Europos duobkasiai


Print

2010 04 03. Andrius Užkalnis, penkiolika metų gyvenantis Londone ir neseniai išleidęs knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”, paskelbė straipsnį “Senoji Europa merdi, o mes – jos duobkasiai” (lrytas.lt), kuriame specialiai aptariama, kas Anglijai yra imigracija.

Taip kondensuotai ir aiškiai mums dar nebuvo pasakyta, kad Europa žlunga visų pirma dėl savo socialinės saugos garantijų.

A.Užkalnis pasakoja apie filmą, kuris parodė, kaip sekasi Britanijos įmonėms darban pritraukti ne užsieniečius, bet anglus. Trečdalis įdarbintųjų tiesiog neatvyko į darbą. Atvykusieji beveik visi vėlavo, dirbo atsikalbinėdami, ilgiau ilsėjosi, “juto stresą” ir pan. Anglų samdymo akcija žlugo. “Iš anglų darbuotojų – tik nuostoliai ir galvos skausmas”, – tokia darbdavių nuomonė. Todėl anglams Anglijoje darbo vis mažiau. “Daugelis darbdavių pasamdys bet ką, tik ne savo tautietį”. Ne naujiena skelbimai, kad darbas čia tik lenkams.

“Ištisos kartos genetinių bedarbių (gyvena valstybės skirtame nemokamame bute, niekada gyvenime nedirbo ne tik jis pats, bet nei jo tėvas, nei motina, nei kiti giminės; dažnai net nepažįsta nė vieno žmogaus, kuris būtų turėjęs darbą) – tik vienas problemos aspektas. Už juos kelis kartus didesnė minia tų, kurie dar gyvena ne iš pašalpų, bet jei prarastų darbą, vargu ar susirastų naują”. Kai anglas praranda darbą, jo vietą užima atvykėlis.

Anglų darbdaviai nesidžiaugia, bet kitos išeities neturi: anglai nebenori ir nebemoka dirbti. Dar blogiau: daugelis jų nebenori auginti vaikų. Gyventojų prieaugį užtikrina atvykėliai.

Romos imperija žlugo panašiai. “Ten irgi viskas buvo vis geriau. Ir išrinktieji, “vietiniai gyventojai”, arba “titulinė tauta”, galėjo vis mažiau dirbti, o valgyti vis sočiau. Mes, ryrų europiečiai, esame naujieji barbarai – tik be ginklų, bet su neapdraustais automobiliais ir trumpai kirptais plaukais”.

“Lietuviai, lenkai ir visi kiti skverbiasi į seną, aptingusią ir nejudrią Vakarų Europą, kur vietos gyventojai prarado įgūdžius, ambicijas ir norą stengtis. Mus priimančios šalys – ir mes patys – naiviai manome, kad į senąsias Europos Sąjungos šalis vykstame padirbėti, šiek tiek užsidirbti ir kad atėjus laikui išvyksime, o “šeimininkai” pasiliks tokie patys, kaip ir buvę. Mes patys retai susimąstome, kad prieš mūsų akis taikiai keičiasi Europos geografija, ir mes ją keičiame savo rankomis”.

2010 03 26. Kažkada, Sąjūdžio dienomis, mes ir komunistų buvome vadinami nacionalistais. Šiuolaikiniai komunistai – globalistai – savo terminiją “patobulino”: nacionalistus vadina tiesiog naciais. Nebijojom išpuolių prieš mus tada. Nebaido etiketės ir dabar. Baimės sunaikinimas yra didysis Lietuvos laimėjimas jos tikrojo laisvėjimo kelyje: įveikusi raudonąjį imperializmą Lietuva šiandien grįžta namo, į savo tautos dvasią, įveikinėdama ir mėlynąjį imperializmą. L.Donskio tipo psichologinis teroras – muziejinis surūdijęs ginklas.

2010 03 23. Ieškant vardo šiuolaikiniam režimui, kuris sinkretiškai, t.y. maskuojamai, vadinamas globalizmu.

Anoji okupacija buvo militarinė – su kariniu įsiveržimu ir pagal karinę tvarką organizuotu aneksiniu valdymu. Šioji – finansinė su jos sąlygota ekonomika arba ekonomika be sienų.

Anoji rėmėsi ideologizacija, šioji – deideologizacija. Anosios vykdymo būdas buvo kulka į pakaušį, šios – doleris prieš akis.

Ideologinis militarizmas ir finansinis liberalizmas yra dvi tos pačios pasaulinės socialistinės revoliucijos atmainos, kurių tikslas tas pats – totalus pasaulis arba totalitarinė pasaulio tvarka.

2010 03 03. …apie ką aš visą laiką kalbu kaip apie mūsų švietimo sistemos svarbiausiąją ydą: ji yra žinių, o ne supratimo intelektą teikianti sistema. Net ne žinojimo, o būtent tik žinių – žinijos fragmentų, nesusijusių tarpusavy kaip vieningo matymo ir mąstymo visumos dalys. Dėl to techniškai labai raštingi žmonės kartais yra absoliutūs beraščiai, kai pakelia galvas nuo savo žinių ir įgūdžių lopelio, ir visiškai nesusivokia, kas su jais daroma ir ką patys turėtų daryti. Tai nėra atsitiktinis dalykas, tai globalizmo ideologijos įgyvendinimas pagal žmogaus dvasinio išstruktūrinimo, sugriovimo, žmogaus nužmoginimo programą.

Mes už jos kabliuko užkibom, kaip už modernizacijos jauko ir ugdom kartą žmonių, kurie jau šiandien pritrenkia savo egoizmo brutalumu ir intelekto dekonstruktyvumu. Kur dėsis tie nudvasinti, žinių krepšeliais nešini, nuo kompiuterio visiškai priklausomi žmonės po to, kai baigs siautėti globalinis kapitalas, kai kriterijum nebebus tik efektyvumas ir gyventi reikės tik iš išsekintos žemės – klausimas kol kas be jokio atsakymo.

2010 01 19. Kodėl Vyriausybė eina prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją? Negi jai svarbiau migruojančios nuotakos, parsivežančios iš užsienių svetimšalių pavardes, kurias čia demonstruoja kaip ordinus? Ar gali už porą milijonų Lietuvoje likti norinčių lietuvių jai svarbesnė būti Lietuvos lenkų mažuma, jau beveik atvirai veikianti kaip penktoji kolona?

Tai – penktoji naujausios Romualdo Ozolo knygos “Per lėtinį bankrotą. Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. Faktai ir mąstymai. 2010 m.” ištrauka. “Per lėtinį bankrotą” yra knygų “Į saulėlydžio krantą” (2008), “Paskui greičiausią pelną” (2008), “Nepriklausomybė alternatyvų neturi” (2009) ir “Ant imperijos slenksčio”  (2010) tęsinys.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas, šio teksto autorius.

2011.10.21


Prisijunkite prie diskusijos