Fašistinė Vokietija bandė likviduoti Staliną


Print

Terorizmas – vienas iš svarbesnių Sovietų Sąjungos ginklų per visą jos egzistavimo istoriją. Visi žinome daugybę tai patvirtinančių faktų.

“Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos”, – sakė Stalinas. Sovietų Sąjungos vadovas terorizmo vėzdu švaistėsi beatodairiškai (ir šalies viduje, ir užsienyje), tačiau pats to vėzdo išvengė, nors labai jo bijojo. Ne taip paprasta buvo prie Stalino prieiti, žinome, kokiomis jėgomis, kokiomis pastangomis jis buvo saugomas. Ir vis dėlto keista, kad kai kurios valstybės, pavyzdžiui, fašistinė Vokietija, tik karo pabaigoje pabandė jį nužudyti. O juk buvo manoma, kad Sovietų Sąjunga nesubyra tiktai dėl  geležinės, nepaprastai žiaurios Stalino rankos.

Žinome, kas dėjosi Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties. O jeigu Stalinas būtų buvęs nužudytas, sakykim, 1942-aisiais? Kova dėl valdžios Kremliuje vargu ar nebūtų atsiliepusi imperijos kovinei dvasiai, didele dalimi paremtai baime, visuotiniu sekimu, žiauriausia cenzūra.

Tačiau buvo taip, kaip buvo. Stalinas mirė savo mirtimi (yra ir kitokių versijų), nors fašistinė Vokietija vis dėlto, remiantis kai kuriais šaltiniais, bandė Staliną likviduoti. Tik ne 1942-aisiais, o 1944-aisiais, kai Hitleris karą jau buvo pralaimėjęs.

“Cepelinas” – sudėtingos nacistų operacijos, siekusios sunaikinti Josifą Staliną, pavadinimas. Sumanyta ji buvo 1944 m. liepos mėnesį. Vokiečių karinis transporto lėktuvas turėjo nusileisti maždaug už šimto kilometrų nuo Maskvos, išlaipinti agentą žudiką, buvusį sovietų karininką, patekusį vokiečiams į nelaisvę ir sutikusį su jais bendradarbiauti. Kelis mėnesius jis buvo rengiamas šiai operacijai, turėjo specialų ginklą, jam buvo priskirta pagalbininkė radistė (prieš pat operaciją jie susituokė), buvo numatytas atsitraukimo planas, užduotį įvykdžius.

Pirmiausia numatomame agentų nusileidimo rajone, tarp Smolensko ir Maskvos, buvo atlikta žvalgyba, su parašiutais išmetus ginkluotą grupę. Kai jų radistas į centrą pranešė, kad viskas tvarkoje, naktį iš rugsėjo 5-osios į 6-ąją iš Latvijos teritorijos pakilo keturių variklių “Ardo” lėktuvas su “Tavrinu” ir “Šilova”, su jiems skirtu motociku. Lėktuvui leidžiantis jis pateko į zenitinę ugnį. Vėl sėkmingai pakilo ir nuskrido atsarginės nusileidimo vietos link, netoli Karmanovo kaimo į rytus nuo Smolensko. Antrą kartą leidžiantis sparnu užkliudė medį ir užsiliepsnojo.

Majoras “Tavrinas” ir jaunesnioji leitenantė “Šilova” sėdo ant motociklo ir leidosi į kelionę Maskvos link, o šeši sudužusio lėktuvo įgulos nariai pėsti patraukė į Vakarus, fronto link. Jie vilkėjo vokiška uniforma, buvo ginkluoti, turėjo žemėlapį ir rusiškų pinigų. Jų likimas nežinomas. O majoras “Tavrinas” ir jaunesnioji leitenantė “Šilova” buvo sulaikyti.

Buvęs vokiečių lakūnas P.Štalis savo knygoje “KG 200. Kaip tai atsitiko” (“KG 200. The True Story”) apie šį įvykį rašo:

“… rusai jau ketino grąžinti dokumentus ir kariškius su motociklu praleisti, tačiau majoras tuo metu ištarė lemtingą frazę: “Gal galima greičiau? Mes visą naktį buvome kelyje!” Patrulis sukluso. Neseniai buvo liovęsis smarkus lietus, o kariškių drabužiai ir motociklas – beveik sausi. Kareivis paskelbė aliarmą, ir tuo operacija “Cepelinas” gėdingai baigėsi”.

Motocikle buvo rasta keturių ordinų knygelės, penki ordinai, du medaliai, Sovietų Sąjungos didvyrio aukso žvaigždė ir gvardietiškas ženklelis, įvairių dokumentų Tavrino vardu, 428 400 rublių, 116 antspaudų, 7 pistoletai, 2 medžiokliniai šautuvai, 5 granatos, 1 mina ir daug šovinių. Saugumiečiams Tavrinas prisistatė kaip 1-ojo Pabaltijo fronto 39-osios armijos “Smeršo” kontržvalgybos skyriaus vado pavaduotojas. (“Smeršas” – sovietų karinė saugumo ir kontržvalgybos tarnyba, sumanyta paties Stalino. Pavadinimas atspindi SSRS populiarų karo metais šūkį “Smertj špionam!”, “Mirtis šnipams!”).

“Tavrino” ikikarinė biografija tokia. 1932 m. jis dirbo Saratove, išeikvojo 1300 rublių, buvo suimtas, iki teismo iš kalėjimo pabėgo. 1934 ir 1936 m. taip pat turėjo reikalų su teisingumo organais ir taip pat nuo jų pabėgo. 1939 m. sugebėjo pakeisti tikrąją Šilovo pavardę į Tavrino. Ir su šia pavarde buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Iš Kalinino fronto pas vokiečius perbėgo tada, kai jam paaiškėjo, kad karinė vyriausybė žino tikrąją jo pavardę. Supratęs, kad už tai nebus paglostytas, pasirinko karo belaisvio dalią. Tai atsitiko 1942 m. gegužės 30 dieną.

Buvo laikomas įvairiose karo belaisvių stovyklose okupuotoje SSRS teritorijoje, o 1943 m. birželio mėnesį už bandymą pabėgti atsidūrė Vienos kalėjime. Čia jam ir buvo pasiūlyta bendradarbiauti su vokiečių žvalgyba. Prasidėjo parengiamieji darbai teroristinei veiklai Maskvoje įgyvendinti. Pagrindinis tikslas – nužudyti Staliną. Jeigu pasitaikytų galimybė – ir Molotovą, Beriją, Kaganovičių. Vokiečiai žinojo, kad šie veikėjai, ypač Stalinas, važinėja šarvuotais automobiliais, todėl jam buvo patikėtas specialus aparatas “pancerknake” su didelę pramušamąją jėgą turinčiais padegamaisiais šoviniais. “Pancerknake” – tai nedidelis vamzdis, kuris odiniais dirželiais pritvirtinamas prie dešiniosios rankos, lengvai paslepiamas palto rankovėje. Vamzdyje esantis reaktyvinis šovinys paleidžiamas nuo laidu sujungtos batarėjos, paslėptos kišenėje. Tavrinas treniruodamasis išbandė “pancerknakės” galią: šovinys pramušdavo 45 mm plieninį šarvą.

Jeigu jam būtų pavykę kokioje konferencijoje, mitinge priartėti prie Stalino, šaudęs jis būtų iš pistoleto užnuodytomis sprogstamosiomis kulkomis.

Maskvoje teroristas turėjo legalizuotis. Tam reikalui jam būtų pakakę rusiškų rublių, įvairių asmens dokumentų, ordinų ir medalių.

Vokiečiai Šilovą – Tavriną norėjo į Maskvą permesti kaip karo invalidą. Siūlė atitinkamą chirurginę operaciją. Jam buvo žadama, įvykdžius užduotį, dirbtinį suluošinimą chirurginiu būdu panaikinti. Šilovas – Tavrinas nesutikęs, jis tik leidęs chirurginiu būdu padaryti sužeidimų imitacijas pilvo srityje, rankoje.

Teroristo rengėjai jį mokė užmegzti pažintis su Kremliaus mašininkėmis, stenografistėmis, medicinos seserimis. Nevengti net lytinių santykių. Per tokias pažintis galima daug sužinoti apie aukštų Maskvos vadovų buvimo vietą, apie jų judėjimą, dalyvavimą įvairiuose renginiuose.

Parengiamuoju laikotarpiu Šilovas-Tavrinas bendravo su buvusiu VKP(b) Maskvos komiteto sekretoriumi Georgijumi Žilenkovu, kuris, būdamas 24-osios armijos karinės tarybos nariu, pateko į vokiečių nelaisvę ir aktyviai veikė vokiečių žvalgybos vadovaujamas. Būtent Žilenkovas Šilovą-Tavriną ir rekomendavo teroristinei veiklai Maskvoje. Šis buvęs partinis veikėjas varė antitarybinę propagandą rusų belaisvių tarpe, yra parašęs brošiūrą “Pirmoji karo diena Kremliuje”. Žilenkovas buvo “Rusų kabineto” narys, artimiausias A.Vlasovo (buvusio Raudonosios Armijos generolo) padėjėjas. Į šį A.Vlasovo vadovaujamą “kabinetą” įėjo buvęs Leningrado universiteto profesorius Mačinskia, baltagvardiečiai emigrantai Ivanovas ir Sacharovas (vokiečių pakelti į generolus), buvęs Raudonosios Armijos generolas Blagovieščenskis, technikos mokslų daktaras Kalmikovas, kiti.

Šilovui-Tavrinui teko bendrauti su Skorceniu, vadovavusiu ir asmeniškai dalyvavusiu Musolinio pagrobimui iš anglų nelaisvės. Apie šią operaciją Skorcenis pats jam pasakojęs, raginęs veikti drąsiai ir ryžtingai, esą, tai būtina sąlyga, norint įvykdyti užduotį ir išlikti gyvam.

Šilovas-Tavrinas nei užduotį įvykdė, nei išliko gyvas. Kurį laiką rusai vokiečių žvalgybą vedžiojo už nosies: jo žmona radistė perduodavo klaidingas žinias, esą Tavrinas sėkmingai įsikūrė, legalizavosi, užmezgė naudingas pažintis. O iš tiesų ji ir jis sėdėjo kalėjime kaip ypatingai pavojingi nusikaltėliai, tėvynės išdavikai. Sėdėjo ir laukė mirties bausmės – nieko kito tikėtis jie negalėjo. Juk Stalinas dar buvo gyvas.

Reikia stebėtis – gyventi jiems buvo leista ilgai. Šilovas-Tavrinas sušaudytas tik 1952 m. kovo 28 dieną, o Adamčik-Šilova – tų pačių metų balandžio 2 dieną. Tokį sprendimą padarė SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija. Nedalyvaujant nei valstybės kaltintojui, nei advokatui.

Nuotraukoje: sovietinio „Smerš“ kareiviai.

2011.05.06


Prisijunkite prie diskusijos