Filmą „Šerkšnas“ pristatantis Šarūnas Bartas: nežinau atsakymo, kodėl žmogus kariauja


Print

Pirmadienį „Skalvijos“ kino teatre žiniasklaidai buvo pristatytas žinomo kino režisieriaus Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“), pasakojantis apie karą Ukrainoje. 

Kino režisierius Šarūnas Bartas, sukūręs filmą apie karą Ukrainoje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Š. Bartas, bene ryškiausias lietuviško kino ambasadorius pasaulyje, gegužę „Šerkšną“ pristatė 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Pasaulinė filmo premjera buvo palydėta kelias minutes trukusiomis ovacijomis žiūrovams atsistojus.

Prie „Šerkšno“ dirbo didžiulė tarptautinė kinematografininkų komanda iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Prancūzijos. Filmas buvo įgarsintas ir sumontuotas Prancūzijoje.

„Šerkšnas“ – tai Š. Barto žingsnis į kitą temą, kitokią kino formą. Čia viskas konkretu, realu. Aktoriai, kaip visada Š. Barto filmuose, vaidina nevaidindami, ir tai, kaip sakė režisierius, jam yra aukščiausias meistriškumo lygis. Jų tarpusavio dialoguose apstu improvizacijų.

„Ką reiškia – kita tema? Ką reiškia pavojus? Ką nors imituoti, nematant to, kas ten vyksta, būtų neteisinga. Nesąžininga“, – sakė Š. Bartas.

Anot režisieriaus, situacija prie fronto linijos gali pasikeisti per tris dienas, todėl filmo prodiuserės Jurga Dikčiuvienė ir Liuba Knorozok iš Ukrainos vis važinėdavo į žvalgytuves.

Filmo pavadinimas „Šerkšnas“ atkeliavęs iš Lietuvos, iš tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kai sovietų tankai bandė užimti Lietuvos radiją ir televiziją bei televizijos bokštą. Kaip prisiminė Š. Bartas, tada Lietuvoje buvo didelis šerkšnas, medžiai buvo tarsi apaugę magiškais kristalais. Tada jis filmavo savo pirmąjį ilgametražį filmą prancūzų televizijai ARTE. Bet išgirdęs, kad atvažiuoja tankai, sustojo ir iki pat pavasario filmavo dokumentiką apie tai, kas dėjosi Lietuvoje.

„Kažką panašaus matėme ir ten, kur filmavome dabar. Iš tos nufilmuotos medžiagos apie sausio 13-osios įvykius nebuvo padarytas filmas, bet ji vadinosi „Šerkšnas“. Sukūriau šį, Ukrainos, „Šerkšną“. Tai – viena.

Antra – vienas svarbių dalykų, į kurį neatsakiau ir atsakymo nežinau, – tai pats karo klausimas. Kodėl žmogus kariauja? Kodėl jis renkasi mirtį? Kodėl tai vyksta taip ilgai – nuo pat civilizacijos pradžios? Galima įvairiai apie tai kalbėti, ir atsakymų yra įvairių, bet nė vieno – galutinio. Tai noras ir būtinybė besiplečiant nacijai užkariauti kitas žemes. Bet tai – labai prieštaraujantis dalykas pagrindiniam žmogaus tikslui – gyventi. Mirtinai sužeistas žmogus tikisi dar išgyventi – šliaužia, užsispaudžia žaizdas.

Kadras iš Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Staiga viena valstybė kerta kitos valstybės sieną su mirtina karine technika ir bando atplėšti tos valstybės gabalą. Europoj tai atrodo keistai, bet tai vyksta. Ir tai vykdo imperialistinė Rusija. Tą ji darė ir su mumis, ir paskui sėdėjom 50 metų po jos padu. Tai – diskusijų, aptarimų klausimas. Kitas kitaip sakytų, trečias – trečiaip. Yra žmonių, kurie teisina Rusiją ir sako, kad taip turi būti, kad Ukraina yra vos ne Rusijos dalis. Jie motyvuoja net kalba. Jei Luhanske žmonės kalba rusiškai, tai pasiimam jį. Tai kodėl Vokietijai neužgrobt Austrijos, o prancūzams neokupuoti dalies Šveicarijos, kur dauguma kalba prancūziškai? Tai – tokie ciniški pasiteisinimai, veiksmai. Ir netikėti. Nes ukrainiečiai ir rusai turėjo draugiškus ryšius. Vis dėlto imperialistinis godumas nugalėjo.

Bandoma suvaldyti šitą dalyką. Jeigu nebūtų jėgų, kurios tam priešinasi, pas mus greitai atsirastų tankų. Ačiū Dievui, kad atsirado atgrasymo priemonių. Meluodami, apsimetinėdami, naiviai, kvailai ir įžūliai tą karą vykdo, nors jis yra nepaskelbtas, – čia dar vienas keistas dalykas. Realiai karas vyksta, o oficialiai paskelbtas nėra. Oficialiai tos dvi valstybės nekariauja“, – kalbėjo Š. Bartas.

Š. Bartas priminė, kad filmavimo metu internete iš Rusijos pusės buvo visokių pasiūlymų, kaip antai, išguiti lietuvių nacionalistus, kurie suka ten filmą.

„Šerkšne“ vaidina žinoma Prancūzijos kino aktorė ir dainininkė Vanesa (Vanessa) Paradis bei garsus lenkų aktorius Andžejus Chyra (Andrzej Chyra). Tačiau pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojantys jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas (Rokas) ir Lyja Maknavičiūtė (Inga).

Dar ką tik buvę paaugliai, užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje, jie avantiūristiškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau galiausiai atsiduria prie fronto linijos Donbase. Karo akivaizdoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą bei meilės vertę.

„Suprantu, kad kinas gali būti ne tikslas, o gyvenimo padarinys, kas buvo labai įdomu. Man atrodo, dabar reikia apie tai kalbėti, dabarties kontekstas šaukia apie šitą temą. Visiškai neaišku, kur nueis pasaulis ateityje. Man buvo unikali patirtis – tiek vaidybos, tiek vidinės kino virtuvės pamatymo, tiek karo prasme. Iki tol tuo karu domėjausi teoriškai – kas Maidane vyksta ir kas separatistų pusėje. Jį mistifikuoji todėl, kad ten nesi. O kai pabūni, pamatai, kad tai – visai paprasta. Pavyzdžiui, mano mamą užmuša. Ką aš darau? Žudau, ir viskas. Arba – kodėl aš žudau? Todėl, kad ginu savo valstybę“, – dėstė M. Jančiauskas. 

Dar vienas epizodas iš kino režisieriaus Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Abiem aktoriams tai yra debiutas kine, tačiau greta jų atsidūrė du ypač patyrę profesionalai: prancūzė V. Paradis („Cafe de Flore“, „Mergina ant tilto“) ir lenkas A. Chyra („Katynė“, „Jungtinės meilės valstijos“). V. Paradis „Šerkšne“ yra karo žurnalistė, kuri Rokui duoda pamoką apie meilės reikšmę. Jos veidas matomas ir ant filmo plakatų. Kaip V. Paradis atsidūrė Š. Barto filme – negi jis ėmė ir jai paskambino, ir ši sutiko? „Taip ir buvo – paskambinau, ir ji sutiko. Ji žinojo mano kūrybą. Pasisekė, kad Vanesa tuo metu buvo laisva, tai ir sutiko filmuotis“, – sakė režisierius.

Andžejaus Chyros personažas kuruoja užsienio žurnalistų Ukrainoje darbą ir prižiūri Roko ir Ingos kelionę.

Kartu su 30-ies žmonių komanda Š. Bartas tris mėnesius keliavo automobiliais po Ukrainą. Iš viso nuvažiavę 13 tūkst. kilometrų, filmo kūrėjai pasiekė atšiaurius šalies regionus. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupė girdėjo šūvius į jų pusę.

„Su Lyja temstant stovėjome apsikabinę, filmavome vieną iš scenų. Jokių garsų aplinkui, tik slegianti, nežmoniška tyla. Ir tada pasigirdo šūviai iš separatistų pusės. Mes kritome ant žemės“, – prisiminė M. Jančiauskas. Aktoriams, kaip ir jų herojams filme, tai buvo pirmasis prisilietimas prie realaus karo.

Visi kariai, kurie pasirodo filme, yra Ukrainos kariai, filmavimo metu buvę fronte. Kalbėdami nesurežisuotais monologais, jie naiviam, bet karą pažinti norinčiam Rokui paaiškina, kodėl išėjo į frontą ir ką reiškia laidoti žuvusį draugą.

„Šerkšno“ autentiškumą dar labiau sustiprina tai, kad visi Roką ir Ingą filme sutinkantys žmonės, kaip ukrainietė pardavėja, Lenkijos pasienio darbuotojai ar nakvynės priimantis ukrainietis senukas, nėra profesionalūs aktoriai. Jie – žmonės, kuriuos filmo komanda sutiko kelionės metu ir nufilmavo jų natūralioje aplinkoje.

Filmuoti „Šerkšną“ Š. Bartas patikėjo jaunosios kartos operatoriui Eitvydui Doškui. Jie kartu dirbo prie ankstesnio Š. Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, pernai pripažinto geriausiu lietuvišku metų filmu.

Ukrainos kova už nepriklausomybę režisierius domisi seniai. „Oranžinės revoliucijos“ metu Š. Bartas Ukrainoje filmavo savo juostą „Septyni nematomi žmonės“, jis kasdien sekė Maidano ir vėliau įvykusios Krymo okupacijos naujienas. Po premjeros Kanų kino festivalyje „Šerkšną“ puikiai įvertino Prancūzijos kritikai.

„Šerkšnas“ – jau penktas Š. Barto filmas, parodytas Kanuose. Šiauliuose gimęs, 30 metų kiną kuriantis Š. Bartas Prancūzijoje ypač vertinamas – pernai prestižinis Paryžiaus šiuolaikinio meno centras „Pompidou“ pagerbė režisierių, parodydamas jo filmų retrospektyvą.

Lietuvos kino teatruose filmas „Šerkšnas“ bus rodomas nuo rugpjūčio 18 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.16; 02:03