Filipas Ekozjancas. Ką daryti armėnams?


Print
Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

 

2018.12.02; 08:32