Gediminas Navaitis. Dešinioji galimybė


Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.

Kalbasi leidinio „Vilniaus tautininkų balsas“ redaktorius Nerijus Bakasėnas ir kelių politinės psichologijos knygų autorius, profesorius Gediminas Navaitis

Nerijus Bakasėnas

Šiandieną visi susirūpinę koronavirusu, priemonėmis, kurių imamasi jį suvaldyti veiksmingumu. Visuomenės dėmesys nutolo nuo rudenį vyksiančių Lietuvos Seimo rinkimų, kurie lems artimiausią mūsų ateitį nemažiau nei virusas. Pastaraisiais mėnesiais dešinėje politinio spektro pusėje sparčiai gausėja partijų, kurios žada naujus sprendimus. Kokios jų perspektyvos?

Kurios nors politinės grupės galimybes tiktų aptarti drauge su visuomenės nuostatomis.

Šiandieną paplitusios dvi priešingos nuomonės.

  1. a) Lietuva sėkminga šalis. Ji pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš trečdalį šimtmečio laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė ūkį, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė. Gyvename taip gerai, kaip niekad anksčiau.
  2. b) Lietuva nesėkminga šalis, patekusi į visokeriopą sąstingį. Iš Lietuvos masiškai emigruojama, gyventojų mirštamumas viršija gimstamumą, apie ketvirtadalis Lietuvos žmonių gyvena skurdo rizikoje. Tautai gresia pavojus išnykti.

Šios nuostatos tiek priešingos, kad posakis – tiesa per vidurį – joms nebegalioja. Dešiniųjų partijų nariai ir šalinininkai paprastai laikosi antrosios nuostatos.

Iki šiol rinkimus laimėdavo partijos, skelbusios globalios Lietuvos viziją, kuri jų nuomone yra laimėjimas. Tas pats vyko visoje Europoje, kurioje laimėdavo leftistinės politinės jėgos. Pastaruoju dešimtmečiu daug kur politinė padėtis pakito. Jei pavyzdžiui 1972 metais „Nacionalinis Frontas“ Prancūzijoje surinkdavo apie procentą rinkėjų balsų, tai šiandieną jis surenka bent trečdalį. Panašiai pakito Vokietijos rinkėjų nuostatos, nacionalinės partijos laimi rinkimus Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Ar naujų partijų kūrimasis Lietuvoje rodo, kad keisis ir Lietuvos politinė situacija?

Pokyčių idėja subrendo. Šiuo metu dešinįjį patriotizmą skelbia, mažiausiai, penkios – šešios partijos. Apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė būtų palankesnė dešiniosioms partijoms – tiek šeimos, tiek tautiškumo, tiek migracijos, tiek socialinio teisingumo klausimais. Taigi yranauja galimybė, tačiau būtent dešiniosios partijos ir apklausose, ir rinkimuose pastebimai nusileidžia partijoms, atstovaujančioms globalistinę ideologiją.

Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvusiuose Seimo rinkimuose apie 15 proc. balsų atiduodama už partijas, kurių atstovai nepatenka į Seimą. Labai tikėtina, kad naujos ir seniau veikiančios dešinį patriotizmą atstovaujančios partijos pasidalins šiuos balsus ir gal 2-3 jų atstovai bus išrinkti vienmandatėse apygardose. Ar gali būti kitaip? Ar kuri nors iš dešiniųjų partijų gali būti gausiau atstovaujama? Vienareikšmiai atsakau: „Ne“. Priežastis – labai paprasta: šių  partijų programos iš esmės nesiskiria, o kurios nors partijos lyderis nėra ženkliai pranašesnis už kitų partijų lyderius, taigi rinkėjas jas mato kaip vieną visumą ir paremia bet kurią ar nei vienos.

Dešinieji būdami ideologiškai vieningi organizaciškai yra suskaldę, stokoja veiksmų derinimo, tarpusavio palaikymo. Tikriausiai prie negebėjimo bendradarbiauti priskirtinos ir problemos, neleidusios sukurti vieningą rinkimų sąrašą. Kodėl jie nesugeba to padaryti?

Paradoksaliai nuskambės, bet dešiniųjų partijų problema savo esme psichologinė. Tai sovietinis mentalitetas – sovietinio žmogaus mąstymas ir elgesys. Jaunesni mūsų pokalbio skaitytojai, užaugę laisvoje Lietuvoje, nelabai supras, apie ką kalbame, bet vyresni prisimins. Stalino diktatūros metais žmones trėmė į Sibirą už valdžiai netikusius posakius, vėliau kalbėti buvo leista. Anekdotų apie sovietinius vadus buvo gausybė. Tačiau bet koks bendras veikimas žiauriai persekiotas. Pasekmė – mes ir šiandieną turime labai silpną pilietinę visuomenę, o paprasčiau sakant – nemokame tartis ir susitarti, nemokame bendrai veikti.

Galimybę jungtis dešiniosios patriotinės politinės jėgos jau turėjo. Tačiau partijų vadovų susireikšminimas, o ypač jų artimiausios aplinkos kaprizai, įsižeidimai ją jau sužlugdė. Derybos dėl tokios koalicijos baigėsi niekuo, nes vėl aiškintasi: kas geresnis lietuvis, kas tikresnis krikščionis, kas griežčiau kritikuoja valdančius, kieno partija galingesnė. Todėl politine sėkme vis mažiau betiki partijų nariai, o daugelis patriotinių pažiūrų visuomenininkų nusivylė jų pažiūras atstovaujančiais politikais.

Ar tai reiškia, kad šiuose rinkimuose vėl nebus stiprios dešiniosios alternatyvos, kad dešiniųjų pažiūrų rinkėjų balsai išsisklaidys, o jų nuomonei nebus atstovaujama?

Galimybė dar yra. Norintys pakeisti Lietuvą turi pradėti nuo savęs. Dešiniųjų partijų eiliniams nariams reikia išguiti iš savęs sovietinį nuolankumą. Nemėgstu šio žodžio „eilinis“, nes kiekvienas gali tapti išskirtiniu, tačiau kol kas jie elgiasi kaip eiliniai. Įveikus sovietinį negebėjimą bendradarbiauti iškart atsirastų, ką pasiūlyti Lietuvai. Šiandieną nei vienai iš patriotines idėjas skelbiančių partijų negalima atiduoti valdžios, nes nei viena iš jų neturės intelektinių ir organizacinių pajėgumų valdyti. Tačiau kaip visuma dešinioji patriotinė politinė grupė yra išskirtinai įdomi ir stipri. Jiems tereikia susijungti.

Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Padaryti tai paprasta. Tarp šių partijų narių, kurių, bendrai sudėjus, yra arti penkiolikos tūkstančių, turi atsirasti tie pirmieji, kurie pasakys savo išrinktiems pirmininkams, partijų tarybų ir valdybų nariams – privalote susivienyti, privalote baigti tuščius ginčus. Tiesiog traukite burtus, kas pirmas rinkiminiame sąraše, kas antras, o kas trečias. Burtai išspręs nesutarimus ir atvers kelią į sėkmę. Veikiausiai išdrįsusius (nors ko čia bijoti?) ir taip pasakiusius palaikys kiti partijos nariai, nebenorintys būti nuolat pralaiminčių padėtyje.

Šiandieną – informacinių technologijų, inteneto, feisbuko amžiuje – nereikia suvažiavimų, posėdžių ir susirinkimų. Reikia, kad kiekvienas tapęs patriotiškos partijos nariu paklaustų savo partijos pirmininko: „Ar vardan Lietuvos gali būti antras?“ ir sužinotų atsakymą. Partijų nariai turi suvokti, kad jie nėra sovietinių laikų eiliniai vykdytojai, suprasti savo, kaip laisvo žmogaus, atsakomybę ir galimybę. Jei jie atsisakys klusnaus nuolankumo, dešinieji sugebės priimti burtų nulemtą sprendimą – įrodys, kad verti valdžios ir ją gaus.

2020.04.21; 07:45

print

Vienas komentaras

  • Pritariu tautinės jėgos turi susijungti. Negali derybomis – tegu sprendžia burtai. Teisingas Navaičio pasiūlymas. Paremkime idėją.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.