Formuojasi savotiškas “istorinių nevykėlių” aljansas


Print

Ginčai dėl Lietuvos užsienio politikos vis labiau skaldo ir poliarizuoja šalies visuomenę. Jų viršūne tapo vis dar eskaluojama vadinamoji CŽV kalėjimų byla. Tačiau susitelkus vien  prie jos užgožiamos ir išnyksta iš akiračio kur kas didesnės ir svarbesnės valstybės užsienio politikos ir jos tolesnės raidos problemos. Jas adekvačiai suvokti leidžia tik platesnis geopolitinis ir istorinis kontekstas. Pirmiausia tai būtų paini ir prieštaringa JAV, Vakarų Europos (vėliau – Europos Sąjungos) ir Sovietų Sąjungos (vėliau — Rusijos) santykių istorija bei kai kurios pamatinės, o ypač – naujausios ES plėtros ir raidos tendencijos. Dar praėjusio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais šviesiausi Vokietijos protai, tokie kaip filosofas M. Heideggeris ar sociologas M. Weberis būgštavo, jog vieną gražią dieną jų šalį pasidalins dvi kylančios galybės – JAV ir Sovietų Sąjunga. Šie būgštavimai išsipildė su kaupu: pasidalinta buvo ne tik Vokietija.

Vienas iš svarbiausių geopolitinių Antrojo pasaulinio karo padarinių buvo tai, kad nepriklausomybę prarado visa Europą – ją okupavo ir pasidalino dvi minėtos supervalstybės. Daugeliu atžvilgiu tos okupacijos, žinoma, smarkiai skyrėsi. Padedamos Jungtinių Valstijų – pirmiausia įgyvendinus Marshallo planą – Vakarų Europos šalys netruko išsigydyti karo padarytas žaizdas, tapo demokratiškomis ir ūkiškai klestinčiomis šalimis. Tačiau jų virsmas ramybės ir klestėjimo oazėmis tik iš dalies galėjo kompensuoti didžiausią praradimą: įpratusi būti svarbiausiu pasaulinės galios centru, Vakarų Europa dabar turėjo tenkintis kuklia Jungtinių Valstijų ginamos globotinės padėtimi. Jos vaidmuo pasaulio reikaluose gerokai sumenko. Todėl pažeminimo, kartėlio ir bejėgiškumo jausmas buvo neatskiriama Vakarų Europos savivokos dalis iki pat Šaltojo karo pabaigos.

Nepasitenkinimas antrarūšio tarptautinių reikalų subjekto padėtimi buvo reiškiamas atsargiai ir santūriai. Jam drąsiau ir atviriau prasiveržti trukdė toks stabdantis veiksnys kaip tvyrojusi Sovietų Sąjungos puolimo baimė. Tačiau nors ir slopintas, šis nepasitenkinimas darė realią įtaką jau nuo šeštojo dešimtmečio pradžios pradėjusių vienytis Vakarų Europos šalių politikai, ypač jų santykiams su Jungtinėmis Valstijomis. Šie santykiai visą laiką buvo painūs ir dviprasmiški.  Vakarų Europa blaškėsi tarp atlantizmo ir europizmo – dviejų skirtingų geopolitinių orientacijų ir strategijų. Jų buvimas iš tiesų reiškė, kad pastangos kurti Ameriką ir Europą vienijančią Atlanto bendriją ir užmojai plėtoti pačios Europos integraciją galiausiai paverčiant žemyną atskiru pasaulinės galios centru iš pat pradžių buvo du ilgalaikėje perspektyvoje nesuderinami geopolitiniai projektai.

Šaltojo karo pabaiga sugriovė jo metu sunkiai, bet vargais negalais vis dėlto išsaugotą trapią dviejų prieš Vakarų Europą besidriekusių geopolitinių horizontų pusiausvyrą. Išnykus Sovietų Sąjungos grėsmei ligtolinė Jungtinių Valstijų globa Vakarų Europoje greitai buvo pradėta suvokti vien kaip įkyri ir žeminanti našta. Ši žemyno dalis, kaip ir atgavusi savarankiškumą Vidurio ir Rytų Ruropa, netruko pasijusti visiškai laisva ir niekam už nieką neskolinga.

Tačiau pamatinė Vakarų Europos problema nebuvo išspręsta. Pats savaime šis regionas ir toliau buvo pasmerktas likti tik antrarūšiu tarptautinės politikos veiksniu. Vienintelis būdas patenkinti atgijusias geopolitines ambicijas buvo akivaizdus – tyliai numarinti „Vakarų“ kaip vieningos euroatlantinės erdvės projektą ir griebtis iki tol dėl tik ką minėtų priežasčių smarkiai strigusio „Europos“ projekto. Būtina jo dalimi turėjo tapti ES plėtra į Rytus, kuri naujomis sąlygomis tapo tiesiog neišvengiama. Gana paplitusi ir gaji nuomonė, kad ši plėtra buvo kone Vakarų Europos „dovana“ Rytų Europos šalims ar net didžiadvasiška „auka“ jų labui yra toli nuo tiesos. Be abejo, Rytų Europai jos reikėjo, tačiau ji buvo gyvybiškai svarbi ir siauroje geografinėje erdvėje uždarytoms ir joje dūstančioms, jokių geopolitinių perspektyvų neturėjusioms Vakarų Europos šalims.

Tačiau anksti suvokta (intuityviai pajausta arba sąmoningai suprasta), kad ribota plėtra į Rytus nepatenkins galingųjų ES valstybių lūkesčių. Palyginti su Jungtinėmis Valstijomis, net ir dabartinė ES daugeliu atžvilgių tebėra silpna ir neįtakinga, tad ką jau kalbėti apie jos „savijautą“ prieš dvidešimt metų. Papildomų galios šaltinių paieškos prasidėjo anksti. Bent jau kai kurių europiečių žvilgsniai nukrypo dar toliau į Rytus – į Sovietų Sąjungą, kur virė nežinia ką žadantis, bet atrodęs perspektyvus ir vertas dėmesio M. Gorbačiovo pradėtos „perestroikos“ katilas. Įkvepiantis jo reginys praplėtė Europos projekto suvokimą, o misija ir garbė pirmajam aiškiai apibrėžti ir įvardyti jo mastą – horizontą ir ribas – teko pačiam „perestroikos“ architektui ir vykdytojui. M. Gorbačiovo paleistam sparnuotam šūkiui „Europa nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ buvo lemta tapti ne tik plačiausiu, tiksliausiu ir vaizdingiausiu „Europos projekto“ formulavimu, bet ir ambicingiausia politinio veikimo programa, kuria faktiškai vadovaujasi ir kurią visomis išgalėmis stengiasi įgyvendinti dabartiniai Europos Sąjungos politiniai lyderiai.

Toks apibūdinimas neturi kelti įspūdžio, tarsi jie paklusniai vykdo kokias nors į politinę pensiją seniai išėjusio sovietinės kompartijos genseko paliktas direktyvas. Turimos omenyje objektyvios sąlygos ir veiksniai, įkvėpę Vakarų europiečių vaizduotę ir pakurstę naujos „plačiosios tėvynės“ – vieningos Europos erdvės nuo Atlanto ir Ramiojo vandenyno – regėjimus. Kad ir kiek spėliota, kuo baigsis „perestroika“, buvo aišku, kad ji – vidinės Sovietų imperijos krizės padarinys ir išraiška. Buvo akivaizdu ir tai, kad jai pasibaigus imperija nebebus pasaulinė supergalybė net ir tuo atveju, jeigu jai pavyks išlikti. Todėl tipstančią pavojingo priešo baimę pamažu keitė vis stiprėjusi pagunda pasinaudoti juo mėginant po Antrojo pasaulinio karo visiškai sumenkusią Vakarų Europą vėl paversti įtakinga pasaulio galia. Tačiau pagundos yra abipusės. Sovietų Sąjungos įpėdinė ir teisių perėmėja Rusija ne tik yra anos valstybės šešėlis, bet yra priversta ir anksčiau ar vėliau turės spręsti sunkią geopolitinę dilemą, kuri iš esmės yra jos ateities ir likimo klausimas. Jį galima atidėlioti ar net apsimetinėti, kad svarstyti nėra ko, tačiau valstybės padėtis ir ilagalaikė jos raidos perspektyva nuo to nesikeičia. Nors šiuo metu šalis dar gyvena propagandos sukurtu ir skleidžiamu mitu apie išorės ir vidaus priešų „parklupdytą ant kelių“, bet stebuklingai „pakilusią“ Rusiją, tikrąją valstybės padėtį ir jos realias galimybes pirmiausia rodo konkretūs veiksmai tarptautinės politikos arenoje. Jau dabar pasirašinėjamos ilgalaikės sutartys, tyliai verčiančios Rusiją jaunesniąja kylančios Kinijos partnere ir žaliavų priedėliu, o nevengiantys aštriai ir bravūriškai pasmerkti Vakarus ir NATO jos atstovai čia pat daro tik iš pažiūros orius pareiškimus, kuriuose iš tikrųjų atsispindi menkai paslėpti nuogastavimai ir net baimė, kad aljansas pasitrauks iš Afganistano ir paliks Rusiją vienišai akistatai su radikaliojo Islamo jėgomis.

Kiek išmintinga ir kaip ilgai galima vidaus ir užsienio politiką grįsti labiau menamos negu tikros didybės ir galybės vaizdiniais, žinoma, anksčiau ar vėliau turės spręsti pati Rusija – jos visuomenė ir politinė vadovybė. Tačiau savisaugos instinkto kuždoma nuojauta, kad per ilgai svaigintis susikurtomis iliuzijomis yra pavojinga ir kad neišvengiamai teks atsigręžti į kur kas rūstesnę tikrovę, iš Rusijos užsienio politikos niekada nebuvo visiškai dingusi – net visą šį dešimtmetį politinio elito dirbtinai kurstomos ir palaikomos didžiavalstybinės euforijos laikotarpiu. Atotrūkis tarp vaizduotės ir tikrovės lemia, kad Rusijos užsienio politika visada buvo dvilypė, nenuosekli ir prieštaringa. Skiriamasis šio politikos bruožas – nuolatinis blaškymasis ir kone švytuoklinis svyravimas tarp kraštutinumų. Vis prabundantį polėkį demonstruoti jėgą slopina ir iš dalies pristabdo pagrįstas ir gerai suprantamas atsargumas. Peržengti nelengvai įžiūrimą „raudonąją liniją“ ir nepataisomai sugadinti santykius su Vakarais, juo labiau atvirai pradėti tikrą šaltąjį karą su jais vengiama, nes aiškiai suvokiama, jog tai būtų geopolitinė savižudybė. Tokios prabangos šiandieninė Rusija sau leisti negali. Tačiau tai nereiškia, jog pamirštos svajonės susigrąžinti prarastą supervalstybės galią ir apskritai atsisakoma toliau dalyvauti pasaulyje vykstančiose valstybių varžybose dėl galios ir įtakos.

Absoliuti galia ir begalinis jos troškimas – tik tai ir niekas daugiau į didžiosios tarptautinės politikos galios žaidimų aikštelę šiandien vilioja ir sutraukia visus tų žaidimų mėgėjus ir dalyvius. O svarbiausias toje aikštelėje susirinkusius žaidėjus suartinantis arba nutolinantis veiksnys yra turimos galios kiekis: vienus jis suburia ir paverčia „komandomis“, kitus – išskiria ir padaro priešininkais.

Europos Sąjungą, o tiksliau – jos vardu veikiančias kelias Vakarų Europos valstybes ir Rusiją saisto ir verčia tapti bendra „komanda“ gelminės ir fundamentalios bendrybės – istorinio likimo ir  dabartinės padėties panašumas. Sudėtingą ir prieštaringą ES ir Rusijos dialogą palaiko ir yra varomoji jo jėga aiškus, nors retai kada pripažįstamas ir atviriau išsakomas istorinio pralaimėjimo suvokimas. Įpratusios praeityje, tiesa, kiek skirtingais jos tarpsniais, mėgautis privilegija tarti lemiamą žodį svarbiausiais pasaulio reikalais, didžiosios Europos valstybės ir Rusija negali susitaikyti su tuo, kad šiandienos tarptautinėje politikoje tėra „antros lygos“ žaidėjos. Todėl siekis žūtbūt susigrąžinti prarastas pozicijas ir vėl tapti visaverčiais pasaulinės galios centrais kur kas labiau negu vadinamieji pragmatiniai verslo ar kitokie interesai yra ypatingų ir nuolatos stiprėjančių Europos Sąjungos ir Rusijos santykių bei vis glaudesnio suartėjimo pagrindas.

Kadangi jokio vertybinio matmens šis suartėjimas neturi, jis vyksta abiems šalims natūraliai grumiantis dėl tos pačios galios ir stengiantis vienai kitą pergudrauti ir dominuoti kitos atžvilgiu. Kalbant dar aiškiau ir kiek tiesmukiškai, formuojasi savotiškas „istorinių nevykėlių“ aljansas – abipusiu cinišku išskaičiavimu grindžiama stiprėjanti partnerystė su nenuspėjama pabaiga. Ši partnerystė iš principo gali peraugti į rimtą sąjungą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje nėra neįmanoma ir tokia santykių atomazga, kokia praėjusiame amžiuje pasibaigė vienas liūdnai pagarsėjęs dviejų prieškario valstybių bičiulystės paktas. Tačiau tai jau būtų neaiškumų ir nepatikimų spėlionių sritis, į kurią leistis nėra reikalo.

Tačiau šios sąjungos vidinė logika – tikslas ir bendroji kryptis – nekelia jokių abejonių. ES didvalstybių ir Rusijos sąjungos tikslas – bendromis jėgomis sugrįžti į pasaulio istorijos ir politikos avansceną, kurią praėjusiame šimtmetyje joms teko palikti pasitraukiant į jos užkulisius. O tai įmanoma pasiekti tik atsveriant, dar geriau pranokstant tikrųjų pasaulinių galybių – Jungtinių Valstijų, o kiek vėliau ir Kinijos  galią bei įtaką. Pirmasis ir būtinas šios strategijos žingsnis – kuo greičiau iš Senojo žemyno išstumti Jungtines Valstijas ir visiškai lividuoti jų įtaką. Taigi minėtos sąjungos bendroji kryptis yra antiamerikietiškumas.

Briuselio ir Maskvos draugystę maitinantis abipusis troškimas „pastatyti į vietą“ Ameriką yra ne utopiška ir tuščia svajonė, kaip kartais manoma, bet rimta ir ilgalaikė politinio veikimo programa, kuri įgyvendinama mažais, bet tvirtais ir nuosekliai žingsniais. Šios programos įgyvendinimo atgarsiai Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje darosi vis labiau juntami.

„XXI amžiaus“ nuotraukoje: straipsnio autorius filosofas Vytautas Radžvilas.

Nepriklausomybe.lt

2010.04.26


Prisijunkite prie diskusijos