Garis Kasparovas: „Režimas gimė kraujuose ir be kraujo niekur neišeis“


Print

Garis Kasparovas sako, jog Vakaruose visuomet atsiras pakankamai žmonių, pasirengusių už pinigus pažeisti bet kokius draudimus.

Buvusio pasaulio šachmatų čempino rusų opozicinio politiko Gario Kasparovo nuomone, Vakarai labai nenorėjo konflikto su Kremliumi, tačiau situacija pasikeitė, ir pasaulis supranta, kad eiti į tokį konfliktą – tai mažesnė blogybė. Bet kol kas nesudėta ir 50 proc. tų pastangų, kurios gali realiai sutramdyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, – taip mano Kasparovas. Apie tai jis rašė ukrainiečių internetiniame leidinyje „Obozrevatel“ („Apžvalgininkas“).

Putinas stengiasi manipuliuoti pasaulio politine sistema, mesdamas savo kozirius. Mes net neįtarėme, kiek daug jų turi.

Vladimiras Putinas – labai pragmatiškas žmogus. Civilizuoto pasaulio sankcijos RF ekonomikai – nemalonus instrumentas, bet Putino požiūriu – ne kritiškas. Sankcijos nuolat pažeidinėjamos, ir pažeidėjams nieko neatsitinka. Antai, neseniai Siemens, nusispjovusi į visą embargą, pateikė Krymui jėgainės įrenginius elektrinėms. Kompanija CISCO per fiktyvią kontorą pardavinėjo savo technologijas, beje, sprendžiant iš visko, tiesiai pačiai Rusijos slaptąjai tarnybai FSB. Deutsche Bank tiria savo Maskvos biuro veiklą, įtarus milžiniškų pinigų plovimu. Tai tik aisbergo viršūnė.

Pasaulį valdo korupcija, kurioje Rusijos prezidentas labai gerai susigaudo ir kurią veiksmingai valdo. Todėl jis kol kas nesupranta, kodėl sankcijos turi būti labai grėsmingos jo gerovei. Juk Vakaruose visada atsiras pakankamai žmonių, pasirengusių už pinigus pažeisti bet kokius draudimus.

Ukrainiečiai jau susidūrė su tuo, kad praktiškai neįmanoma užblokuoti prekių srautų į „DLR“-„LLR“ („DNR“-„LNR“- rus.), kaip, beje ir į Krymą, nes tėvyninis biznis nuolat ieško landų, kad užsidirbtų pinigų. Tokių pat apsukrių verslininkų yra ir Vokietijoje, ir Austrijoje, ir t. t. Visiškai aišku, kad visas tas biznis stengiasi neprarasti potencialios naudos, ypač sankcijų laikotarpiu, kai galima smarkiai pasipelnyti. Tie žmonės – potencialūs Putino sąjungininkai, ir jis tiki, kad visada atsiras norinčiųjų apeiti vienus ar kitus Europos vyriausybių draudimus.

Tokių „sąjungininkų“ žymiai daugiau, negu galime iš pirmo žvilgsnio įsivaizduoti. Tokios organizacijos kaip FIFA, Tarptautinis olimpinis komitetas ir, žinoma, FIDE, irgi yra tarptautinės korupcijos veislynai, vaidindamos gana neigiamą vaidmenį globalizacijos sąlygomis, nes visos jos aukščiau už įstatymus. Šiame pasaulyje daugelis tarptautinių organizacijų ir tarptautinių santykių reguliuojami, o sporto institutai – ne, jie patys sau… su milžiniškais praktiškai nekontroliuojamais pinigais.

Žodžiu, mes faktiškai turime žmonių, kurie dirba savo siaurame rate, pasirinkdami jame į save panašių. Todėl tose organizacijose vadovai sėdi dešimtmečius, turėdami galimybių paveikti pinigingus sprendimus. Konkretūs pavyzdžiai – FIFA sprendimai surengti pasaulio čempionatus Rusijoje ir Katare. Aš tikiuosi, kad mes kada nors sužinosime, kiek tie pasaulinės futbolo federacijos sprendimai kainavo Putinui ir šeichams.

Plėsdamas tarptautinę įtakos imperiją, Kremlius ištiesė savo čiuptuvus ne tik į biznio sektorių bei sportą, bet ir į politiką. Putino aktyve pirmojo lygmens funkcionieriai: Šrioderis – buvęs Vokietijos kancleris, Liponenas – buvęs Suomijos ministras pirmininkas, Berluskonis – buvęs Italijos ministras pirmininkas. Tai žmonės, susieti su Putinu biznio interesų. Toliau galima būtų vardyti šiek tiek žemesnio rango politikus ir biznierius, kurie turi tiesioginių piniginių interesų su Maskva. Aš kažkada niūriai pajuokavau, kad geriausias būdas Putino Rusijai nurašyti užsienio skolas bus parduoti Putino užrašų knygeles, nes jų išspausdinimas sugriaus politinę sistemą praktiškai visose šalyse nuo Baltijos iki Anglijos.

Kaip tik dėl šitos priežasties Putinas po Sočio olimpiados buvo įsitikinęs, kad sporto ir politikos klausimuose jis stovi pasaulio viršūnėje ir gali daryti viską, ką tik nori. Ir per tuos pusantrų metų mes pamatėme visą Putino lobistų galią užsienyje. Užtenka pažvelgti, kaip jis naudoja savo „informacinį donorą“ Edvardą Snoudeną. Iš pradžių buvo išmesta informacija, kad amerikiečiai klausosi Angelos Merkel, dabar staiga pasirodė informacija apie prancūzų pasiklausymus.

Jis nuolat stengiasi manipuliuoti pasaulio politine sistema, panaudodamas savo kozirius, kurių jis turi daug. Mes net nesupratome, kiek jų daug, – suprato tik Putinas, ir kaip tik todėl manė, kad Krymas jam laimingai baigsis, taip, kaip laimingai baigėsi agresija prieš Gruziją. Jis buvo įsitikinęs, kad Vakarai tokie išlepę ir korumpuoti, kad paprasčiausiai neįstengs jam priešintis. 

„Putino problema“ nebėra Rusijos ar Ukrainos problema – ji jau globali.

Žinoma, Vakarai nuoširdžiai nenorėjo konflikto su Kremliumi. Bet vienu momentu pasidarė aišku: konfliktas su Putinu (kadangi yra visiškai neišvengiamas) vis dėlto yra mažesnė blogybė, negu Putino, pažeidžiančio status quo, nebaudžiamumas. Leisti beribį pasaulinį siautėjimą, kuris po Ukrainos gali užgriūti Pabaltijį (tai yra – NATO šalis), jie jau paprasčiausiai nebegali. Todėl palaipsniui spaudžiamas Kremlius, pavyzdžiui, Amerikoje JUKOS byloje į teismą iškviesta Rusijos Federacija. Gruzija pateikė sąskaitą už gruzinų deportaciją 2006 metais. Procesas po truputį juda.

Juda, bet!.. Visada yra vadinamoji “kontrabanda“, ir tai savotiška didžiojo biznio „kontrabanda“. Ir kol kas, deja, Putinas negavo aiškaus signalo, kad situacija pasikeitė, kaip, beje, tokio signalo negavo ir Rusijos biznis. Pavyzdžiui, paimkime Kremliaus rūmų oligarchus. Artimiausias Rusijos prezidentui nuvorišas Timčenka uždarytas Rusijoje, bet jo žmona tebevaldo visus jo aktyvus civilizuotame pasaulyje – vadinamasis labdaros fondas „Neva“ sėkmingai funkcionuoja Ženevoje. „Nemalonu, – galvoja Putinas, – bet kol kas nekritiška“. Kol Timčenkai neatkirsti visi keliai trauktis, jis neturi priežasčių maištauti prieš Putiną, tai yra, lošti va-banque.

Kitaip sakant, požiūrio į RF kryptis jau susiformavo. Tačiau šiandien nesudėta ir 50 procentų tų pastangų, kurios gali realiai sutramdyti Putiną. Tai, viena vertus. Kita vertus, atsirado labai svarbus reiškinys (ukrainiečių požiūriu): vadinamoji „Putino problema“ tapo jau ne Rusijos ir net ne Ukrainos, ji jau globali. Atitinkamai, pasaulis supranta, kad turi į ją reaguoti.

Kai mes sakome „pasaulis“, tai pirmiausia turime omenyje JAV. Putino ateitis labai stipriai priklauso nuo prezidento rinkimų šioje šalyje rezultatų. Šiuo atveju 2016 metų prezidentų varžytuvėse pasirinkimas tarp respublikonų ir demokratų reiškia pasirinkimą tarp tramdomųjų marškinių Putinui ar paprasčiausiai priverstinio pašnekesio su psichoterapeutu.

Kremlius netiki liaudies meile 86-iais procentais. Jis supranta, kad viskas gali staiga sprogti.

Bet, nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų, Baltųjų rūmų ir Briuselio užsienio politika vis tiek palaipsniui pasikeis. Ji jau keičiasi. Iš pagrindų pertvarkoma Pentagono ir NATO politika, reformuojamas Valstybės departamento ir Europos žinybų aparatas. Naujas tų žinybų darbo algoritmas kol kas nežinomas, tačiau jis tikriausiai nebus toks pasyvus, kaip anksčiau. Juokai juokais, bet būtent prezidentas Barakas Obama, tas taikdarys, nurideno tankus prie Rusijos sienos (Estijoje ir Latvijoje). JAV prezidentas priverstas žengti principinius žingsnius, kurie rodo, kad kantrybė trūko.

Vakarams liko tik vienas klausimas: ką daryti su Putinu? Kuo ilgiau Putinas valdžioje, tuo mažiau šansų, kad Rusija pajėgs išsikepurnėti iš tos situacijos. Jos geopolitinio suirimo tikimybė kasdien didėja sulig kiekviena RF dabartinio prezidento buvimo valdžioje diena. Kaip ir kiekvienas kitas, šis diktatorius išsaugo valdžią, likviduodamas bet kokias alternatyvios raidos galimybes. Valdžia RF priima naujus beprotiškus įstatymus, ir aš įsitikinęs, kad nieko gero kitą dieną po Putino kritimo nebus.

Apsivalymas – gana skausmingas procesas, ir jį lydės rimti sukrėtimai, be kraujo jis taip pat neapsieis. Režimas gimė kraujuose, ir be kraujo jis niekur neišeis. Nenuostabu, kad viena iš paskutinių Rusijos valdžios iniciatyvų – tai policijai suteikta teisė šaudyti į žmones, į bet kokius žiaurius veiksmus savo piliečių atžvilgiu. Tai byloja, kad Kremlius netiki savo piliečių meile 86 procentais. Jis supranta, kad viskas gali staigiai sprogti.

Kitas įvykių raidos variantas – Rusijos elito suvokimas, kad jo situacija beviltiška. Kai tik jis supras „Putino doktrinos“ beprasmiškumą, vaizdas pradės kardinaliai keistis.

Pažiūrėkite į fašistinę Vokietiją: masinis kariškių sąmokslas prieš Hitlerį 1944 metų liepą,  po to, kai Normandijoje sėkmingai išsilaipino sąjungininkai. Jeigu iki tol dar ruseno viltis laikytis rytų fronte, palaipsniui atsitraukiant į savo teritoriją, tai po katastrofos Normandijoje visiems vokiečių karininkams buvo aišku: reikia ieškoti galimybės garbingai kapituliuoti.

Šiandien Rusijos elitas, tiek jėgos struktūrų, tiek ir politinis, galėtų kažkaip pasijudinti prieš Putiną, jeigu būtų įsitikinęs, kad situacija beviltiška. Bet kol kas Vakarai nesugebėjo to įtikinamai parodyti.

Todėl šiandien pagrindinis uždavinys Rusijos atžvilgiu – parodyti, kad antiputiniška kampanija – tai visiems laikams. Ir baigsis ji Hagoje.

Tiktai klausimas, kiek žmonių sėdės kartu su dabartiniu diktatoriumi ir kiek milijardų bus konfiskuota.

Slaptai.lt nuotraukoje: buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas.

Informacijos šaltinis: www.gordonua.com

2015.08.06; 05:49


Prisijunkite prie diskusijos