Europos Žmogaus Teisių Teismo verdiktas: būtent Armėnija atsakinga už neteisėtą Azerbaidžano teritorijų okupaciją


Print

Šių metų liepos 7 dieną Azerbaidžano valstybės užsienio reikalų ministras ponas Elmaras MAMEDJAROVAS šalies informacinei agentūrai APA davė išsamų interviu „Europos teismo sprendimas turi reguliuoti ir pirmininkų veiklą“. 

Kodėl jį išsivertėme į lietuvių kalbą, kodėl skelbiame be sutrumpinimų? Minėtasis Azerbaidžano URM vadovo interviu svarbus Lietuvai. Jame rasime naujų argumentų bei faktų, bylojančių, jog armėnai Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų aplinkinių rajonų iš Azerbaidžano atėmė neteisėtai, pažeidžiant visus tarptautinius įstatymus.

Beje, Azerbaidžanui palankias išvadas teikia ne pats Azerbaidžano URM vadovas, bet Europos žmogaus teisių teismo Didieji rūmai, paskelbdami nuosprendį byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“. Azerbaidžano diplomatijos šefas E.Mamedjarovas tik komentuoja EŽTT teisėjų sprendimą.

Žodžiu, šis tekstas – dar vienas rimtas priekaištas tiems, kurie nesupranta arba tyčia nenori suprasti, jog Kalnų Karabachą praradęs Azerbaidžanas yra auka, o Kalnų Karabachą karinėmis priemonėmis užėmusi Armėnija – agresorė.

Ypač šį interviu derėtų atidžiai perskaityti Lietuvos Seime Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinę grupę įkūrusiai seimūnei Daliai Kuodytei. Juk Lietuvos Seime jos suburta grupė puoselėja bičiulystę su Azerbaidžano teritorinį vientisumą grubiai pažeidusiomis jėgomis. Tai lygiai tas pats, jei dabar Lietuva imtų draugauti su Krymą iš Ukrainos atėmusiomis struktūromis. Lygiai tas pats, jei pradėtume draugauti su Padniestre, Abchazija ar Pietų Osetija.

Taigi EŽTT Didieji rūmai skelbia galą nuolatiniam Armėnijos išsisukinėjimui: būtent Armėnija atsakinga už neteisėtą Azerbaidžano okupaciją ir karinį buvimą okupuotose Azerbaidžano žemėse.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Azerbaidžano užsienio reikalų ministro Elmaro Mamedjarovo interviu „Europos teismo sprendimas turi reguliuoti ir pirmininkų veiklą“, kuris turėtų atverti akis armėnų propagandos ir dezinformacijos suklaidintiems lietuviams.

Slaptai.lt redakcija

XXX

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

2015 metų birželio 15 dieną Europos žmogaus teisių teismo Didieji rūmai paskelbė nuosprendį byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“. Mes norime, kad Jūs pateiktumėte informacijos ryšium su ta byla…

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Kaip Jūs pastebėjote, bylos pagrindas – ieškininis pareiškimas prieš Armėnijos Respubliką, kuris buvo paduotas Europos žmogaus teisių teismui šešių Azerbaidžiano piliečių, prievarta išvarytų iš Lačino rajono. Iš esmės, padavę teismui ieškininį pareiškimą asmenys neteko galimybės grįžti į savo gimtuosius namus Lačino rajone dėl to, kad jis okupuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų, ir naudotis savo turtu. Pareiškime sakoma, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Pirmojo protokolo straipsnį Nr. 1 tai kvalifikuojama kaip nuosavybės teisių pažeidimas, o pagal straipsnį Nr. 8 – teisės į privatų ir šeimyninį gyvenimą pažeidimas.

Ieškininiame pareiškime taip pat pažymima Konvencijos straipsnio Nr. 13 pažeidimas ryšium su tuo, kad ieškovai neturi veiksmingų priemonių aukščiau minėtiems skundams. Rezultatas: jie skundžiasi, kad pažeistas Konvencijos straipsnis Nr. 14, pagal kurį jie šalia aukščiau minėtų skundų patyrė religinę ir etninę diskriminaciją.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Koks galutinis teismo nuosprendis?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Priėmęs sprendimą ieškovų naudai, remdamasis Konvencija, teismas pripažino, kad Armėnija ilgą laiką pažeidžia virtinę jų teisių. Tačiau dar svarbiau, kad sprendimas priimtas tokio autoritetingo tarptautinio teismo.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Kaip Azerbaidžianas žiūri į Europos žmogaus teisių teismo sprendimą?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Teismo sprendimas yra reikšmingas keliais aspektais. Visų pirma, teismas vienareikšmiškai padarė galą nuolatiniam Armėnijos neigimui, kad būtent ji atsakinga už neteisėtą Azerbaidžiano žemių okupaciją ir karinį buvimą jose. Nuo Armėnijos agresijos pradžios ir iki bylos svarstymo teisme Armėnija savo tradiciniais bandymais apgaudinėti tarptautinę bendruomenę bei iškraipyti realias konflikto priežastis ir stengėsi įtikinti, kad jų jurisdikcija neaprėpia Kalnų Karabacho ir jo aplinkinių žemių teritorijos, kad Armėnija niekada neturėjo galimybės veiksmingai kontroliuoti šių teritorijų. Armėnija taip pat pareiškė, kad ji nedalyvavo minėtame ginkluotame konflikte, Lačino rajono okupacijoje ir kituose kariniuose veiksmuose, ji tvirtino, kad jos kariuomenės nėra Kalnų Karabache ir jo aplinkinėse teritorijose.

Ieškovų pateikti įrodymai buvo apsvarstyti teisme, ir visus tuos Armėnijos kaltinimus Azerbaidžiano vyriausybė paneigė.

Be to, Europos žmogaus teisių teismo nuosprendžio 14–18 paragrafuose, atskirai, pažymėta, kad karas prasidėjo nuo raginimų įtraukti Kalnų Karabachą į Armėnijos sudėtį. Ryšium su tuo teismas rėmėsi bendru pareiškimu dėl „sujungimo“, sudarytu Armėnijos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Kalnų Karabacho regioninės tarybos 1989 metų gruodį. Iš esmės, teismas patvirtino, kad Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos bandymai, turintys tikslą aneksuoti dalį Azerbaidžiano žemių, yra pagrindinė ginkluoto konflikto priežastis, pastūmėjusi pradėti dvišalį karą. 

Teismas tai patvirtino 180-ajame paragrafe, noriu pacituoti nuosprendį:

„Armėnijos Respublika buvo įtraukta į Kalnų Karabacho konfliktą nuo jo pradžios pirmųjų dienų“, „jos karinė parama buvo ir tebėra lemiamas veiksnys užgrobiant minėtas teritorijas ir tęsiant kontrolę jose“, „turima įrodymų, kad Armėnijos ir „KKR“ (Kalnų Karabacho Respublika, – red.) ginkluotosios pajėgos buvo integruotos“. Teismas priėjo tokią išvadą 186-ajame paragrafe, remdamasis motyvais, įrodančiais politinę, finansinę ir kitokią separatistinę režimo priklausomybę nuo Armėnijos.

„…Armėnijos Respublika nuo pirmųjų Kalnų Karabacho konflikto dienų turėjo pagrindinės ir lemiamos įtakos „KKR“, faktiškai jos abi buvo integruotos visais svarbiais klausimais aukščiausiu lygiu, tai trunka ir dabar“, „KKR“ ir jos administracija egzistuoja Armėnijos teikiamos karinės, politinės, finansinės ir kitokios paramos sąskaita. Dėl to Armėnija efektyviai kontroliuoja Kalnų Karabachą ir jo aplinkines teritorijas, įskaitant Lačino rajoną“.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Nepaisant šio vienbalsio teismo nuosprendžio, Armėnija kaip ir anksčiau tvirtina, jog Armėnija neokupavo Azerbaidžiano žemių, ir tame nuosprendyje nėra nieko, kas įrodytų priešingai. Armėnija taip pat pareiškia, kad šis sprendimas taikomas tik teisėms, turinčioms ryšį su Žmogaus teisių konvencija. Koks Jūsų požiūris į tuos pareiškimus?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Deja, užuot padariusi išvadas iš viso šito ir pademonstravusi konstruktyvią poziciją derybų procese, Armėnija ir toliau demonstruoja ištikimybę tradicinei linijai – neigti neginčijamus faktus, kad apgautų tarptautinę bendruomenę ir nuslėptų savo grobikišką politiką. Tos pretenzijos negali būti aukščiau už teisybę. Šiai nepagrįstai spekuliacijai paneigti pakanka perskaityti nuosprendį, konkrečiai, paragrafus, kuriais aš rėmiausi.

Remdamasis precedentais, teismas padarė išvadą, kad pagal tarptautinės teisės sąvoką, okupacija – tai vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų įvykdytas kitos valstybės teritorijų užgrobimas, arba faktinės valdžios realizavimas dalyje teritorijos. Apsvarstęs visus pateiktus įrodymus, teismas nusprendė, kad po karinės okupacijos Armėnija įvedė ir tebetęsia kontrolę Kalnų Karabache ir kitose aplinkinėse okupuotose Azerbaidžiano teritorijose (96 ir 168 paragrafai).

Priešingai, nei sakė Armėnijos valdininkai, teismas padarė svarbią išvadą, kad Kalnų Karabachas Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžiano sudedamoji dalis, jos šiuo momentu okupuotos (146 ir 173 paragrafai). Armėnija yra Azerbaidžiano žemių okupantė ir efektyviai kontroliuoja tas teritorijas, kalbant tarptautinėje teisėje numatytais terminais. Teismas tik patvirtino visiems žinomas tiesas.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Kaip matyti nuosprendyje, tuo metu, kai byla buvo svarstoma teisme, Armėnija stengėsi pateisinti jos vykdytus niokojimus ir padegimus Lačino rajone, o taip pat gyventojų azerbaidžianiečių išvijimą „savisaugos“ dingstim. Armėnija sako, kad teismas į tai atsižvelgė. Noriu pateikti citatą: „Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžianą metu Lačino „išlaisvinimas“ buvo gyvybiškai svarbus Kalnų Karabacho gyventojams“. Ar gali teismas daryti tokius prieštaringus pareiškimus?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Kaip matyti, nebaudžiamumas skatina Armėniją įtvirtinti savąją tarptautinių organizacijų faktų ir dokumentų falsifikavimo ir iškraipymo patirtį. Tos pretenzijos yra ne kas kita, kaip atviras melas. Armėnija net nesivaržo bandydama įžūliai manipuliuoti tokios autoritetingos institucijos, kaip Europos žmogaus teisių teismas, sprendimais. Nuosprendyje nėra tokių posakių kaip „agresija prieš Azerbaidžianą“ ir „Lečino išlaisvinimas“. Raginu suinteresuotus asmenis susipažinti su teismo nuosprendžiu, patalpintu internete. Faktiškai, Europos teismas visiškai paneigė Armėnijos mėginimus pateisinti karinius puolimus ir masinį taikių gyventojų išvijimą „karinės būtinybės“ dingstimi.

Nerimą kelia tai, kad Armėnija stengiasi pateisinti savo veiksmus, prieštaraujančius tarptautinei teisei. Tai nepriimtina ir gali pridaryti daug žalos pastangoms apginti Konvencijoje numatytas žmogaus teisių normas, o taip pat tos Konvencijos, kuri yra konstitucinis visuomeninės tvarkos Europoje instrumentas, vaidmenį. Tarptautinė visuomenė turi ryžtingai atmesti tokį neatsakingą požiūrį į Žmogaus teisių konvenciją ir Europos žmogaus teisių teismą.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Kaip teismas įvertino sąlygas, kuriomis gyventojai azerbaidžianiečiai buvo išvyti iš Lačino?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

19 ir 20 paragrafuose atsispindi teismo argumentai, kad Lačino rajonas, ypač Lačino miestas, buvo puolamas karinių jėgų. 1992 metų gegužės viduryje Lačinas buvo pradėtas bombarduoti iš oro, dėl to buvo sugriauta daug namų, miestas buvo išplėštas ir sudegintas. Per karinį konfliktą Lačinas ir aplinkiniai kaimai buvo visiškai sugriauti. Teismas patvirtino, kad Armėnija greičiausiai ketino padaryti kuo daugiau nuostolių ir kankynės azerbaidžianiečiams gyventojams, kurie bandė pabėgti ir išgelbėti savo gyvybę.

Priminsime, nuvykę į konflikto zoną 1992–1993 metais ESBO atstovai Armėnijos scourged earth (išdeginta žemė) taktiką pavadino nepriimtina, ir sutapatino tą atvejį su etniniu valymu.

Reikia priminti, kad Chodžaly miesto užgrobimas, įėjęs į istoriją kaip didžiausių azerbaidžianiečių skerdynių pavyzdys, ataka prieš Lačiną ir įsiveržimas į Kalbadžaro rajoną bei jo okupacija buvo įvykdyti tiesiogiai dalyvaujant Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms, ir dėl to JTO ST yra priėmusi keletą rezoliucijų.

Taip pat reikia priminti, kad pagal 1974 metais konsensuso pagrindu priimtą JTO Generalinės Asamblėjos nutarimą, valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba puolimas arba bet kokia karinė okupacija, kad ir kokia laikina ji būtų, jei yra tokio įsiveržimo ar puolimo rezultatas, ar bet kokia aneksija, panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje ar jos dalyje, vienos valstybės vykdomas bombardavimas kitos valstybės teritorijoje ar bet kokio ginklo panaudojimas prieš kitos valstybės teritoriją yra pati aiškiausia agresijos išraiška. Kaip patvirtino teismas, Armėnijos ginkluotųjų pajėgų atakų prieš Lačiną ir kitus Azerbaidžiano miestus ir kaimus ir bombardavimų iš oro neįmanoma paneigti ir pagal JTO Įstatų 51 str., ir dėl tos priežasties Azerbaidžianas pasinaudojo savigynos teise. Tai vienareikšmiškai įtvirtinta tarptautinėje teisėje.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Paskelbus teismo nuosprendį, Armėnija padarė keletą prieštaringų pareiškimų. Antai, tos šalies teisingumo ministro pavaduotojas ir atstovas EŽTT (Europos žmogaus teisių teismas) Emilis Balajanas birželio 13 dieną pareiškė, kad teismo sprendimo rezultatai gali būti politiniai ir geopolitiniai, ir jo įtaka taikiam konflikto sureguliavimui, o taip pat ir derybų procesui, neišvengiama. Tuo tarpu Armėnijos URM vadovas Edvardas Nalbandianas savo paskutiniuose komentaruose pažymėjo, kad EŽTT nuosprendis „Čiragovo byloje“ negali turėti jokios įtakos derybų procesui. Kaip manote, kas slypi už šių prieštaringų pareiškimų iš Jerevano, ir kaip manote, kokia potenciali šio nuosprendžio įtaka derybų procesui?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Aišku, kad, kaip mes ir tikėjomės, teismo nuosprendis sukėlė šoko bangą Armėnijoje. Prieštaringi Armėnijos oficialių asmenų pareiškimai ir neturintys precedento teismo sprendimai, o taip pat gausi reakcija į juos byloja apie ryšium su tuo kilusį nerimą Armėnijoje.

Kaip jau esu pabrėžęs, tas EŽTT sprendimas labai reikšmingas dėl daugelio priežasčių. Toks sprendimas pirmą kartą užtikrino Konvencijos ginamų fundamentalių Azerbaidžiano piliečių teisių pažeidimo teisinį autoritetingo teismo vertinimą. Antai, teismas dar kartą patvirtino teisę priverstiniams persikėlėliams grįžti į savo namus, kur jie nuolatinai gyveno, ir dar kartą priminė tarptautinės humanitarinės teisės standartus ir principus sąryšyje su nuosavybės ir turto grąžinimu. Kaip nurodoma teismo nuosprendžio 195 paragrafe, dabartinėmis sąlygomis pagrindinė kliūtis azerbaidžianiečiams grįžti į savo namus ta, kad okupuotose teritorijose tebėra Armėnijos kariuomenė, ir ji pažeidinėja ugnies nutraukimo režimą.

Nuo pirmos dienos Azerbaidžianas skelbia, kad okupuotose žemėse nuolatinai neteisėtai esančios Armėnijos karinės pajėgos yra pagrindinis pavojus taikai ir pagrindinė kliūtis konfliktui sureguliuoti. Teismas iš esmės sutinka su Azerbaidžiano pozicija Konvencijoje įtvirtintų Azerbaidžiano piliečių teisių apsaugos klausimu, ir plačiąja prasme konflikto sureguliavimo klausimu su sine qua non (būtina sąlyga), kad būtų išvesta Armėnijos kariuomenė.

Be to, azerbaidžianiečių gyventojų grįžimo į okupuotą Kalnų Karabacho ir aplinkinių rajonų teritoriją klausimas mums pats svarbiausias, ir, galima sakyti, gyvybiškai svarbus klausimas. Armėnija, priešingai, visą laiką stengiasi sutrukdyti azerbaidžianiečiams grįžti į savo namus arba kelia kokias nors sąlygas. Teismo nuosprendyje sakoma, kad tebetrunkančios ESBO MG (Minsko grupė, – red.) rėmuose derybos, įskaitant galiojančias turto teises, nesuteikia juridinio pagrindo kištis į priverstinių persikėlėlių teises. Pagal teismą (nuosprendžio 148 str.), armėnų bandymai pasisavinti teises į priverstinių persikėlėlių azerbaidžianiečių, išvarytų iš savo namų po okupacijos, žemę, juridiniu požiūriu negali būti laikomi teisėtais. Teismas nusprendė, kad Armėnija neįvykdė savo įsipareigojimų užtikrinti, kad Konvencijos juridiniai pažeidimai bus ištaisyti. Dėl tų pačių priežasčių teismas nustatė, kad draudimas ieškovams iš Lačino rajono naudotis savo namais ir turtu negali būti laikomas veiksminga priemone.

Teismo nuosprendis dar kartą įrodo, kad azerbaidžianiečų gyventojų grįžimas į savo namus – ne juridinio ginčo tema, ir bet koks sprendimas turi garantuoti, kad ši teisė bus efektyviai taikoma.

Nereikia užmiršti, kad teismo Didžiųjų rūmų sprendimas yra apibendrinantis ir teisiškai privalomas. Yra institucinis mechanizmas kontroliuoti, kaip vykdomi Europos Tarybos teismo sprendimai. Po EŽTT sprendimo iš Kalnų Karabacho ir jo aplinkinių rajonų išvarytų priverstinių persikėlėlių teisių gynimo klausimas liks Europos Tarybos ir jos institucijų tvarkaraštyje.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Kokią tarptautinę priedermę įtvirtina šis nuosprendis Armėnijai?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Pagrindinis teismo nuosprendžio rezultatas tas, kad Armėnijos Respublika pripažįstama visiškai atsakinga už iki šiol trunkantį tarptautinės teisės pažeidimą.

Valstybės atsakomybė ir pagrindinis reikalavimas – ištaisyti tuos pažeidimus, garantuoti, kad bus neleista jiems pasikartoti, visa reparacija už padarytą žalą.

Armėnija turi priedermę nutraukti Azerbaidžiano žemių okupaciją, nedelsiant, visiškai ir besąlygiškai išvesti iš ten savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos priverstiniams persikėlėliams sugrįžti į savo namus, sureguliavimo procese nuolaidos ir sandėriai jokiu būdu negali būti vertinami kaip priemonė.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Kokia buvo teismo pozicija Armėnijos sukurto okupuotose teritorijose neteisėto režimo atžvilgiu?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Armėnijos iškeltos pretenzijos buvo susijusios su tuo, kad „Kalnų Karabacho Respublika“ tarptautinės teisės rėmuose yra suvereni nepriklausoma valstybė, turinti valstybės nepriklausomybės požymius; ji vykdo kontrolę ir jurisdikciją Kalnų Karabache ir aplinkinėse teritorijose; kadangi Armėnija ir „KKR“ yra atskiros valstybės, „KKR“ nuo savo susikūrimo dienos vykdo savo nepriklausomą politinę, socialinę ir finansinę politiką.

Teismas apsvarstė jam pateiktus argumentus, juos atmetė, remdamasis 2011 metų gruodžio 14 dienos sprendimu, kurio 148 punkte „KKR“ nepripažįstama kaip valstybė tarptautinėje teisinėje plotmėje“, ir 28 punkte „Pasiskelbusi nepriklausoma „KKR“ nei vienos valstybės ir nei vienos tarptautinės organizacijos nepripažįstama kaip valstybė“. Teismas vėl patvirtino savo nuosprendį, sutikdamas su tarptautinės bendruomenės pozicija dėl Azerbaidžiano teritorinio vientisumo pažeidimo panaudojant jėga, etninio valymo vykdymo ir kitų šiurkščių pažeidimų. Teismas atsisakė pripažinti susidariusios situacijos teisėtumą, dar kartą patvirtino pasaulio bendruomenės poziciją. Be to, teismas nustatė, kad separatistinis režimas visiškai priklausomas nuo Armėnijos ir „egzistuoja dėka paramos, karinės, politinės, finansinės ir kitokios priklausomybės nuo Armėnijos“ (186 punktas).

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Kuo šitas teismo sprendimas įpareigoja kitas valstybes?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Teismas savo nuosprendyje įrašo specialias nuorodas į tarptautinę humanitarinę teisę ryšium su karine okupacija. Priedermių, priklausančių imperatyvinėms tarptautinės teisės normoms, kurių virtinę pažeidė Armėnija, pažeidimas turi pasekmių ne tik Armėnijai, bet ir kitoms valstybėms.

Vienas iš pagrindinių tarptautinės teisės principų – žemių užgrobimas panaudojant jėgą ar grasinant panaudoti jėgą – negali būti laikomas teisėtu, ir tai atsispindėjo rezoliucijose 822 (1993), 853 (1993), 874 (1993), 884 (1993), kurias priėmė JTO ST ryšium su tuo ginkluotu konfliktu. Ši sąvoka taikoma ir privačioms teisėms bei laisvėms, kurių pažeidimas jokiomis aplinkybėmis negali duoti jo iniciatoriaus suplanuoto rezultato.

Dėl tos priežasties Azerbaidžianas atkakliai reikalauja išvesti Armėnijos okupacines jėgas iš jo teritorijos, saugiai ir oriai sugrąžinti priverstinius persikėlėlius prie gimtojo židinio ir vykdyti JTO ST rezoliucijas. Žinoma, teismo sprendimas taip pat turi reguliuoti ESBO Minsko grupės bendrapirmininkų veiklą.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Armėnija skelbia, kad Europos Tarybos Ministrų komiteto pirmininkas, Bosnijos ir Hercegovinos užsienio reikalų ministras Igoris Crnadakas, kalbėdamas per vasaros sesiją ETPA (Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, – red.) birželio 22 dieną neva tai tvirtinęs, jog konflikto sureguliavimo procesas aptarinėjamas ESBO MG bendrapirmininkų lygmeniu, ir jokio ryšio su minėtais EŽTT sprendimais neturi. Kaip Jūs tai pakomentuotumėte?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Armėnijos prielaidos – dar vienas iškraipymas. Pono Crnadako pasisakymus galima pamatyti online vaizdo įrašų pavidalu. Iš tikrųjų, atsakydamas į klausimą apie teismo nuosprendžio vykdymą, ponas Crnadakas sakė, kad, pateikiu citatą: „Ministrų komitetas pradės kontroliuoti šių sprendimų vykdymą, ir, žinoma, pirmininkavimas atkreips daugiau dėmesio į tą mums svarbų klausimą“. Armėnija neteisingai komentuoja Crnadako tarpininkaujantį pareiškimą. Ponas Crnadakas pareiškė, kad „Atsakomybė už tarpininkavimą konflikto sureguliavime tenka Minsko grupei“. Iškraipyti aukšto valdininko Europos Taryboje žodžius, mažų mažiausia, yra neatsakinga.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Armėnija tvirtina, kad byloje „Sarkisianas prieš Azerbaidžianą“ yra tam tikrų posakių, kurie sulaiko Azerbaidžianą nuo reakcijos į tą klausimą. Ar taip, ir kokia Azerbaidžiano reakcija į teismo nuosprendį?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Visų pirma, mūsų niekada neprašė komentarų tuo klausimu. Tačiau mielai patenkinsiu „armėnų interesą“. Kaip žinoma, kai ieškovai azerbaidžianiečiai padavė pareiškimą EŽTT, armėnai, kaip visada, paskui juos tuos veiksmus pakartojo, ir Armėnijos pilietis Minasas Sarkisianas 2006 metais padavė tokį pat pareiškimą. Armėnija tai padarė tam, kad pateiktų kokią nors priešpriešą masiniams nukentėjusių nuo okupacijos priverstinių persikėlėlių fundamentalių teisių pažeidinėjimams.  

Byloje melagingai tvirtinama, kad nebuvo atsižvelgta į to žmogaus teises grįžti į Azerbaidžiano Geranbojaus rajono Giuliustano kaimą, ir jis negalėjo naudotis savo turtu. Teismas 218 paragrafe ypatingai pabrėžia, kad šiam ieškovui neatimta teisė į savo namą ir žemę. Taip pat pažymima, kad į tą bylą neįeina teisės į turtą atėmimas.

Nebūtina reikšti papildomos nuomonės apie pastovią ir nekintančią Azerbaidžiano poziciją priverstinių persikėlėlių ir pabėgėlių byloje. Mes esame labiausiai suinteresuoti, kad priverstiniai persikėlėliai kuo greičiau grįžtų į savo namus. Kaip atsispindi Čiragovo byloje, gyventojų išvarymas yra tiesioginė neteisėtų Armėnijos veiksmų pasekmė. Iš tikrųjų, Armėnija, trukdydama ir keldama nerealias sąlygas, kliudo išvarytiems gyventojams sugrįžti į savo žemes ir stengiasi įtvirtinti jos įvykdyto plataus masto etninio valymo rezultatus.

Mes per ilgą laiką ne kartą esame pabrėžę, kad tokios priemonės, kaip Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimas iš okupuotų teritorijų, išminavimas, teritorijų grąžinimas, sudarys sąlygas išvarytiems gyventojams saugiai ir oriai grįžti į savo namus.

Kai dėl bylos „Sarkisianas ir kiti prieš Azerbaidžianą“, šitame teismo nuosprendyje yra virtinė teiginių, kurių Armėnija vengia ir stengiasi sumenkinti jų reikšmę. Nes tai, mažų mažiausiai, kelia nerimą. Antai, teismo 215–216 paragrafuose pabrėžiama, kad tai Armėnijos ir Azerbaidžiano konfliktas. 30 paragrafe tvirtinama, kad „Geranbojaus (buvęs Šaumianas) rajonas yra dalis „KKR“ teritorijos…“. Apsvarstęs visus argumentus, teismas 134 ir 139 paragrafuose nustatė, kad teritorija, kurioje įsikūręs Giuliustano kaimas, – tarptautiniu lygiu pripažinta Azerbaidžiano teritorija. Tad Armėnijos ieškinys atmetamas. Be to, 130 paragrafe teismas dar kartą patvirtina, kad karinė okupacija, iš esmės, yra laikina ir neveda į suvereniteto praradimą.

Malachat Nadžafova, APA agentūra:

Kaip Jūs galite pakomentuoti Armėnijos pareiškimą, kad ESBO Minsko grupės bendrapirmininkai visus derybų proceso elementus nagrinėja kaip vientisą kompleksą, ir pirmenybė, teikiama vienam elementui, nebeleis užtikrinti subalansuoto požiūrio?

Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas:

Armėnija ne pirmą kartą iškraipo derybų proceso esmę. Tuo klausimu Azerbaidžiano pozicija pakartotinai nuskambėjo birželio 16 dieną Užsienio reikalų ministerijos pareiškime po to, kai Europos žmogaus teisių teismas paskelbė nuosprendį Čiragovo byloje. Mes leidome aiškiai suprasti, kad Azerbaidžianas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimą ir priverstinių persikėlėlių sugrįžimą vertina ne kaip „nuolaidą“. Armėnijos elgsena, apie kurią Jūs kalbate, aiškiai rodo, kas kliudo realizuoti priverstinių persikėlėlių pagrindines teises.

Be to, bendrapirmininkų pasiūlyme nėra nieko, kas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimą ir priverstinių persikėlėlių grįžimą į savo namus apibūdintų kaip „nuolaidą“. Tai pagrindiniai žingsniai, be kurių nebus jokio sprendimo. Azerbaidžianas pasisako už konflikto sureguliavimą be alternatyvų, etapais. ESBO Minsko grupės bendrapirmininkai tai žino, ir jų mandatui tai suprantama.

Sureguliuoti konfliktą tarptautiniu lygiu pripažintų sienų rėmuose galima tik Azerbaidžiano teritorinio vientisumo ir suvereniteto pagrindu. Azerbaidžiano teritorinis vientisumas niekada nebuvo ir nebus derybų objektu. Azerbaidžianas yra šalininkas to, kad konflikto sureguliavimo procesas būtų pagrįstas šia sąvoka.

Neseni bendrapirmininkų pareiškimai negali pakeisti viską aprėpiančio taikos susitarimo, kurį pasiūlė Azerbaidžianas, remdamasis tarptautine teise. Užuot ieškodama būdų, kaip pratęsti staus quo okupuotose Azerbaidžiano teritorijose, Armėnija turi peržiūrėti savo nekonstruktyvią poziciją, ypač atsižvelgiant į paskutinį Europos žmogaus teisių teismo sprendimą. Kuo anksčiau Armėnija suvoks realybę, tuo greičiau bus sureguliuotas konfliktas, o šalys ir regiono tautos laimės iš bendradarbiavimo ir ekonomikos plėtros perspektyvų.

Azerbaidžianas dar kartą ragina Armėniją, negaištant laiko, neklaidinant savo tautos ir tarptautinės bendruomenės, padaryti galą okupacijai ir etninio valymo politikai, o taip pat konstruktyviai dalyvauti konflikto sureguliavimo procese ir vykdyti tarptautines priedermes.

Informacijos šaltinis –  www.apa.az

APA.az nuotraukoje: Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas, šio interviu autorius.

2015.07.11; 10:27


Prisijunkite prie diskusijos