liūdnai pagarsėjęs KGB agentas Juozas Markulis – Erelis.

2011.11.06


Prisijunkite prie diskusijos