Gar­sus pub­li­cis­tas neat­si­spi­ria ke­lio­nių ma­gi­jai


Print

Ži­no­mam pub­li­cis­tui ir ra­šy­to­jui, ne­nuils­tan­čiam ke­liau­to­jui Al­gi­man­tui Če­kuo­liui lais­vų ato­kvė­pio aki­mir­kų ­lie­ka nedaug… Ta­čiau prieš Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo ju­bi­lie­jų jis ra­do lai­ko ap­lan­ky­ti ir ša­lies švie­ti­mo, kul­tū­ros įstai­gas, tarp jų ir bib­lio­te­kas, ku­rias vis dar lan­ko ne­ma­žas bū­rys skai­ty­to­jų, en­tu­zias­tin­gų kny­gos ger­bė­jų. Ka­len­do­ri­nio pa­va­sa­rio iš­va­ka­rė­se ap­si­lan­kęs Vil­niaus Kal­va­ri­jų vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je bu­vo ma­lo­niai nu­ste­bin­tas, kai iš­vy­do dau­giau nei pus­šim­tį skai­ty­to­jų, su­si­rin­ku­sių į su­si­ti­ki­mą.

„Be jo­kios abe­jo­nės, aš daž­nai sa­ky­da­vau, kad bib­lio­te­kos vi­sa­da bū­da­vo ir iš­liks kul­tū­ros ži­di­niu, trau­kos cen­tru, kur žmo­gus ga­li vi­sa­pu­siš­kai at­si­gau­ti. Nors pas­ta­ruo­ju me­tu vi­suo­me­nę ban­do už­ka­riau­ti in­ter­ne­ti­nė li­te­ra­tū­ra, ta­čiau vis dar vi­liuo­si, kad ši nau­jo­vė ne­pa­keis spaus­din­ti­nės kny­gos, nes pas­ta­ro­ji la­biau la­vi­na skai­ty­to­jo in­te­lek­tą, ver­čia ak­ty­viau mąs­ty­ti“, – pra­si­ta­rė sve­čias.

Be­veik po­rą va­lan­dų ben­drau­da­mas su skai­ty­to­jais A. Če­kuo­lis itin daug dė­me­sio  sky­rė in­tri­guo­jan­tiems pri­si­mi­ni­mams apie ke­lio­nes po eg­zo­tiš­kas pa­sau­lio ša­lis. Net ir ar­tė­da­mas prie gar­baus 80-me­čio, jis ir to­liau lie­ka iš­ti­ki­mas šiai jau­nys­tės aist­rai. Per me­tus, kaip pri­si­pa­ži­no sve­čias, vi­du­ti­niš­kai į ke­lio­nes iš­si­ren­gia aš­tuo­nis kar­tus.

Pir­mo­sios A. Če­kuo­lio ke­lio­nės po pa­sau­lį pra­si­dė­jo ge­ro­kai dau­giau nei prieš pus­šim­tį me­tų, kai bai­gęs Le­ning­ra­do jū­rei­vys­tės mo­kyk­lą ap­lan­kė eg­zo­tiš­kus Ku­bos kran­tus. Ten ne tik daug ke­lia­vo, bet ir pui­kiai iš­mo­ko is­pa­nų kal­bą. Per pas­ta­ruo­sius ke­le­tą me­tų daug ke­liau­ta karš­to­sio­mis ara­bų dy­ku­mo­mis. To­se ke­lio­nė­se pa­ty­ręs įvai­riau­sių nuo­ty­kių ir iš­ban­dy­mų ne­nuils­tan­tis ke­liau­nin­kas ti­ki­na, jog ven­gi­ąs nau­do­tis kup­ra­nu­ga­rių vilks­ti­nių pa­slau­go­mis. „Nors tie „dy­ku­mų lai­vai“ sa­vo­tiš­kai įdo­mūs ir pa­trauk­lūs gy­vū­nai, ta­čiau po vie­nos sun­kios ke­lio­nės nu­spren­džiau dau­giau ne­sės­ti ant jų“, – pa­sa­ko­jo pub­li­cis­tas.

Klau­sy­to­jams bu­vo be ga­lo žin­gei­du iš­girs­ti sve­čio nuo­mo­nės apie gau­siai iš­si­plė­tu­sią Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES), jos at­ei­tį. Sve­čias ne­slė­pė pa­si­ten­ki­ni­mo Lie­tu­vos pa­si­rin­ki­mu bū­ti šios vie­nos di­džiau­sių pa­sau­ly­je ben­dri­jos šei­mos na­re. Di­džiu­lės fi­nan­si­nės in­ves­ti­ci­jos, eko­no­mi­nė pa­ra­ma per tuos ke­le­rius me­tus aki­vaiz­džiai pa­dė­jo mū­sų ša­liai at­si­plėš­ti nuo bu­vu­sios so­vie­tų im­pe­ri­jos už­kam­pio sta­tu­so. „Be abe­jo, kaip ir vi­sur, ir šio­je ben­dri­jo­je ne­trūks­ta pro­ble­mų. Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­ste­bė­jo­me, kad tas mū­sų ga­lin­gas, 27 žir­gus tu­rin­tis ka­ra­va­nas, stai­ga stab­te­lė­jo… Ko­dėl? Ogi, pa­si­ro­do, kad tarp prie­ša­ky­je šuo­liuo­jan­čių 16 pa­grin­di­nių žir­gų vie­nas stip­riai su­klu­po. Pa­si­ro­do, se­niau­sia­jai Eu­ro­pos vals­ty­bei – Grai­ki­jai pri­sti­go jė­gų. Dėl ne­ūkiš­ku­mo, di­džiu­lių iš­lai­dų ji pa­te­ko į mil­ži­niš­kas sko­las. Be­veik 11 mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų tu­rin­ti ša­lis per ke­le­tą me­tų „už­au­gi­no“ net 350 mi­li­jar­dus li­tų sko­lų! Be­je, Eu­ro­pos ben­dri­jo­je ji yra vie­na iš sen­bu­vių (įsto­jo dar 1981 m.), ta­čiau di­des­nių lai­mė­ji­mų eko­no­mi­ko­je taip ir ne­pa­sie­kė, nors iš ben­dri­jos ir gau­da­vo di­džiu­lę pa­ra­mą. Di­džiau­sią da­lį lė­šų, pa­si­ro­do, ši vals­ty­bė tie­siog pra­val­gy­da­vo. O G. Ka­ra­man­lio ir G. Pa­pan­dreu vy­riau­sy­bės ben­dri­jos va­do­vy­bę įti­ki­nė­jo, kad vals­ty­bė­je jo­kio de­fi­ci­to nė­ra, iš­lai­dos su­ba­lan­suo­tos su pa­ja­mo­mis, žo­džiu, vis­kas ge­rai… De­ja, pa­si­ro­do, tai bu­vo ap­gau­lė… Pa­žin­da­mi grai­kų tem­pe­ra­men­tin­gą cha­rak­te­rį, jų anar­chis­ti­nes idė­jas, nė kiek ne­tu­rė­tu­me nu­steb­ti. Grai­kai – to­bu­liau­si mo­kes­čių ne­mo­kė­to­jai, be to, ak­ty­viai ko­vo­jan­tys ir jo­kių kom­pro­mi­sų ne­pri­pa­žįs­tan­tys žmo­nės“, –  sakė A.Če­kuo­lis.

Kaip prieš­prie­šą šiai pie­čiau­siai Eu­ro­pos vals­ty­bei pub­li­cis­tas pa­mi­nė­jo Suo­mi­jos pa­vyz­dį. Ly­giai prieš 70 me­tų lai­mė­ju­si ne­ly­gią ko­vą su so­vie­tų oku­pan­tais, ši vals­ty­bė, ak­ty­viai in­ves­tuo­da­ma į ver­slo plėt­rą bei moks­lą, pa­sie­kė stul­bi­nan­čių lai­mė­ji­mų. Ka­dai­se bu­vu­si skur­di Se­no­jo Že­my­no ša­lis, Suo­mi­ja per ke­lias­de­šimt me­tų su­ge­bė­jo tap­ti kles­tin­čia vals­ty­be. Pre­le­gen­to nuo­mo­ne, iš tie­sų yra iš ko pa­si­mo­ky­ti ir Lie­tu­vai, jau 20 me­tų sie­kian­čiai iš­bris­ti iš eko­no­mi­nio bei so­cia­li­nio at­si­li­ki­mo.

Nuo­trau­koje: publicistas, rašytojas, keliautojas Algimantas Čekuolis.

„XXI amžius“, Nr. 23

2010.04.03


Prisijunkite prie diskusijos