Etikečių klijavimas – ar tai tikrai yra tolerancija?


Print

Pastaruosius keletą metų viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta kalbų bei diskusijų apie toleranciją. Ypač yra užsipuolama lietuvių tauta, kuri, daugelio „tikrų“ europiečių nuomone, yra homofobiška bei labai nepakanti kitų tautybių, religijų, rasės, o ypač lytinės orientacijos žmonėms.

Tokie kaltinimai man sukelia daug pamąstymų. Kiek žinau iš savo istorijos žinių, Lietuvoje nuo pat Kunigaikščių Gedimino bei Vytauto laikų gyveno daug labai skirtingų tautų: lietuviai, rusai, vokiečiai, žydai, karaimai, totoriai ir kt. Tačiau tais laikais, bent perskaičius įvairius istorinius šaltinius bei vadovėlius, atrodo, jog niekas nesiskųsdavo lietuvių priešiškumu.

Kaip tik, būdavo priešingai – lietuviai visą laiką buvo žinoma kaip svetinga tauta, kurioje be jokių problemų sugyveno visiškai skirtingi žmonės. Ne veltui žydai Vilnių vadino Šiaurės Jeruzale. Taigi įdomu sužinoti, kas gi taip pasikeitė, kad lietuviai tapo tokie netolerantiški. Gal tai sovietų okupacijos pasekmė? O gal praeities vaizdiniai mus klaidina ir sukuria svetingų lietuvių įvaizdį?

Norint išsiaiškinti, kodėl susidarė tokia situacija, jog lietuvių tauta vis dažniau yra kaltinama buvimu netolerantiška, homofobiška, ksenofobiška ir dar visokiais kitais neigiamais epitetais, pravartu paskaityti filosofų mintis bei pasisakymus šia tema. Aš nesistengiau ieškoti būtent su šia tema susijusių filosofų tekstų, bet šiaip beskaitydamas radau gerbiamų lietuvių filosofų Antano Maceinos bei Algirdo Degučio pasisakymus apie toleranciją bei visuomenės atvirumą.

Paskaičius jų mintis, kurios nėra naujos, nes jau girdėtos viešajame diskurse, paaiškėja, jog pati tolerancijos sąvoka smarkiai pakeitė savo ribas. Prieš pusę amžiaus tolerancijos sąvoka reiškė visai ką kitą, todėl ir kyla daug nesusipratimų tolerancijos diskurse. Mano manymu naudinga pacituoti šių dviejų filosofų mintis, kad būtų aiškiau, ką toleranciją reiškė anksčiau: „Tolerancija paprastai žmonės vadina svetimos nuomonės gerbimą. Gerbimas nėra tylėjimas. Gerbimas turi būti veiksmas. Negalima nekęsti žmogaus dėl to, kad jo pažiūros kitokios negu mano. Bet galima kovoti su jo pažiūromis – ir net reikia kovoti, jeigu jos griauna mūsų pasaulėžiūrą. Štai kur yra tolerancijos esmė.“ (A. Maceina).

„Tolerancija, dar neseniai reiškusi tik pakantumą, susilaikymą nuo agresyvių veiksmų prieš tuos, kurių elgesiui nepritariama, dabar interpretuojama kaip pozityvi pareiga pripažinti, priimti į savo gretas ir remti atskirties aukas.“ (A. Degutis). Tokiai ankstesnei tolerancijos sampratai pritariu ir aš pats asmeniškai, nes dabar vyraujanti samprata yra pavojinga visai Vakarų minties kultūrai bei visam pasauliui. Toks toleracijos sąvokos ribų pasikeitimas sukuria sąlygas, jog savų idėjų bei nuomonės gynimas ir išsakymas tampa neįmanomas ar sunkiai pasiekiamas. Tai galime akivaizdžiai pamatyti ir mūsų viešajame diskurse.

Daugelis asmenų išsakę savo nuomonę apie homoseksualius, kitų tautybių asmenis iš karto būdavo apklijuojami homofobų ar ksenofobų etiketėmis. Toks etikečių klijavimas tampa įprasta praktika tų, kurie palaiko naująją tolerancijos sampratą. Tokiu būdu viešojoje erdvėje sunkiai yra įmanomas bet koks diskursas ar jo pratęsimas, nes kiekvienas žmogus pradeda atsižadėti savo nuomonės, kuri yra radikaliai skirtinga nuo homoseksualių ar kitų įvairių socialinų grupių nuomonės, nes yra aiškiai bijoma, jog su tuo asmeniu bus susidorota jam priskiriant tam tikrą etiketę. O ja atsikratyti gali būti labai sunku.

Tas pats, kas atsitiko su tolerancijos samprata, įvyko ir su visuomenės atvirumo kategorija. Dabar visuomenės, pagal naująją sampratą, turi įsileisti visus norinčius žmones, nesvarbu, kokias vertybes, pasaulėžiūras jie palaiko ir remia. Taip yra panaikinama galimybė visuomenei turėti tam tikrus bendrus kriterijus, kuriais remiantis būtų vykdoma visuomenės narių atranka: „Atvirumas, kuris dar neseniai reiškė atvirumą kritikai ginant savo poziciją, dabar suprantamas kaip visų pozicijų lygiavertiškumo, tad ir pačios tiesos reliatyvumo pripažinimas. Atviros visuomenės idealu dabar laikoma visuomenė, kuri teikia vienodą vertę visoms vertybėms, visiems gyvenimo būdams ir kultūroms, kuri neturi arba netaiko jokių savo narių atrankos kriterijų.“ (A. Degutis).

Šitokią sąvokų sampratų kaitą, mano manymu, galima sieti su liberalių idėjų plitimu, nes juk liberali ideologija nepripažįsta jokių autoritetų bei atveria kelią visuomenėje nusistovėjusių idėjų kaitai bei visiškam jų nykimui. Taigi, galime nesistebėti, jei ir toliau Lietuva bus atakuojama kaltinimų dėl tolerancijos stokos tiek iš Europos komisijos, tiek iš Europos Sąjungos šalių atstovų, tiek ir iš kitų pasaulinio masto organizacijų. 

2011.01.19


Prisijunkite prie diskusijos