Garsioji Kembridžo šnipų grupė


Print

“Kembridžo penketukas” (Cambridge Quintet) – bendras pavadinimas grupės šnipų, užverbuotų Sovietų žvalgybos ketvirtajame dešimtmetyje, kai jie buvo Kembridžo universiteto studentai.

Grupę sudarė Haroldas (Kim) Filbis (Kim Philby), Donaldas Maklinas (Donald MacLean), Gajus Berdžesas, Džonas Kernkrosas (John Caincross), branduolinės fizikos specialistas Alanas Nun Meijus (Allan Nunn May), Leo Longas (Leo Long) ir Entonis Blantas. Visi šie žmonės priešams buvo vieni iš sėkmingiausių slaptųjų agentų per visą JAV ir Didžiosios Britanijos istoriją.

Jiems pavyko giliai įsiskverbti į valstybines struktūras ir ilgą laiką gauti labai slaptą strateginės reikšmės informaciją iš šitų dviejų šalių aukščiausių valdžios ešelonų.

Pagal daugelį priimtų versijų, pirmasis agentas buvo Blantas, kuris, savo ruožtu, užverbavo Kernkrosą ir mažiausiai dar vieną Kembridžo studentą – Leo Longą. Bet, pasak Jurijaus Modino, buvusio Kembridžo grupės kuratoriaus, Berdžesas „buvo tas žmogus, kuris užverbavo Blantą, o toliau grandinėje tikrasis lyderis buvo Berdžesas“.

Savo knygoje „Mano penki draugai Kembridže“ („My Five Cambridge Friends“, 1994) jis sako, kad nors patys rusai ir vadino šnipų grupę, į kurią įėjo Filbis, Maklinas, Berdžesas, Kernkrosas ir Blantas, „Kembridžo penketuku“, ji jokiu būdu nebuvo sutelktas kolektyvas ir visi jos nariai buvo visiškai skirtingų charakterių“.

Pasak to paties J.Modino, visi iki vieno atsisakinėjo imti pinigus už savo šnipinėjimą (beje, žinoma, kad po Maklino pabėgimo į SSSR KGB pervedė į jo sąskaitą Šveicarijos banke 2000 svarų sterlingų jo žmonai).

J.Modinas sako, kad skirtingu laiku ir dėl skirtingų priežasčių „penketuko“ nariams būdavo priskiriami skirtingi operatyviniai slapyvardžiai ir dėl to kiekvienas jų prisirinko po keletą: Filbis –  „Sūnelis“, „Tomas“, „Stenlis“; Berdžesas – „Mergytė“, „Hiksas“; Blantas – „Džonsonas“, „Tonis“, „Janas“; Maklinas – „Vaisas“, „Lyrikas“, „Homeras“.

Sovietiniai verbuotojai vykusiai pasirinko laiką tam, kad prieitų prie Kembridžo studentų, kurių dauguma buvo privilegijuotiems Didžiosios Britanijos visuomenės sluoksniams priklausiusių šeimų atžalos.

Anglijos jaunimas tuo metu buvo taip nusivylęs Vakaruose veikusiomis politinėmis ir ekonominėmis sistemomis, kad, kaip prisimena amžininkai, net buvo atsiradusi sąvoka – „Kembridžo Kominternas“ (Kominternas, arba Komunistinis Internacionalas, susikūrė 1919 metais, kad suvienytų įvairių šalių komunistų partijų pastangas siekiant vieningo tikslo, bet iš tikrųjų tai buvo politinis sovietinio režimo instrumentas).

Kembridžo universitete atsirado slapta draugija “Apaštalai“, kuriai priklausė ir Berdžesas, Blantas ir Longas (pastarasis suvaidino nereikšmingą vaidmenį „Kembridžo penketuko“ veikloje ir pats sakė, kad daugiausia dirbo prieš Vokietiją per antrąjį pasaulinį karą ir iškart jam pasibaigus). „Apaštalai“ vengė kitų studentų ne vien todėl, kad buvo įsitikinę savo intelekto pranašumu, bet ir todėl, kad daugelis iš jų išpažino marksizmą.

Ekonomistas Džonas Meinardas Keinsas taip pasakoja apie savo buvusius draugus slaptojoje draugijoje: „Mes visiškai atmetėme tradicinę moralę, tradicijas ir įprastą sveiko proto suvokimą. Mes nepripažinome sau jokių moralinių įsipareigojimų prieš nieką ir nieko tokio, ką derėtų vykdyti  ir kam derėtų paklusti“.

Kitas buvęs draugijos narys rašytojas E. M. Forsteris sako, kad „jeigu „apaštalui“ iškiltų dilema, ką išduoti, draugą ar savo šalį, jis ją išspręstų ne savo šalies naudai“. Ši citata buvo plačiai aptarinėjama tada, kai Kembridžo šnipai buvo demaskuoti. Jeigu Filbis, Berdžesas ir Maklinas gynė vienas kitą, tai Blantas, po to, kai jam buvo pažadėta nepatraukti jo į teismą, Didžiosios Britanijos kontržvalgybos bendradarbiams įvardijo Kernkrosą ir Leo Longą.

Pasak Piterio Raito, per Kembridžo bylos tyrimą Didžiosios Britanijos kontržvalgybos specialistai atskleidė iš viso beveik 40 įtariamų asmenų (gyvų ir jau mirusių). O amerikiečius pirmiausia domino, kokias Amerikos paslaptis išdavė rusams „Kembridžo penketuko“ nariai.

Antai Filbis, Berdžesas ir Maklinas savo laiku turėjo priėjimą prie slaptų duomenų apie Amerikos kontržvalgybos operacijas, apie atominio ginklo kūrimo programą ir, per 1950 – 1953 metų Korėjos karą, apie strateginį karinį planavimą. Visiškai aišku, kad visi trys perdavinėjo tą informaciją kartu su Didžiosios Britanijos paslaptimis savo sovietiniams „kuratoriams“.

Keletą metų po Filbio, Berdžeso ir Maklino demaskavimo sklido atkaklios kalbos, kad „ketvirtasis žmogus Kembridžo šnipų grupėje buvo Entonis Blantas, draugavęs su trim pirmaisiais, buvęs Triniti (šv. Trejybės) koledžo Kembridže tarybos narys ir antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs MI 6.

1963 metais įtarimai dėl Blanto pagaliau pasitvirtino. Amerikietis Maiklas Vitnis Streitas 1963 metais papasakojo FTB, kad Blantas verbavo jį į sovietinius šnipus, kai jie kartu mokėsi ketvirtajame dešimtmetyje Kembridžo universitete (verta pridurti, kad Kembridžo kalbų mokykla, kur karinių žvalgybos valdybų bendradarbiams buvo skaitomas rusų kalbos kursas, taip pat buvo pamėgta sovietinių verbuotojų darbo vieta).

Nuotraukoje: garsusis sovietų šnipas Kimas Filbis.

2012.08.13


Prisijunkite prie diskusijos