„Europeizatorių“ galerija. R. Kamuntavičiaus benefisas Gudijoje. VDU – antivalstybinės veiklos židinys?


Print

VDU istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus paskaita kiekvienoje turinčioje nors lašelį nacionalinio orumo ar bent jau išsaugojusioje politinį savisaugos instinktą valstybėje neabejotinai būtų sukėlusi nemenką audrą. Bet kurio asmens – nesvarbu, istoriko, politiko ar kitos profesijos atstovo – panašaus pobūdžio ir turinio šnekos svetimoje ir dar ne pačioje draugiškiausioje  šalyje vienareikšmiškai būtų įvertintos kaip sąmoningas savosios tautos ir šalies žeminimas, nesuderinamas su lojalumu savo valstybei.

Tokio asmens ,,žygdarbiai“ bet kur kitur greičiausiai sulauktų pelnyto moralinio kolegų ir visuomenės pasmerkimo, galbūt jais rastų pagrindo susidomėti ir už valstybės saugumą atsakingos institucijos.

Tačiau Lietuvoje nieko panašaus neįvyko. VDU akademinė bendruomenė savo nario akibrokštą nutylėjo. Jo pasistengė ,,nepastebėti“ ir gausi Lietuvos istorikų bendruomenė.

Tad natūralus ir teisėtas komentatoriaus iškeltas klausimas, ,,kaip VDU virto dvasios ubagų prieglauda?“  nuskambėjo kaip balsas tyruose.  

Istoriko R. Kamuntavičiaus antivalstybinis veiksmas ir vangi visuomenės bei akademinės bendruomenės reakcija į jį pirmiausia vertintini kaip dar vienas iškalbingas lietuviškosios tautinės ir valstybinės sąmonės būklės rodiklis. Šis gėdingas savo šalį juodinusio istoriko  poelgis tik patvirtina ir stiprina jau išsakytus būgštavimus, paskatinusius steigti ,,europeizatorių“ galeriją, todėl būtina atkreipti dėmesį į neaptartus ir neįvertintus jo aspektus:

visiškai akivaizdu, kad tokio tipo istorikai gali rastis, klestėti ir saugiai skleisti savo antitautines ir antivalstybines nuostatas tik tam itin palankioje dirvoje;

du dešimtmečius skleidžiamas melas apie okupacijos laikotarpiu tariamai vykusį visuotinį ,,darbą Lietuvai“  padėjo paslėpti svarbų faktą, kad daugelis humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų, tarp jų istorikų, buvo visiškai lojalūs ir ištikimai tarnavo okupaciniam režimui;

ši tarnystė virto giliai įsišaknijusiu įpročiu, kuris neišnyko ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ir savaime virto naujų šeimininkų, kuriems būtų galima tarnauti, paieškomis;

lietuvių tautą ,,tarybine liaudimi“ vertę šio tipo sovietiniai mankurtai nepriklausomybės tarpsniu išugdė naują – euromankurtų – kartą, kurios tipišku atstovu laikytinas iš savo tautos ir valstybės užsienyje išsityčiojęs VDU istorikas;

Skelbdami R. Kamuntavičiaus straipsnį, kuriame demagogiškai ir neįtikinamai mėginama pateisinti išpuolį prieš savo valstybę, norėtume atkreipti dėmesį į porą į šių dienų ,,europeizatorių“  taikomos propagandinės taktikos ypatumų.

Pirmasis – skleisdami antitautines ir antivalstybines pažiūras ,,europeizatoriai“ vis dažniau dangsto šitokią savo veiklą primityvaus antirusiškumo skraiste. Pasak skelbiamo teksto autoriaus, „Baltarusiai šiuo metu yra savo istorinį pasakojimą kurianti tauta. Jų provakarietiška opozicija yra silpna ir iš visų pusių spaudžiama kūjo ir pjautuvo. Jeigu jiems bus neleista kartu su mumis „dalintis“ LDK istorija, tuomet jie galutinai grįš į Rusijos glėbį“.

Ši citata – tipiškas „europeizatorių“ vis dažniau ir noriau pasitelkiamos ideologinės ir propagandinės demagogijos pavyzdys. Niekas neabejoja, kad Rusija siekia paversti Baltarusiją savo vasale ar net apskritai „praryti“ ją kaip formaliai nepriklausomą valstybę. Bet ar iš tiesų tinkamiausias būdas užkirsti kelią šiai grėsmei yra klastoti istoriją ir pilti pamazgas ant Lietuvos valstybės šalyje, kurios viešojoje erdvėje ir taip sklando teritorinių pretenzijų mūsų valstybei nuotaikos?

Antrasis – šių dienų antilietuviškieji propagandininkai negali  kiek panorėję ir visiškai atvirai menkinti ir šmeižti Lietuvos valstybę ir jos istoriją, kaip kad darė jų sovietiniai mokytojai, už kurių stovėjo okupacinio režimo represinė jėga. Todėl nepriklausomoje Lietuvoje antitautinės ir antivalstybinės idėjos skleidžiamos dangstantis „demokratijos“, „tyrinėjimų laisvės“, „pliuralizmo“, „tolerancijos“ ir panašiais gražiai skambančiais šūkiais. Į juos nevengiama apeliuoti ir R. Kamuntavičiaus rašinyje: „Mane stebina, kad tiek daug žmonių nesupranta kritikos ir ironijos žaismo, kad nesigilindami šmeižia tuos, kurie turi teisę laisvai išsakyti savo nuomonę. Gal mums iš viso nereikia nuomonių pliuralizmo, interpretacijų ir istorijos mokslo? Gal turėkime vieną „teisingą“ vadovėlį ir kiekvienus nukrypimus nuo „teisingų“ interpretacijų bauskime, o už ironiją šmeižkime ir vadinkime užsienio agentais?“ 

Šis „europeizatorių“ pamėgtas „argumentas“ sparčiai populiarėja ir naudojamas vis dažniau. Nėra nė mažiausių abejonių, kad tyrinėjimų ir nuomonių raiškos laisvė yra absoliučiai būtina mokslo plėtros sąlyga, o jos buvimas yra iš tiesų demokratiškos ir laisvos visuomenės požymis. Tačiau brandžiose demokratijose ir pilietiškai atsakingose mokslininkų bendruomenėse suprantama ir tai, kad nuomonių įvairovė ir laisva sklaida yra galimos tik ten, kur egzistuoja pamatinis konsensusas visuomenei ir valstybei gyvybiškai svarbiausiai klausimais.

Tautinė savigarba ir lojalumas savo valstybei ir Lietuvoje seniai turėjo tapti nediskutuotina visų piliečių, taip pat ir istorikų, vertybine nuostata. Tačiau Lietuvoje šito kaip tik ir trūksta: tariamai ginant nuomonių pliuralizmą ir interpretacijų įvairovę, humanitarinių ir socialinių mokslų srityje faktiškai reikalaujama teisės laisvai skleisti antivalstybines pažiūras. Tokia „demokratija“ ir  „pliuralizmas“ praktiškai yra ne kas kita, o išvirkščias vienos ir tos pačios sovietinės – antitautinės ir antivalstybinės – propagandinės „tiesos“ sklaidos ir įtvirtinimo būdas. Tos „tiesos“  esmė ta pati kaip ir sovietmečiu –  menkinti tautiškumo reikšmę ir valstybingumo idėją. 

Neabejojame, kad VDU netrūksta ištikimų Lietuvai mokslininkų ir dėstytojų. Ir vis dėlto, stebint pasyvią universiteto akademinės bendruomenės reakciją į vieno iš jos narių benefisą Baltarusijoje, tenka klausti: kokiu būdu VDU – tarpukariu buvusi tautiškumo ir valstybiškumo, akademinio patriotizmo tvirtove – tapo aršių Lietuvos „europeizatorių“ santalkos centru ir jų rengimo kalve? Viena iš tokios padėties priežasčių greičiausiai yra ta, kad garbingas akademines ir patriotines tradicijas turinčiame universitete didelę įtaką įgijo kosmopolitinių ,,atviros pilietinės visuomenės“ idėjų šalininkai ir skleidėjai.

Šioms idėjoms atstovaujančių ir glaudžiai su  jas skleidžiančiomis įstaigomis – Atviros Lietuvos fondu ir Pilietinės visuomenės institutu – susijusių VDU darbuotojų E. Aleksandravičiaus, L. Donskio, Š. Liekio ir kitų kosmopolitines Šviesos-Santaros sambūrio pažiūras išpažįstančių asmenų pastangomis universitetas priartėjo prie idėjinės ribos, kai galima pagrįstai kelti klausimą, koks vis dėlto šios aukštosios mokyklos tikrasis vaidmuo šiandieniniame tautos ir valstybės gyvenime.

Tad klausimą, „kaip VDU virto dvasios ubagų prieglauda?“ verta praplėsti ir paklausti taip: VDU – antivalstybinės veiklos židinys? Belieka tikėtis, kad VDU akademinės bendruomenės pastangomis tokie būgštavimai bus išsklaidyti ir „europeizatorių“ klestėjimo tarpsnis taps tik į praeitį nueisiančiu šios aukštosios mokyklos istorijos epizodu. Norėtųsi, kad ateitų diena, kai net ir R. Kamuntavičiaus tipo darbuotojai pagaliau įsisąmonins, kad Lietuvos Respublika iš tiesų atkurta, ir apsispręs tapti tikrais, o ne „popieriniais“ jos piliečiais, ištikimai savo tautai ir valstybei dirbančiais mokslininkais. 

Su VDU docento Rūsčio Kamuntavičiaus Baltarusijoje perskaityta paskaita galite susipažinti čia (įrašas rusų kalba): http://www.youtube.com/watch?v=uIwP_-4ldKM

www.propatria.lt redakcinė kolegija

2013.10.09


Prisijunkite prie diskusijos