Gintaras Visockas. Idiotizmas ar kolaboravimas?


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Štai ko nesuprantu. Ukraina dar nenugalėjo Rusijos, Vakarai tik pradėję Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms tiekti rimtą ginkluotę, frontuose – tik pirmieji ženklai, jog ukrainiečių kariuomenė ruošiasi plačiam kontrpuolimui, o Vakaruose jau aidi balsai, esą Rusijos negalima žeminti, esą būtinos abipusės nuolaidos, esą būtina tuoj pat nutraukti kovinius veiksmus ir sėstis prie derybų stalo.

Sakydamas „Vakarai“ pirmiausia omenyje turiu ką tik rinkimus laimėjusį Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, prabilusį apie neleistiną Rusijos žeminimą. Keistas ir Vokietijos kanclerio Olafo Scolzo skambutis Vladimirui Putinui. Niekam tikę ir Popiežiaus Pranciškaus pareiškimai, esą pirmiausia – taika, pirmiausia – derybos. Taika – reikalinga, svarbi, bet ko ji verta, jei neparemta teisybe, neparemta pastangomis susigrąžinti tai, ką iš tavęs neteisėtai atėmė?!

Paskutinieji keliolika metų, pradedant 2008-aisiais, kai buvo užpulta Gruzija (Sakartvelas), akivaizdžiausiai parodė, jog Kremlius supranta tik jėgos kalbą; jokios nuolaidos, jokie vizitai, jokie skambučiai neprivertė Vladimiro Putino atsikvošėti. Visa Vakarų politika bendraujant su Kremliumi pastaruosius 14 metų buvo klaidinga. Paryžius, Berlynas, Vašingtonas naiviai manė, jog su Rusija įmanoma draugauti. Paaiškėjo, jog teisios buvo Baltijos šalys, Lenkija, Ukraina, tvirtinusios, jog V. Putinas – teroristas, kuris pripažįsta tik grubią jėgą.

Tai, kad 2022-ųjų vasario 24-ąją Rusijos armija plačiu frontu veržėsi į Ukrainą, kalti ne vien Kremliaus politikai. Kaltė krenta ir ant vokiečių, prancūzų, amerikiečių pečių – neperprato V. Putino, apsižioplino bendraudami su V. Putinu, leido, kad V. Putinas juos apgautų. Todėl šiandieniniai pasikeitimai, kai Vakarai suskubo į Ukrainą vežti sunkiąja ginkluote, – tai visų pirma skola, kurią NATO ir Europos Sąjunga privalo grąžinti Ukrainai už savas nuodėmes. Būtent – skola, o ne geros valios gestas.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Ir vis tiek šiandien Vakaruose atsiranda politikų, kurie sapalioja, esą teroristinę Rusiją įmanoma sustabdyti derybomis. Kas tai – idiotizmas ar kolaboravimas? Nejaugi Prancūzijos prezidentas nesupranta, kad reikalaudamas nežeminti agresorės Rusijos jis tuo pačiu žemina auka tapusią Ukrainą? Kaip Prancūzijos prezidentui apsiverčia liežuvis tvirtinti, esą Ukraina taip pat turinti bent kažką paaukoti ant Taikos aukuro? Galų gale niekas nesiruošia Rusijos specialiai žeminti. Grąžins tai, ką neteisėtai atėmė iš Moldovos, Sakartvelo, Ukrainos, Japonijos, pasitrauks iš Kaliningrado srities, sumokės milijardus dolerių už sugriautus Ukrainos miestus, nužudytus ir sužeistus ukrainiečius, mirties baisme nuteis savus karo nusikaltėlius, – tada bus galima mąstyti ir apie atleidimą. Kalbant atvirai, ne prancūzų lyderio reikalas, kaip Kijevas spręs atleidimo – neatleidimo dilemą.

O kokio velnio Vokietijos kancleris skambino V. Putinui? Padorus, demokratiškas kancleris pirmiausia turėjo pasitarti su Baltijos šalių prezidentais – paklausti jų nuomonės. Juk visa pastarųjų metų Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu buvo nusikalstamai klaidinga. Jau esama įtakingų vokiečių politikų, kurie beveik atvirai skelbia Vilnių, Rygą ir Taliną buvus teisius, kuomet lietuviai, latviai ir estai baiminosi Rusijos išpuolių. Tad jei nesuvokiate, kas yra Rusija, paklauskite tų, kurie suvokia, ko galima tikėtis iš Kremliaus. Mano įsitikinimu, Vokietijos kancleris pirmiausia turėjo skambinti į Vilnių, Rygą ir Taliną bei teirautis Baltijos šalių patarimų. Šitaip jis privalėjo pasielgti dar ir dėl to, kad NATO ir ES, kaip ypač dažnai Briuselyje ir Strasbūre įrodinėjama, sudarytos iš lygias teises bei pareigas turinčių valstybių. Jei tai – tiesa, o ne vien gražūs žodeliai, tai Lietuva – tokia pat valstybė kaip ir Vokietija.

Bet Vokietijos premjeras, sprendžiant iš viešųjų informacijos šaltinių, neskambino Prezidentui Gitanui Nausėdai. O G. Nausėda, sužinojęs apie O. Scholzo akibrokštą, – neįsižeidė, nesupyko, nepareiškė protesto. Be reikalo nesupyko, be reikalo neįsižeidė. Tokia praktika Europos Sąjungoje privalo būti nutraukta. Jei Paryžius ir Berlynas sumanė šnekučiuotis su Kremliumi, privalu sulaukti Vilniaus, Rygos ir Talino palaiminimo. Tik taip ir niekaip kitaip. NATO ir ES santykiai su Rusija – tai pirmiausia Baltijos šalių ir Lenkijos reikalas. Nes tikimybė, jog Rusija bombarduos Branderburgo vartus Berlyne ar Eifelio bokštą Paryžiuje, – labai nedidelė. O tai, kad išprotėję Kremliaus teroristai numes bent keletą bombų ant Gedimino kalno Vilniuje ar Vavelio rūmų Krokuvoje, – tikimybė kur kas didesnė.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Todėl NATO ir ES tiesiog privalo atsižvelgti į nuomonę tų, kuriems lemta gyventi Rusijos pašonėje. Lietuva sakė, kad nereikia tiesti Nord Stream 2, bet anoji Vokietijos kanclerė Angela Merkel net išsišiepusi melavo, jog šis dujotiekis – vien tik verslas ir jokios politikos.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė jau kadaise pavadino V. Putiną nusikaltėliu. Vakarai turėjo pagirti D. Grybauskaitę už drąsą. Bet jos pareiškimas šokiravo apkiautusius Vakarus. O juk šiandien akivaizdu, kokia teisi buvo D. Grybauskaitė. Baltijos šalys ne be pagrindo stebėjosi, kodėl V. Putino valdoma Rusija dujas ir naftą Vokietijai ir Prancūzijai linkusi parduoti pigiau nei Vilniui ar Talinui. Mūsų partneriai tokių Kremliaus pasiūlymų turėjo atsisakyti. Bet neatsisakė. Išdavysčių sąrašas – labai ilgas.

O jei Prancūzija su Vokietija ateityje vis tiek piktnaudžiaus savo galia, kolaboruodamos su Rusija, neatmestina versija, jog Europoje ims formuotis nauji politiniai dariniai. Naują gynybinį aljansą galėtų sudaryti Ukraina, Lenkija, Baltijos šalys, Rumunija, Suomija, Švedija.

Tai žinoma – tik teoriniai samprotavimai. Greičiausiai – neteisingi. Bet Ukrainoje aptinku vis daugiau politikų, kariškių, žurnalistų, kurie kalba būtent apie naująjį mažytį NATO, kuriame nebūtų vietos jokioms draugystėms su Kremliumi. Nes Rusijoje politikai keisis, o Rusijos imperinės ambicijos niekur nedings. Kaip nepasikeis ir Prancūzija su Vokietija – vis žvilgčios, kaip įsiteikti Kremliaus gaujai.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Jei jums įdomi mano asmeninė nuomonė, šių eilučių autorius netiki, jog Rusija kada nors taps demokratinė, o Prancūzija ir Vokietija atsisakytų savų išdavysčių.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „Draugas“

2022.05.30; 06:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.