Fotografų byla


Print

Gruzijos teisėsauga į laisvę paleido šnipinėjimu kaltintą fotografą Georgijų Abdaladzę. Ta proga kai kuriuose Vakarų leidiniuose pasirodė analitinių straipsnių, analizuojančių, ką galėtų reikšti šis oficialiojo Tbilisio žingsnis.

Gal Gruzija neturėjo užtektinai rimtų įrodymų, kad galėtų apkaltinti fotografą šnipinėjus svetimai valstybei? O gal čia galima įžvelgti slaptą Gruzijos teisėsaugos ir fotografo sandorį: “mums papasakoji, kaip tave užverbavo, kokie tavo ryšiai su Rusijos žvalgyba ir kokius slaptus dokumentus pardavei Maskvai, o mes tave paleidžiame, nepritaikydami realių laisvės atėmimo bausmių.”

Štai leidinys “The New York Times” pastebi, kad fotografas prisipažino pardavęs slaptų dokumentų Maskvai. Tačiau žurnalistė Elena Bari stebisi, kodėl tada G.Abaladzė nebuvo nubaustas nei realia laisvės atėmimo, nei pinigine bauda. Toks oficialiojo Tbilisio žingsnis – mažų mažiausiai keistas. Juolab kad Gruzija rimtai susirūpinusi dėl didelio Rusijos slaptųjų tarnybų aktyvumo. Galų gale niekas net neabejoja, jog Rusijos žvalgyba intensyviai kaupia informaciją apie realią padėtį Gruzijoje. Tad neatmestina versija, jog įtariamieji tikrai nuodugniai papasakojo apie savo nusikaltimus bei pasirašė konkrečius dokumentus, patvirtinančius, jog niekam niekad nepasakos apie tyrimo detales. O Gruzijos valdžia mainais į visa tai jiems suteikė malonę, atleisdami nuo realių bausmių. Beje, gruziniški įstatymai šiuo požiūriu – griežti. Jei pasirašei pasižadėjimą neatskleisti tyrimo detalių ir vis tiek nelaikei liežuvio už dantų, tavęs laukia griežta laisvės atėmimo bausmė.

Taigi atrodo, kad vadinamosios fotografų bylos nebus. Žvelgiant kai kurių įtakingų gruzinų analitikų ir politikos komentatorių akimis, Gruzijos visuomenė šiandien susiskaldžiusi į dvi priešiškas stovyklas. Vieni įsitikinę, jog Rusijai vis tik pavyko infiltruoti savo žmones į artimiausią Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio aplinką. Kiti gi įtaria, kad Gruzijos kontržvalgyba sučiupo niekuo nenusikaltusius amenis ir be pagrindo juos apkaltino špionažu. Tad Gruzijos kontržvalgybai nieko nebeliko kaip atsitraukti.

Vakarų valstybės gruzinų fotografų bylą vertina labai atsargiai. Vakarų diplomatai pastebi, jog šiuo konkrečiu atveju Gruzijos valdžia operuoja ne konkrečiais, ne tiesioginiais, bet tik šalutiniais įrodymais. Tačiau tai dar nereiškia, kad Gruzijos vadovybė neturi konkrečių įrodymų. Gal oficialusis Tbilisis nusprendė viešai neparodyti, kokių įrodymų jie turi sukaupę? Kad Maskva nesusigaudytų, kas Tbilisiui žinoma, o kas – ne. Ir vis dėlto Vakarai baiminasi, kad Tbilisis susirgo paranoja, visur ir visada įžvelgdamas rusų šnipus.

Duodamas interviu žurnalistams paleistasis fotogradas G.Abdaladzė į klausimą, ar tikrai išdavė Gruzijos interesus, tepasakė: “Galiu tik tiek pasakyti, jog labai myliu Gruziją ir esu atlikęs labai daug veiksmų, kurie tai puikiai įrodo. Apie visa tai esu papasakojęs Gruzijos teisėsaugos atstovams ir nebenoriu kartotis”.

Tiesa, fotografas G.Abdaladzė pabrėžė, jog per 15-a parų, kurias teko praleisti kalėjime, jis pamatė tai, ko net įsivaizduoti negalėjo. Jis patyrė tokią būseną, kurios neįmanoma palyginti net su ta, kurią patyrė tuoj po Rusijos – Gruzijos karo. Tada buvo bent pyktis. O dabar nebuvo ir pykčio. Taip skambėjo į laisvę paleistojo G.Abdaladzės komentaras.

Gruzinų foografų byla sulaukė užtektinai rimto visuomenės susidomėjimo ir Gruzijoje. Juk vienas iš suimtųjų – Iraklijus Gedenidzė, dirbęs keletą metų asmeniniu Gruzijos prezidento M.Saakašvilio fotografu. O Zurabas Kurcikidzė – žymios agentūros Frankfurte atstovas (European Pressphoto Agency). O G.Abdaladzė iki sulaikymo vykdė tiesiogines Gruzijos užsienio reikalų ministerijos užduotis – nušviesdavo rezonansinius įvykius Gruzijoje.

O Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis, duodamas išskirtinį interviu vienam Rusijos radijui, tyčia ar netyčia prasitarė, jog bausmės šį kartą neišvengs net ponas I.Gedenidzė, garsėjantis rimtais ir įtakingais ryšiais.

Beje, sulaikytųjų gruzinų fotografų advokatai viešai pareiškė, kad jų ginamieji oficialiai pripažino jiems inkriminuojamus kaltinimus “dėl špionažo”. Advokatai taip pat tvirtino, kad jų ginamieji tikrai išvengė realių laisvės atėmimo bausmių.

Kas žino Gruzijos niuansus, puikiai suvokia, kad tokia situacija – tipiška Gruzijai. 2010-aisiais metais taikos sandoriais baigėsi net 80 proc. baudžiamųjų bylų. Taikos sandorių esmė – nesudėtinga. Įtariamieji talkindavo teisėsaugai prisipažindami, išduodavo bendrininkus, o valdžia nelikdavo skolinga – išvaduodavo nuo realių bausmių. Taigi ši aplinkybė leidžia manyti, jog šioje fotografų byloje galbūt būta rimtų, konkrečių įrodymų.

Gruzijos VRM Informacijos ir analizės skyriaus direktorius Šota Utiašvilis pripažino, jog fotografų paleidimas jam atrodo keistokas. Bet jis neatmeta galimybės, kad tik tokiu būdu buvo galima priversti šnipinėjimu kaltinamus asmenis pasidalinti visa turima informacija. Tai reiškia, kad Gruzijos valdžiai fotografai galbūt pateikė visą turėtą informaciją apie Rusijos šnipinėjimo tinklą.

Čia svarbi, žinoma, ir dar viena detalė. Sulaikytųjų fotografų byla intensyviai domėjosi daug įtakingų užsienio leidinių, todėl Gruzijos valdžia buvo priversta atlikti tyrimą itin skrupulingai. Kad, gink Dieve, nebūtų apkaltinta antidemokratinėmis, pagrindines žmogaus teises pažeidžiančiomis nuostatomis.

2011.08.03


Prisijunkite prie diskusijos