Geriausia šaltojo karo laikų KGB agentė


Print

Jei iškeltume klausimą, kas iš tiesų buvo Melita Norvud, išgirstumėme sensacingą atsakymą: ogi net keturiasdešimt metų Sovietų Sąjungai sėkmingai šnipinėjusi moteris, kurią KGB užverbavo Didžiojoje Britanijoje.

Na, jei ir ne pati geriausia ir tobuliausia, tai vis dėlto – ypatinga šnipė. Sovietiniam KGB smulkutė M.Norvud talkino net keturis dešimtmečius, bet per šį ilgą laiko tarpą nepadarė nė menkiausios klaidos. Sutikit, šnipinėti keturis dešimtmečius be mažiausio suklūpimo – unikalus atvejis.

Būtent tokios nuomonės apie M.Norvud laikosi dauguma žvalgybos istorija besidominčių rašytojų, ekspertų, analitikų. Jų manymu, dėl Sovietų imperijai perduotos informacijos svarbos M.Norvud išdavystės prilygsta tokių gerai žinomų britų šnipų kaip Kimo Filbio ar Gajaus Bergeso išdavystėms. Juk būtent M.Norvud, turėjusi Holos slapyvardį, pranešė Maskvai apie oficialiojo Londono planus kurti atominę bombą. Pateikė žinių ne tik apie planus, bet suteikė ir svarbios informacijos apie pačią atominę bombą. Toji informacija sovietams leido labai greitai sukurti britiškos atominės bombos kopiją. Todėl nenuostabu, kad KGB vadovybė smulkutę M.Norvud laikė geriausia šaltojo karo laikų agente.

Beje, Didžiosios Britanijos kontržvalgyba apie niekuo neišsiskiriančią moterį, ištikimai tarnavusią sovietams, išsiaiškino tik 1992-aisiais metais, kai į Vakarus su KGB bylomis paspruko garsusis Vasilijus Mitrochinas. Jei ne V.Mitrochino atvežtos bylos, britai iki šiol nieko nebūtų žinoję apie tikrąjį tylios, darbščios, pareigingos Spalvotųjų metalų tyrimo asociacijos sekretorės gyvenimą.

Latvių pabėgėlės ir brito dukra M.Norvud šnipinėti sovietams pradėjo 1937-aisiais metais, kai jai suėjo 25-eri metai. Vertingą informaciją sovietams ji teikė iki pat 1972-ųjų. Po to – nebešnipinėjo. Bet nebešnipinėjo tik todėl, kad buvo priversta išeiti į pensiją.

Įdomi dar viena detalė. Sužinojusi apie jau garbaus amžiaus sulaukusios M.Norvud išdavystes Didžiosios Britanijos Vyriausybė dovanojo visus jos nusikaltimus. Tuometinis britų vidaus reikalų ministras Džekas Stro oficialiai pareiškė, kad, atsižvelgiant į M.Norvud amžių, negali būti jokios kalbos apie teismines procedūras arba apklausas kontržvalgybos būstinėje. Tiesa, Didžiosios Britanijos Vyriausybė buvo sulaukusi spaudimo “deramai reaguoti į M.Norvud nusikaltimus”. Tačiau likimas Holos slapyvardį pasirinkusiai išdavikei vis dėlto buvo maloningas. Jai neteko sėdėti kalėjime. Jos niekas viešai nepasmerkė.

Tiesa, BBC kompanija buvo sukūrusi dokumentinį filmą “Šnipų žaidimai”, kuriame daug vietos skiriama Melitos Norvud išdavystėms. Apie išdavikę plačiai kalbama ir Kembridžo akademiko Kristoferio Endriuso knygoje “Mitrochino archyvas”. Kai kurias šios sensacingos knygos ištraukas buvo paskelbęs laikraštis “Times”. Tačiau šiuose filmuose, knygose bei publikacijose M.Norvud nebuvo labai aršiai kritikuojama bei smerkiama. Į ją buvo daugiau žiūrima kaip į fenomeną, neabejotinai įėjusį į pasaulio žvalgybos istorijos puslapius.

Stebėtina ir tai, kad apie M.Norvud dvigubą gyvenimą niekas nežinojo, išskyrus jos vyrą. Negali nedominti ir aplinkybė, jog sovietams M.Norvud teikė slaptą ir visiškai slaptą informaciją nereikalaudama jokio materialinio atlygio. Viename interviu M.Norvud tvirtino, jog sovietams ji talkinusi tik todėl, kad socializmą ir komunizmą laikė pažangesne santvarka nei kapitalizmą (“aš tai padariau ne tam, kad užsidirbčiau pinigų, bet norėdama padėti išlikti naujai sistemai, aprūpinusiai paprastus žmones maistu ir paslaugomis, kurių jie negalėjo sau leisti – geru išsilavinimu, sveikatos apsauga”).

Nuotraukoje: Melita Norvud, kurią KGB laikė geriausia šaltojo karo laikų agente.

2010.11.09


Prisijunkite prie diskusijos