Gintaras Visockas. Hodžaly tragedija, 366-asis pulkas ir Popiežiaus padėka


Chodžaly aukoms atminti

Kiekviena tauta turi skaudžių prisiminimų. Azerbaidžaniečiams – ypač tragiška 1992-ųjų vasario 25-oji. Prieš 28-erius metus, naktį iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją, Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir 366-asis buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulkas užpuolė Azerbaidžano miestą Chodžaly.

Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, dar buvo surengtas masinis apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą. Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Kelią pastojo Armėnijos ginkluotosios formuotės.

Dėl šio išpuolio gyvybių neteko 613 žmonių, iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus vyrai ir moterys. 487 žmonės buvo sužeisti, 1275 paimti įkaitais, 150 žmonių dingo be žinios.

Šie skaičiai byloja kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragedijos epizodą. Konfliktas dėl kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai pradėjo iš regiono masiškai vyti azerbaidžaniečius ir iškėlė neteisėtus reikalavimus – prisijungti prie Armėnijos SSR. Teritorines pretenzijas Azerbaidžanui pateikti leido puikūs tuometiniai Armėnijos SSR vadovų ir Kremliaus CK lyderių santykiai. Oficialusis Jerevanas puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjungos valdžia jų ekspansinę politiką neoficialiai, tyliai rems.

Chodžaly – pagrindinis taikinys

Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo nulemtas iš anksto, žinant jo geografinę padėtį. Šis miestas, tuomet turėjęs apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Kalnų Karabacho sostinės. Chodžaly išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turėjo vienintelį azerbaidžaniečių kontroliuojamą oro uostą Karabache.

Jau vėliau armėnų pusė pripažins, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą (Hankendis – tikrasis miesto pavadinimas), atidarymas per šį punktą ir vienintelio azerbaidžaniečių kontroliuojamo oro uosto atblokavimas.

Tragedijos chronika

Chodžaly buvo blokuojamas nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai – pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną (kai vienas civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimą sraigtasparniais nutraukė).

Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.

hodzaly_3
Hodžaly aukos

Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.

Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.

Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.

Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė, sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.

Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius nuolat apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta daug kankinimo atvejų.

Štai ką rašė užsienio laikraščiai:

Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“

Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.

Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…

… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad „turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“

Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“

Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.

„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad šturme dalyvavę 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“

Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“

Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.: „Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daug kur – daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“

Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.

Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją: „…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.“

366-asis pulkas

Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.

Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.

366-jo pulko karių moralinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, kad jų nepavyko išvesti tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai atlikti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota Armėnijos pusei faktiškai tam, kad būtų tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną.

Nikolos Pašiniano fantazijos

Tačiau šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas net dabar bando iškraipyti faktus. Savo asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“. Neprabėgus nė kelioms valandoms, šis pareiškimas buvo pakoreguotas. Matyt, N.Pašinianas suprato, jog Kremlius, nuo kurio Armėnija visiškai priklausoma, nepagirs jo už tokius kaltinimus.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Be kita ko, N.Pašiniano bandymas suversti kaltę tuometinei Rusijos pulko vadovybei akivaizdžiai prieštarauja kadaise ištartiems buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žodžiams. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, štai kaip jis atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko 1992 m. naktį į vasario 26 d.

Štai toji citata, žodis į žodį: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“, – atsakė Sargsianas, tais metais ėjęs separatistų „gynybos ministro“ pareigas.

Žodžiu, vienas iš aukštas pareigas daug metų ėjusių Armėnijos vadovų pripažino,jog Hodžaly skerdynės buvo surengtos dar ir … bauginimo sumetimais. Suprask: tegul azerbaidžaniečiai išsigąsta, tegul suvokia, jog Armėnija, okupuodama Azerbaidžano teritorijas, naudos visas priemones, eis iki galo…

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Bet vertinant 366-ojo motorizuotojo šaulių pulko kaltę būtina suprasti dar tų dienų specifiką. Dar 1988-aisiais metais Sovietų Sąjungoje buvo pradėta aktyvi Užkaukazėje tarnaujančių karininkų ir puskarininkių (praporščikų) rotacija pagal tautybę. Pavyzdžiui, armėnų karininkai buvo siunčiami tarnauti į Armėnijoje dislokuotus karinius dalinius, azerbaidžaniečiai – į Azerbaidžano dalinius, gruzinų karininkai į – į Gruziją.

Karinis ekspertas iš Baltarusijos Aleksandras Tichanskis yra nustatęs, jog Hodžaly šturmo išvakarėse 366 pulkas nebuvo iki galo sukomplektuotas. Vietoj 1600 kariškių jame tebuvo 630 vyrų. Iš jų – daugiau nei 50 karininkų ir puskarininkių tikrai buvo armėnų tautybės. Manoma, kad Hodžaly šturmui vadovavo 2-ojo bataliono majoras Seiranas Oganianas (šturmui pasitelkė iš pulko pavogęs kelis tankus, artilerijos pabūklus ir apie 20 šarvuočių). Spėjama, kad jis, už šį išpuolį gavęs solidų atlygį, persikėlė gyventi į Argentiną. Azerbaidžano teisėsauga dar žino, kad vienas iš šio pulko vadų apšaudė Agdamą ir Hodžaly, nors pulko vadovybė nebuvo davusi įsakymo taip elgtis.

Azerbaidžaniečių teisėsauga jau žino ir pavardes tų lakūnų, kurie pilotavo Agdamą ir Hodžaly atakavusius sraigtasparnius. Tai daugiausia – Libano ir Sirijos armėnai.

Tad N.Pašinianas tiesiog meluoja, kai visą kaltę verčia Rusijai, kai sako, jog Armėnija dėl Hodžaly tragedojos – niekuo dėta. Beje, jis dar melavo ir Miunchene, kur kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo atvykęs derybų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo. Ten, Vokietijoje, N.Pašinianas vėl suokė visiems nusibodusią giesmelę, esą derybose, kam turi priklausyti Juodasis Sodas (pažodžiui išvertus Kalnų karabacho pavadinimą), privalo dalyvauti Armėnija, Azerbaidžanas ir kažin kokia Arcacho tauta, neva nuo senųjų amžių gyvenanti Kalnų Karabache. Visi puikiai žino, jog nėra jokios Arcacho tautos. Kalnų Karabache gyvena lygiai tokie pat armėnai, kaip ir Armėnijoje. Be to, jeigu jau prabilta apie etninių Kalnų Karabacho armėnų teises, tuo pačiu dera pripažinti, kad ir etniniai Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiai turi tokias pat teises – sugrįžti į Šušą, Hankendį, Hodžavendą… Jų buvo kur kas daugiau nei armėnų.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Hodžaly tragedijos išvakarėse – dar vienas svarbus pastebėjimas. Šių metų vasario 22 dieną Romoje buvo surengtas Popiežiaus Pranciškaus ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimas. Žinote, dėl ko Šventasis Tėvas dėkojo musulmoniškojo Azeraidžano lyderiui? Ogi dėl azerbaidžanietiškos kantrybės ir tolerancijos. Katalikų Bažnyčios vadovas yra svečiavęsis tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Bet Armėnijai jis nėra dėkojęs už kantrybę ir toleranciją.

Padėka už toleranciją įvarioms tautybėms, įvairių tikėjimų žmonėms buvo skirta Azerbaidžanui.

2020.02.24; 07:32

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.