Gajūs Lietuvos menkinimo stereotipai


Print

Lietuvos menkinimas gal net tūkstantmetį vyksta iš Vakarų ir iš Rytų, nes kaimynams nepavykus jėga primesti krikščionybės, mes ilgiausiai išlikome senosios baltų kultūros, tačiau šis menkinimo stereotipas gyvas ir dabar.

Žvelgiant į istoriją galima teigti, kad kas valdo informaciją, tas valdo viską – Vakarų link valdė Lenkija, o Rytų, jau vėliau, – Rusija.

Dabar tenka tik stebėtis, kad po 1918 metų Nepriklausomybės paskelbimo, mūsų valstybės pirmeiviams Augustinui Valdemarui, Ernestui Galvanauskui, poetui Oskarui Milašiui ir kitiems, kiek daug teko dėti pastangų įrodinėjant Vakarams apie lietuvių ir Lietuvos egzistavimą.

„Laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse“, todėl „brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta“[1] – rašo vokiečių istorikas Karlas Schlogelis. Mes gyvename laisvėjančioje visuomenėje, jau galime skelbti įvairias nuomones, kad ir kokios jos būtų kontraversiškos, bet vis dar nedrįstame daiktų ir procesų vadinti tikraisiais jų vardais, nenutylėdami nė menkiausios istorinių įvykių detalės, kad ir kaip toji detalė kam nors būtų nepriimtina, nes neatitinka išankstinės su(si)darytos nuomonės.

Turiu omenyje istoriko Vyganto Vareikio straipsnius[2] apie Klaipėdos sukilimą, kuriuose kaip „kiškio ausys“ kyšo šališkas požiūris į Lietuvos istoriją ir jos atgimimo veikėjų menkinimo tendencijos, o kitaip manantys kaltinami „nesigaudymu“ ir neprofesionalumu. 

Tuo buvau kaltinamas ir aš, kai savo straipsnyje „Lietuvos drąsiausias politinis ir karinis žygis“[3] atskleidžiau, vieno iš patriotiškiausių beatsikuriančios Lietuvos politikų – Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko ir Lietuvos Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus vaidmenis Klaipėdos 1922-1923 metų įvykiuose. (Tarp kitko, nė vieno iš jų vardu net gatvė Klaipėdoje nėra pavadinta!) Šie vyrai tuo metu susidariusią geopolitinę situaciją Europoje panaudojo Lietuvos valstybės stiprinimui.

1922 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublika pagaliau ir Santarvės šalių buvo pripažinta de jure, tačiau Ambasadorių konferencija vis tiek nesiryžo Klaipėdos atiduoti Lietuvai, nusprendusi, kad „jei Klaipėda yra natūralus Lietuvos uostas, jis taip pat yra ir natūralus lenkams priklausančio Vilniaus krašto (jų jau užgrobto, bet dar nepripažinto –V.T.) uostas.“[4] Tai rodo, kad Santarvės šalys buvo lenkų propagandos tiesiog užhipnotizuotos, todėl Klaipėdos atidavimą Lietuvai vilkino trejus metus.

Kai perskaičiau istoriko Vyganto Vareikio straipsnius, susidariau įspūdį, kad jis taip pat yra paveiktas didžiųjų šalių propagandos, todėl nutyli Lietuvai svarbius faktus. Stebina, kad savo teiginį, neva apie Klaipėdos sukilimą iš anksto žinojo prancūzai ir lenkai, jis bando pagrįsti 1923 m. sausio 19 dienos Prancūzijos dokumentu ir Lenkijos kovo 8 dienos informacija apie šioje operacijoje dalyvavusius Lietuvos kariuomenės dalinius, nors sukilimas jau sausio 15 dieną baigėsi lietuvių ir lietuvininkų pergale. Šie pavėluoti lenkų ir prancūzų karinių tarnybų dokumentai galėjo praversti tik tolesnėse politinėse derybose, kaltinant Lietuvos vyriausybę.

Prolenkiškai skamba ir Vareikio frazė apie „Lenkijos vadovaujamą sąjungą prie Baltijos.“[5] Kokia galėjo būti Lenkijos sąjunga su Lietuva, jei ji nepripažino Lietuvos kaip tarptautinio subjekto (sąjunga galima tarp lygiaverčių subjektų), paskelbusio nepriklausomybę anksčiau negu Lenkija, nes ši savo kariniais veiksmais ir klasta siekė Lietuvą turėti vienoje valstybėje kaip viduramžiais – Žečpospolitoje. Lenkija, iki 1918 m. būdama vieno likimo su Lietuva, būtų pasielgusi garbingai, jeigu bendros kovos su Rusijos bolševikais dėlei būtų tarusis su Lietuva kaip su suverenu, tačiau ją užvaldė imperinės ambicijos ir lenkai ėmėsi karinių veiksmų prieš beatsikuriančią mūsų valstybę.

Isabelle Chandavoine knygoje „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)“, pagrįstoje istoriniais dokumentais, parodo, kaip anuomet didžiųjų valstybių vyriausybės, nekreipdamos dėmesio nei į tautų apsisprendimo teisę, nei į istorinį teisingumą, kovojo dėl savo valstybių interesų. Santarvės šalys, ypač Prancūzija, kryptingai tenkino Lenkijos imperines užmačias, o tai privertė Lietuvą ieškoti paramos Sovietų Rusijoje ir Vokietijoje. Šališkas Lenkijos politikos palaikymas ir Klaipėdos krašto atidavimo Lietuvai vilkinimas paskatino griebtis šio drąsaus politinio ir karinio žygio – organizuoti Klaipėdos sukilimą.

V.Vareikis rašo, kad „geriausiai liudija ne atsiminimai, o archyviniai dokumentai“[6], bet čia pat, prieštaraudamas sau, plačiai cituoja neįvardinto prancūzų karininko, 1920 metų žiemą atsidūrusio šiaurės šalies mieste Klaipėdoje, įspūdžius, pasitelkia Ypatingosios rinktinės kario Jono Tapulionio atsiminimus. Bet Krėvės atsiminimai, parašyti apie 1952 metus, jam gyvenant Filadelfijoje, Vareikio visiškai nedomina, nors jie yra autentiškas šaltinis apie Šaulių sąjungos pasirengimą Klaipėdos žygiui.

Sugretinus Krėvės atsiminimus su archyviniais dokumentais, karininkų raportais ir žinant, kokia politinė trintis vyko tarp didžiųjų Europos valstybių, aiškėja premjero E.Galvanausko ir Šalių sąjungos pirmininko V.Krėvės vaidmenys organizuojant Klaipėdos sukilimą, nors Vareikis rašo, kad „į šiuos klausimus kol kas neatsakyta.“[7]

Taigi, autorius pateikia prancūzo įspūdžius kaip dokumentą, o Vinco Krėvės atsiminimus apie Šaulių sąjungos veiklą pasirengiant sukilimui nutyli. Istorikas priekaištauja man, kad citavau „Vinco Krėvės memuaruose išdėstytas mintis“, teigia, neva „pačiame tekste apstu klaidų ir netikslumų.“[8]

Tiesa, jokių mano klaidų nenurodo, nebent tai, kad karinį prancūzų buvimą prie Vokietijos rytinės sienos pavadinau „karine baze“. Bet juk planuoto Klaipėdos „freištadto“ – laisvojo miesto – globėjomis turėjo būti Prancūzija ir Lenkija, todėl prancūzų karinės bazės tikimybė buvo visiškai reali.

Mano įžvalgą patvirtina ir Chandavoine teiginys: „Planas siūlė sukurti laisvąjį Klaipėdos miestą, kuris būtų prancūzų protektoratas. Kraštą turėjo valdyti prancūzų komisaras.“[9] Pasak įžymaus tarptautinės teisės žinovo prof. Mykolo Riomerio, nesnaudė ir lenkai, kurie „gavę Gdanską ir Vilnių, norėtų užsitikrinti postą ir Klaipėdoje, iš kur galėtų turėti didesnę įtaką visiems Rytų prūsams ir ilgainiui prijungtų juos prie savo valstybės. Tai būtų ir Lietuvos prijungimo etapas ir susidarytų vientisa teritorija nuo Gdansko iki Dauguvos.“[10]

Aukščiau minėtame savo straipsnyje iš esmės neprieštaravau Vygantui Vareikiui dėl to, kas išvadavo Klaipėdą, bet papildžiau jo teiginius ir atskleidžiau požiūrio, menkinančio Lietuvą ir Vinco Krėvės vaidmenį Klaipėdos sukilime, neobjektyvumą. O termino „istorinė teisė“, kurį man priskiria Vareikis, apskritai nevartojau.

Toliau istorikas rašo: „Diskusijos dėl Vinco Krėvės-Mickevičiaus, šaulių ir savanorių vaidmens, rengiant sukilimą tebesitęsia […].“[11] Tiesa, toliau pats sau prieštarauja: „Istoriografijoje gana detaliai išanalizuota, kaip Lietuvos šaulių sąjunga įsitraukė į Klaipėdos vadavimo reikalus.“[12] Remdamasis Krėvės ir kitų dalyvių atsiminimais, archyviniais dokumentais bandžiau atskleisti, kaip premjero Ernesto Galvanausko slaptasis Klaipėdos išvadavimo planas siejosi su Šaulių sąjungos savarankiškai rengtu sukilimu, nes šauliai ir net jų vadovybė nieko nežinojo apie Lietuvos kariuomenės štabo organizuotą Ypatingosios paskirties rinktinę.

Vadinasi, Klaipėdos išvadavimo žygis buvo rengiamas dviem lygiais: ypač slaptu vyriausybiniu ir visuomeniniu – Šaulių sąjungos iniciatyva. Niekas nežinojo, kaip šis žygis baigsis, nesėkmės atveju Vyriausybė galėtų atremti Santarvės valstybių kaltinimus, tik suversdama visą kaltę visuomeninei organizacijai – Šaulių sąjungai.

Tokia išvada darytina atsižvelgiant į istorines aplinkybes, įvertinant Galvanausko išmintingą taktiką ir įdėmiai skaitant Krėvės atsiminimus. Čia ir pasireiškė Premjero įžvalgus gudrumas, atnešęs sėkmę išvaduojant Klaipėdą, o vėliau ir vedant derybas su Santarvės šalimis. Vareikis tokią Galvanausko taktiką vadina „makiavelišku manevru“![13] tuo menkindamas Lietuvos Vyriausybės vadovo autoritetą.

Norėčiau priminti jam Galvanausko žodžius, pasakytus aptariant Klaipėdos operacijos sudėtingumą: „Nereikia užmiršti, kad turime reikalą su karo laimėtojais, tapusiais pasaulio likimo sprendėjais ir dargi dėka lenkų pastangų mums labai nepalankiais.“[14] Premjero žodžiai aiškiai atskleidžia, su kuo turime reikalus ir norint, kad sėkmė lydėtų, reikia veikti gudriai ir slaptai.

Čia vertėtų pažvelgti į 1920-ųjų rudens įvykius, kai Lietuvos kariuomenė sutriuškino generolo Liucijano Želigovskio kariuomenę prie Širvintų ir Giedraičių ir kariams atsivėrė galimybė susigrąžinti Vilnių. Deja, tuometinė Lietuvos vyriausybė (premjeras Kazys Grinius) parodė politinį šiaudadūšiškumą ir pakluso Antantės šalių atstovų reikalavimui nežygiuoti į laisvą Vilnių.

Beje, vertindamas šį žygį Vareikis neišvengė Lietuvos istorinių faktų iškraipymo, antai jis rašo: „po karinio […] pralaimėjimo kovose dėl Vilniaus krašto.“[15] Mano tėvelis Jonas, šių mūšių dalyvis, pamenu pasakojo, kad šis karių, aukojusių savo gyvybę, pažeminimas buvo aplaistytas karių ašaromis. Politikų sprendimu karių ryžtas ir didvyriška pergalė buvo sutrypta lapkričio purve, o šis aklas paklusnumas Antantės valstybių nurodymams atnešė nepataisomas problemas Lietuvai visą tarpukarį. Taigi, jau buvo patirta, kaip paklusus Lenkijos įtakojamiems Antantės valstybių nurodymams, galima sužlugdyti visą valstybę.

Mano teiginį, kad sukilime kartu su šauliais dalyvavo 300 klaipėdiečių (turėjau omenyje Klaipėdos krašto gyventojus), Vareikis pavadino mitu. Savo nuomonei pagrįsti istorikas pasitelkė kario Jono Tapulionio atsiminimų, parašytų emigracijoje Kanadoje, ištraukas. Bet ar eilinis karys galėjo žinoti, iš kokių asmenų buvo suformuotos trys kovotojų grupės? Juk sukilėlių buvo daugiau kaip  tūkstantis. Antra vertus, šie kario atsiminimai patvirtino vokiečių generolo Hanso von Seeckto ištartus Krėvei žodžius: „Galite būti ramūs, nei vienas vokietis nei vieno šūvio į juos nepaleis.“[16]

Iš tikrųjų jis aprašo, kaip draugiškai Klaipėdos krašto vokiečių žandarai sutikdavo sukilėlius. O gyventojų nuotaikas atskleidžia Tapulionio sakinys: „Klaipėdoje kalbama, kad visais keliais ateina tūkstančiai „buntininkų“ (sukilėlių-V.T.). Vienas senelis atsiklaupė ant kelio, pasirėmė lazda ir, akis pakėlęs į dangų, pasakė: „dabar galiu mirti, jau pamačiau lietuviškus „žalnierius.“[17] (karius – V.T.).

Pats sau prieštaraudamas, Vareikis rašo, kad Klaipėdos sukilimo parengiamuose darbuose mažlietuvių aktyviai dalyvauta: „…krašte imta steigti Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetus […] Pasak Ermondo Simonaičio, ne visi komitetų nariai žinojo, kokiu būdu bus gelbėjamas Klaipėdos kraštas.“[18] Savaime aišku, kad parengiamuoju metu buvo laikomasi ypatingo slaptumo. „Šaulių ir partizanų (esančių Klaipėdos krašte – V.T.), buvusių Šaulių sąjungos pavaldume, būrius, turėjusius dalyvauti Klaipėdos operacijoje, pradėta formuoti 1922 m. gruodį.“[19] – rašo istorikas, vadinasi, pripažįsta lietuvininkų dalyvavimą. Priminsiu, kad Klaipėdos krašte veikė Šaulių sąjungos padalinys, vadovaujamas Jurgio Bruvelaičio, o dalyvauti sukilime buvo šaulių pareiga.

1922-ųjų gruodį karo lakūnas Steponas Darius, pasiėmęs atostogų, atvyko į Klaipėdos kraštą ir iki Kalėdų vedė ten agitaciją – apsilankė Priekulėje, Šilutėje, Bajoruose, Rusnėje, Viešvilėje, Smiltynėje. Vėliau jis rašė: „Slaptas sukilėlių eilių organizavimas skyrium ėjo sparčiai ir energingai.“[20] Archyviniai šaltiniai nurodo: Klaipėdos krašto savanorių susirinko 315 vyrų. Apie lietuvininkų dalyvavimą byloja ir vieno iš žygio didvyrių majoro Mykolo Kalmanto  (Kalmantavičiaus) slaptasis raportas,[21] kai 1923 m. sausio 16d.  tapęs Klaipėdos ginkluotųjų pajėgų vadu jis paskelbė kreipimąsi į vietos gyventojus ir buvo sudarytos dar 3 kuopos (virš 300 asmenų) iš Klaipėdos krašto gyventojų. Ten pat įvardijami ir dalyviai su būdingomis mažlietuvių pavardėmis.

Remdamasi Prancūzijos ir Lietuvos archyvais apie lietuvininkų dalyvavimą rašo ir Chandavoine: „Klaipėdos gyventojai iš tiesų prisidėjo prie sukilėlių, kai tik Prancūzijos komisaro būrių pergalė tapo nelabai tikėtina.“[22]  Peršasi išvada, kad Klaipėdos krašto sukilėliai vis dėlto dalyvavo šioje operacijoje, todėl vadinti tą „mitu“ nėra jokio pagrindo. Taip ir diegiamas Lietuvos menkinimo stereotipas.

Vareikis piktinasi: „Turčinavičius teigia, kad kauniečiai rinktinę džiaugsmingai išlydėjo su orkestru […]“ Ne „Turčinavičius teigia“, o  Chandavoine taip rašo, juk aiškiai nurodyta, kad tai citata iš jos knygos.

Šaulių sąjungos pasirengimas Klaipėdos žygiui vyko atsietai nuo Vyriausybės plano, todėl natūralu, kad 1923 m. sausio 3-5 d. Galvanauskui su Polovinsku, Žiliumi, Simonaičiu ir Bruvelaičiu derinant „paskutines žygio į Klaipėdą detales“, „Krėvė į tą sukilimą nebuvo pakviestas.“[23]

Šį Vareikio sakinį galima suvokti kaip Krėvės autoriteto menkinimą. Nei Krėvė, nei Šaulių sąjunga neturėjo žinoti apie Lietuvos kariuomenės parengtą Ypatingosios paskirties rinktinę, todėl Krėvė ir nedalyvavo paskutiniame slaptame vyriausybės pasitarime („į tą sukilimą“ – pagal V.V.), juolab, kad jo pareigos Šaulių sąjungoje buvo politinio pobūdžio – rašytojas tuo metu jau profesoriavo Lietuvos universitete Kaune.

Krėvė Berlyne kalbėdamasis su Vokietijos generolu Hansu von Seecktu suabejojo, kad sukilimas gali ir nepasisekti: „Pasiseks tik neatidėliokite, kad lenkai neįsikištų, o prancūzai nesipriešins. […] jie dėl lenkų nepanorės aukoti nė vieno savo kareivio“[24], – atsakė generolas ir šie jo žodžiai yra visiška priešingybė Vareikio išvadai, kad „Desantas iš laivų (Prancūzijos-V.T.) „Algerien“, „Senegalais“ ir „Voltaire“, atplaukusių į Klaipėdą, būtų nušlavęs lietuvių sukilėlius.“[25]

Generolo von Seeckto žodžiai pasakyti Krėvei tik patvirtina, kad vokiečių slaptosios tarnybos stropiai atliko savo darbą ir žinojo prancūzų kariškių nuotaikas bei kartais atsiveriančius kariškių ir politikų prieštaravimus. Taip pat atskleidžia mūsų istoriko ano meto politinės situacijos Prancūzijoje nežinojimą. Po Didžiojo karo buvo prabėgę penkeri metai ir Prancūzijos vyriausybė suvokė, kad viešoji nuomonė nepakęstų naujo karinio konflikto Europoje.

Matyt, todėl prancūzai, per sukilimą netekę dviejų savo karių, į lietuvių pergalę reagavo tik protestais. Tuo metu Vokietijos spauda įrodinėjo, kad Klaipėdos įvykius sukėlė silpni ir apsileidę prancūzai, kaltino Prancūziją dar ir tuo, kad užėmusi vakaruose Rūro baseiną, ji sulaužė Versalio taiką.

Beje, galima prielaida, kad ryžtingi Lietuvos veiksmai susigrąžinant Klaipėdą, leido Prancūzijos vyriausybei atsikratyti lenkų pernelyg didelių reikalavimų ir jau tapusių įkyriais sąjungininkais.

Pabaigai apie pergalingą Klaipėdos žygį knieti pasakyti, kad ko nepadarė Vytautas Didysis po Žalgirio mūšio, tą po penkių šimtų metų atliko Ernestas Galvanauskas ir Vincas Krėvė-Mickevičius. Jiems vadovaujant, jų diplomatinėmis pastangomis, karių, šaulių ir savanorių jėgomis Klaipėdos kraštas buvo susigrąžintas, o ne „užimtas“, kaip įrodinėja Vareikis, menkindamas Lietuvos istoriją ir kvestionuodamas Versalio nutarimus.

Na, o pats dzūkas Krėvė tuo metu kukliai prasitarė: „Teko mums šauliams prabilti savo žodį ir jėga pakreipti Klaipėdos likimą taip, kaip pridera Lietuvai, kaip teisybė reikalauja. Ir mūsų protėvių žemė grįžo prie savo motinos Lietuvos.“[26]

Šveicarų kilmės amerikietis prof. Alfredas Erikas Sennas Klaipėdos operaciją pavadino: „tai buvo drąsiausias Lietuvos politikos žygis.“[27] Gi, šiandienos mūsiškis istorikas Vygantas Vareikis užbaigė savo straipsnį šia mintimi: „Lietuva […] realizavo avantiūristinį žygį.“[28] Tuo jis atsiskleidė, jog yra valdomas Lietuvos menkinimo stereotipų, tačiau tenka jį užjausti, nes didelei tautos daliai Lietuvos okupacijos laikmečiai išugdė tapatybės duobes ir nevisavertiškumo jausmą.

Čia ir vėl norėčiau pacituoti istoriką Karlą Schlegelį: „Kuo skubiau reikia sukurti […] erdvę, kurioje nekiltų pavojus net skirtingiausioms istorijos interpretacijoms…“

Nuotraukoje: straipsnio autorius istorikas Vladas Turčinavičius.

2015.01.24; 05:18


[1]K. Schlogel, Atminties vietos ir sluoksniai, Kultūros barai, 2009, nr. 2, p. 8

[2]V.Vareikis, Gajūs mitai, arba Kas „atvadavo“ Klaipėdos kraštą, in. Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 18-21.

   V.Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas: dokumentai prieš mitus, in. Kultūros barai, 2009, nr. 2, p.

[3]Kultūros barai, 2008, nr. 10, p. 16-21.

[4]I.Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, p. 31

[5]Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 19.

[6]Kultūros barai, 2009, nr. 2, p.

[7]Ten pat. p. 18.

[8]Ten pat. p. 18.

[9]I.Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 47.

[10]Vytautai, 2003, nr. 1, p. 9.

[11]Kultūros barai, 2009, nr.2, p. 18.

[12]Ten pat, p. 20.

[13]Ten pat, p. 20.

[14]V.Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis, 1992, p. 100.

[15]Kultūros barai, 2009, nr.2, p. 25.

[16]Kultūros barai, 2009, nr. 2, p.

[17]Ten pat, p. 23.

[18]Ten pat, p. 19, 20.

[19]Ten pat, p. 21.

[20]V.Kažukauskas, „Lituanikos“ didvyris grūdinosi ir Klaipėdos grąžinimo kautynėse, Lietuvos rytas, 1998, sausio 15 d., nr. 11.

[21]LCVA, F-523, Ap.1, B.10, C.41.

[22]I.Chandavoine, op. cit., p. 66.

[23]Kultūros barai, 2009, nr. 2, p. 22.

[24]V.Krėvė, op. cit., p. 107.

[25]Kultūros barai, 2009, nr. 2, p. 25.

[26]V.Kažukauskas, Sausio pūga neužpustė laisvės žygio, Lietuvos rytas, 1993, sausio 12 d., nr. 6. (Trimitas, 1924 m.)

[27]A.E. Senn, The Great Powers, in: Lithuania and the Vilna question 1920-1928, Leiden, 1966, p. 108.

[28]Kultūros barai, 2009, nr. 2, p. 25.


Prisijunkite prie diskusijos