Gintaras Visockas. Internetiniai provokatoriai dangstosi žodžio laisve

Tūlas gali nežinoti, jog norint nukakti į Kalnų Karabachą privalu apie tai pranešti Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijai. Vienas tris pilietybes turintis „LiveJournal autorius nelestinai lankėsi Armėnijos okupuotoje teritorijoje, dėl to Azerbaidžanas įtraukė jį į „juodąjį sąrašą“ – uždraudė jam daugiau ten kelti koją.

Tačiau jis vėl nusigavo į Azerbaidžaną, prieš tai apsiskelbęs, kad keliaus tyčia pažeisdamas šios valstybės sienos įstatymą…

Avantiūristo kelionė į Kalnų Karabachą baigėsi Baku areštinėje

Pastarasis vojažas į Azerbaidžaną ponui Aleksandrui Lapšinui, nuo jo ir pradėjome šį pasakojimą, baigėsi apverktinai. Šį kartą jis prisistatė kaip Ukrainos pilietis, vardu Oleksandras, ir prasmuko pro pasieniečius. Tačiau šį dar dviejų valstybių, Rusijos ir izraelio, pilietį sulaikė praėjusių metų pabaigoje, kai atvyko į Minską. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pats prezidentas Aleksandras Lukašenka savuoju papratimu išsamiai paporino apie incidentą: „Kai šitas klausimas iškilo, aš matau – štai yra toks žmogus. Pavedu užsienio reikalų ministerijai: klausykite, nereikia skandalo, suderinkite su Izraelio, Rusijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrais, kad jis netaptų kokiu nors įkaitu. Jeigu Izraelis, Rusija ir Azerbaidžanas susitars, mes padarysime taip, kaip jie nori. O derėtis niekas nepanoro. Tada aš atsidūriau situacijoje, kada kažin ko nori Rusija, kažin ko nori Izraelis, neaišku ko, bet visiškai aišku, ko nori Azerbaidžanas, o ir pagal įstatymą taip turi būti. Ir aš nutariau veikti pagal įstatymą“.

Azerbaidžanas buvo paskelbęs Lapšino tarptautinę paiešką per Interpolą, o baltarusiai jį sulaikė ir išdavė azerbaidžaniečiams pagal abiejų valstybių susitarimą dėl ieškomųjų ekstradicijos. Rusija ir Izraelis liko nepatenkinti tokiu veikimu „pagal įstatymą“, tačiau didelės audros nekėlė (tiesa, iki Lapšinui atsiduriant šių metų vasario pradžioje Baku, izoliatoriuje, Izraelio užsienio reikalų ministerija priešinosi blogerio išdavimui Azerbaidžanui, o Rusijos nesutikimas nuskambėjo iš užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpų). Skaitytojai įklimpusio autoriaus labai negailėjo. Ir teisingai elgėsi – argi pagarbos verti sąmoningai teritorinio vientisumo principus neigiantys žmonės? Šiandien jie tyčiojasi iš Azerbaidžano teritorinio vientisumo principų norom nenorom talkindami armėnų separatistų užgaidoms, rytoj, žiūrėk, jau neigs Lietuvos, Latijos ar Estijos teises.

O šit Armėnijoje kilo tikra isterija. „Ažiotažas“, kaip parašė kitas autorius. Įvairaus plauko veikėjai agitavo žmones boikotuoti Baltarusiją, nevažiuoti į šią šalį, dargi atšaukti iš Minsko savo pasiuntinį ir suimti (?!). „Armėnijos balso“ (Голос Армении) žurnalistas parašė, kad „dabar dauguma Armėnijos piliečių, kuriuos Azerbaidžanas atvirai vadina priešais, saugiai jaustis Baltarusijoje negali“. Partija „Dašnakcutiun“ surengė piketą Jerevane, prie Baltarusijos pasiuntinybės pastato. Respublikos ombudsmenė (tiria skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų) netgi užsipuolė Rusiją su Izraeliu: esą šių valstybių protestai dėl Lapšino išdavimo Azerbaidžanui buvę nepakankamai griežti ir reiklūs: „Lapšino istorijoje susiduriame su cinišku savo šalies piliečio žmogaus teisių ir interesų nepaisymu, nes Rusijai ir Izraeliui yra svarbiau šios dienos nauda iš ginklų pardavimo“ (Azerbaidžanui – red.).

Nežinia, kiek būtų trukusi ši isterija Jerevane, tačiau galą jai padarė pats Lapšinas, tiksliau žinia, kad jis parašė Azerbaidžano prezidentui atgailos laišką. 40-mečio sūnaus nesubrendėlio pasigailėti prašė ir jo motina, Izraelio pilietė. Armėnų simpatijas vargšui Aleksandrui tartum karvė su liežuviu nulaižė. Kas dar vakar drąsiai gynė Lapšiną, vadino jį vos ne geriausiu armėnų tautos bičiuliu, štai nuo tos akimirkos pradėjo kaltinti visomis nuodėmėmis, tarp jų armėnų nacionalistų ypač mėgstama segioti – išdavyste. Tik Armėnijos delegacijos PACE narė Naira Zagrabian su didžiu pasipiktinimu reikalavo, kad Europos Taryba pasmerktų Azerbaidžano valdžios vykdomą „neteisėtą persekiojimą“. Tiesa, rūsčią kalbą rašydama narė pražiopsojo jau parą praėjus nuo to, kai Jerevane pasikeitė nuomonė dėl „armėnų tautos draugo“…

Viešas prisipažinimas apie būsimą nusikaltimą

Pats Lapšinas laiške Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui, kiek žinoma, parašė viską atsitikus dėl jo naivumo ir panašiai. Tuo tarpu paskaitykime, ką jis dėstė savojoje „Gyvojo žurnalo“ (kirilicos rašmenimis ЖЖ) skiltyje prieš kelionę į Karabachą. Pirmiausia į akis, suprantama, krinta didžiosios raidės: REIKIA 150 BAKSŲ AZERBAIDŽANO ĮSTATYMAMS PAŽEISTI. Blogeris praneša, kad maždaug po savaitės rengiasi vykti išsinuomotu automobiliu į Jerevaną su reikalais, bet turįs idėją dar kartą nuvažiuoti į Karabachą/Arcachą tam, kad pakiltų Azerbaidžano „juodajame sąraše”, nes dabar esąs 16 vietoje, o norįs būti pirmas. Tik štai kokia bėda: automobilio nuoma kainuoja 50 dolerių per dieną, o kelionė į Karabachą – tai trys papildomos nuomos dienos. „Trūksta 150 baksų tam, kad pažeisčiau Azerbaidžano įstatymus. (…) Padėkite gerieji žmonės, kas kuo gali”.

Iš rimtųjų? Skaitome dar kartą. A-a-a! Pačiame viršuje skliaustuose parašyta: „Ne reklama, o pokštas, pinigų nereikia!” Kitas šitą pastabą gal pirmiausia ir perskaitė, dar tekste šypsosi saulutė, mielas pokštas – aukoti nereikia. Bet važiuoti važiuos – tai ne pokštas. Už savus ar kokių labdarių pinigus. Izraelio užsienio reikalų ministerija prieš Lapšino ekstradiciją protestavo tokiais žodžiais: „Izraelis negali leisti, kad Izraelio pilietis nukentėtų dėl dienoraštyje pareikštos nuomonės“. Iš anksto sumanyto nusikaltimo, tyčios viešas prisipažinimas – irgi nuomonė?! Įdomu, kaip pasielgtų Lietuva, Vokietija, Prancūzija ar kokia kita Europos Sąjungos šalis, net ir tas pats Izraelis, jei ponas Lapšinas atvirai prisipažintų norįs pažeisti jų įstatymus, viešai neigtų jų teritorinio vientisumo principus? Taip pat tvirtintų, esą blogeris Lapšinas turi teisę pažeisti Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Izraelio įstatymus, mat įstatymų pažeidimas ir tarptautinių principų nepaisymas tėra nekalta nuomonė?

Dabar paskaitykime, ką Lapšinas parašė grįžęs iš kelionės. Teksto antraštė „Rungtynės čempionų lygoje: Azerbaidžano Respublika prieš Sašą Lapšiną, santykis 1:0 blogerio naudai!” (Игра в лиге чемпионов: Республика Азербайджан против Саши Лапшина, счет 1:0 в пользу блогера!). Sužinome, kad kai 2012 metais Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įtraukė jį į neteisėtai Karabache pabuvojusių asmenų sąrašą ir uždraudė įvažiuoti į šalį, taigi ir į armėnų okupuotas teritorijas, Lapšinas pasakė sau rasiąs būdą vėl atvažiuoti į Baku. Buvo du kartus nuvykęs į Azerbaidžaną jau būdamas įrašytas į „juodąjį sąrašą“. O kaip gi: jis turįs milžinišką kelionių po pasaulį patyrimą, aplankė 150 be trupučio valstybių, daugybė kirstų sienų su pačiais įvairiausiais pasais daug reiškia.

Toliau blogeris aiškina, kad Azerbaidžano pasienyje veikia „morališkai pasenusi“ kontrolės sistema, be to, jis turėjo tam tikrą informaciją: kurio paros laiku kertant sieną yra mažiausia tikimybė įkliūti. Visa tai žinant jam pavyko be didelio vargo, ramiai įvažiuoti į šalį (мне несоставило труда спокойно приехать в страну). 2017 metais jis žada vėl atvažiuoti į Azerbaidžaną ir guldo galvą: pasieniečiai jį pražiopsos ir vėliau pakels į aukštesnę vietą „juodajame sąraše“.

„Tik visiškas idiotas gali girtis internete savo kombinacijomis su pasais, negerbti buvimo šalies įstatymų ir manyti išvengsiąs už tai bausmės. Skamba kietaširdiškai: negaila man jo“, – parašė vienas „Gyvojo žurnalo“ komentatorius. „Lapšinas, žinoma, unikalus žmogus. Sąmoningai padaryti nusikaltimą, o po to smulkiai jį aprašyti, pridėti nuotraukų – kiekgi proto turi turėti žmogus?“ – parašė kitas. Lapšinas pats prisistato rašąs į socialinius tinklus „apie gyvenimą ir keliones“, ir idiotu vargu ar laikytinas. Nebent „naudingu idiotu“, kuriuos išnaudojo Rusijos bolševikų vadas Leninas ir kiti klastingesni veikėjai saviems kėslams įgyvendinti.

Rusijos užsienio reikalų ministras pasakė: „Mes esame prieš žurnalistų ar privačių asmenų apsilankymo toje ar kitoje teritorijoje kriminalizavimą“. Melas. Pabandytų Lapšinas pasišaipyti iš Rusijos noro įteisinti Krymo okupaciją, – iškart atsidurtų kalėjime ilgiems dešimtmečiams.

Armėnai (kai dar gynė) ir kiti aiškino, jog Lapšinas nukentėjo „dėl kelionės į Kalnų Karabachą“. Suprask, už nieką. Anaiptol! Lapšinui Baku iškelta baudžiamoji byla dviejų baudžiamojo kodekso straipsnių pagrindu: 318.2 (valstybinės Azerbaidžano sienos kirtimas  be nustatytų dokumentų arba ne per valstybinės sienos kontrolinį praleidimo punktą…) ir 281.2 (vieši raginimai prievarta užgrobti valdžią, pažeisti Azerbaidžano teritorinį vientisumą…). Griežčiausia bausmė – 8 metai nelaisvės.

Ar Karabache medumi patepta, kad širšes taip traukia?

„30 blogerių iš 11 pasaulio šalių apsilankė Arcache (taip armėnai vadina Kanų Karabachą, specialiai stengdamiesi ištrinti iš visuomenės atminties tikrąjį šio regiono pavadinimą). Lapšino precedentas nesuveikė“ – pranešė šių metų kovui baigiantis Armėnijos rusakalbė svetainė (Арм Рус Инфо). Kiti dalyviai neminimi, tik Antonas Nosikas. Jo kišenėje – Rusijos ir Izraelio pasai, todėl į ataskaitą patenka iš karto dvi šalys. Išsamiai atkartojama, ką jis parašė savo ŽŽ dienoraštyje prieš išskrisdamas. Žinąs, jog atvykdamas į Kalnų Karabachą be oficialaus leidimo pažeidžia Azerbaidžano įstatymus, tačiau tai jo netrikdo. „Todėl kad patį Azerbaidžano kaip suverenaus valstybinio darinio gyvavimą aš laikau apmaudžia istorine klaida ir nesusipratimu (досадной исторической ошибкой и недоразумением). Štai kaip nebuvo šios šalies iki 1918 metų, taip ir paskesnėse epochose pasaulio žemėlapyje galėjo be jos apsieiti. Gaila, kad laiminga galimybė nebuvo išnaudota“.

Blogerio Nosiko internetinis slapyvardis dolboeb, lietuviškas atitikmuo – bukagalvis. Dar jis pravardžiuojamas Ketaminyčiumi (Кетаминыч, kaip rusiškas tėvavardis). Tiems, kas nežino: ketaminas yra  medicinoje ir veterinarijoje vartojamas narkozės preparatas, paaugliams ir jaunimui atstoja draudžiamus kvaišalus, veikia silpniau nei LSD ir ekstazis, tačiau „naujas realybes“ atveria. Geriau būtų parašęs savo tekstą nuo ko nors apkvaišęs, negu būdamas sveikos nuovokos – haliucinacijos po kiek laiko išsisklaido… Keliaujantiems  į Izraelį Rusijos piliečiams užsienio reikalų ministerijos atmintinėje patariama: turėkite omenyje tai, kad šios šalies gyventojai labai jautrūs ir pačios Izraelio valstybės, ir paskirų jos gyvenimo pusių kritikai. Tikrai dolboeb‘ui gal geriau nesirodyti Azerbaidžane, kur gyventojai irgi jautrūs, juo labiau, jog blogeris net ne kritikuoja, o tiesiog bjauriai įžeidinėja. Žodžiu, kas šių niuansų nepaiso, vadovaujasi dvigubais standartais: Izraelis gali būti jautrus, iš Azerbaidžano tokią teisę kažkodėl norima atimti.

Iš armėnų žiniasklaidos sužinome, jog Stepanakerte surengto tarptautinio blogerių forumo tema yra konfliktų atspindėjimas socialiniuose tinkluose ir žodžio laisvės garantavimas interneto autoriams bei žurnalistams. Apišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos ministro pirmininko spaudos sekretorius pabrėžė blogerių viešnagės iš Azerbaidžano atimtame Kalnų Karabache svarbą. Mat blogeriai turi didelę įtaką savo auditorijoms ir neva objektyvios informacijos apie armėnų interesus skleidimas tarptautinei auditorijai yra labai svarbus. Forumo pažiba – dolboeb‘as – davė interviu Armėnijos naujienų tarnybai („Новости-Армения“). Ar nesibaimina, kad jam gali atsitikti lygiai taip, kaip atsitiko Lapšinui? „Mano pricipinė pozicija – erzinti žąsis.“

Nosikas, pristatomas dar kaip žurnalistas ir visuomenės veikėjas, savo terpėje iš tikro gerai žinomas, o štai paprasti plačiosios šalies žmonės apie šį asmenį galėjo išgirsti praėjusiais metais, kai Maskvos teismas jį nubaudė 300 tūkst. rublių bauda. Parašė tekstą ЖЖ „Nušluoti Siriją nuo žemės paviršiaus“ (Стереть Сирию с лица земли), kuriame ekspertai įžvelgė „priešiškumo sirams kurstymą“. Autorius aiškina, kad jam, kaip ir kiekvienam izraelitui, Sirija visada buvo ir lieka „ne potencialus, o visiškai realus karinis priešininkas“. Teksto svarbiausioji vieta: „Kad ir kas šiandien bombarduotų Siriją, aš šitai karštai sveikinu. O jeigu ją iš viso nušluos nuo Žemės paviršiaus – visai neliūdėsiu, tik ačiū pasakysiu“.

Kai advokatas pasiūlė šitą įrašą (запись) pašalinti kaip veiksmingos atgailos ženklą, autorius nesutiko: „Aš nesigailiu nei veiksmingai, nei neveiksmingai“. Tai šitokio blogerio (blogas autorius) armėnų žurnalistas klausia, ar galima tikėtis jį atvyksiant į Kalnų Karabachą dar kartą. „Žinoma. Aš čia su malonumu atvažiuosiu dar ne vieną kartą“.

Nežinia, kaip ten bus kitą kartą. Labai gali būti Lapšino atvejį tapsiant precedentu. Rašoma, Europos parlamento nariai, viešėję kadaise Kalnų Karabache, dabar į tą pusę nė nežiūri – tų šalių, kurios pasirašiusios su Azerbaidžanu susitarimus dėl ekstradicijos. Gali būti, jog blogeris Nosikas kitą kartą nė nepastebės, kad erzina ne žąsis, o liūtą.

Murmame po nosimi, kai reikia aiškiai ir garsiai pasakyti

Pačioje 2016-ųjų pabaigoje ir Vilniuje, prie Baltarusijos pasiuntinybės, trys vyriškiai ir viena mergina šypsodamiesi reikalavo laisvės  Aleksandrui Lapšinui. Šmėkštelėjo žiniasklaidoje ir BNS pranešimas „Baltarusija išdavė Azerbaidžanui rusų tinklaraštininką“. Skaitome aptakiai parašytą tekstą (http://www.tv3.lt/naujiena/899297/). Kelionė į ginčijamą Kalnų Karabacho regioną, dėl kurio Azerbaidžanas konfliktuoja su Armėnija. Kalnų Karabachas, kuriame gyventojų dabar daugumą sudaro armėnai, oficialiai priklauso Azerbaidžanui. Jerevano remiami etninių armėnų separatistai šio regiono kontrolę perėmė praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje per karą. Šis karas baigėsi 1994 metais taip ir neišsprendus regiono statuso klausimo. „Kauno diena“ BNS tekstą palydėjo viena nuotrauka su nežinia kokiame mieste ir kokioje vietoje esančiais žmonėmis, kurie laiko plakatus, reikalaujančius Lapšiną paleisti į laisvę. Išeitų, tarytum ir pats leidinys pritaria protestuotojams…

Koks „ginčijamas regionas“, koks „regiono statuso klausimas“? Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos (2008, balandžio 25) reikalauja „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; esama kitų ją įpareigojančių dokumentų. Pasiskelbusios nepriklausoma Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta nė nei valstybė ir tarptautinė organizacija. 2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre.

Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. EŽTT sprendimas yra galutinis. Armėnija įpareigojama nutraukti azerbaidžaniečių žemių okupavimą ir nedelsdama, be išlygų išvesti iš ten visas savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos pabėgėliams grįžti į savo namus. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi, jų vykdymą  turi kontroliuoti atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Tai kodėl kokią dieną, pavyzdžiui, vasario 26 d., kai 1992-aisiais metais armėnų separatistai, padedami rusų kariuomenės, išžudė Hodžaly kaimo gyventojus ir nušlavė patį kaimą, nesusirinkus protesto akcijoms prie Armėnijos pasiuntinybės ne tik Vilniuje, bet ir kitose šalyse? Vykdykite tarptautinės teisės reikalavimus! Šalin rankas nuo tautiečių, kurie smerkia Kalnų Karabacho okupaciją! Juk pasaulyje gausėja armėnų, kurie trokšta susitaikymo su azerbaidžaniečiais; jie buriasi į praėjusių metų rudenį įsteigtą Armėnijos-Azerbaidžano draugystės platformą.

Tam reikia turėti drąsos. Viena tokių dorų drąsuolių – armėnų rašytoja, visuomenės veikėja Ana Paitian, griežtai pasmerkusi armėnų ir rusų karių siautėjimą Hodžaly 1992-aisiais: „Kas nužudė azerbaidžaniečių vaiką, tas nužudė ir armėnų kūdikį“. Arba armėnų rašytojas Vaganas Karapetianas – Anglijos rašytojų sąjungos narys, Ukrainos žurnalistų sąjungos atstovas, žurnalo „Literaturnaja Kanada“ vyriausiasis redaktorius, 13 knygų autorius. Jis pareiškė, jog „anksčiau ar vėliau Azerbaidžanas susigrąžins Kalnų Karabachą, ir tai bus teisinga“.

Šitai viešai sakyti drįstantys armėnai sulaukia ir atvirų, ir rafinuotų oficialiojo Jerevano priekaištų. Vienus mėginama apšaukti psichiniais ligoniais, kiti bauginami fiziniu susidorojimu, grasinama imtis smurto prieš artimuosius. Antai Vaha Avetianas, viešai užjautęs Azerbaidžaną dėl patirtų aukų Kalnų Karabacho skerdynėse, sulaukė grasinimų internetu: išprievartausime tavo 4-ių metukų dukrytę, o paskui – nužudysime. Armėnijos laikraščiuose sumirgėjo  straipsniai, kurių autoriai beveik atvirai reikalauja šiam žmogui mirties bausmės.

Jeigu mes esame nuoširdūs žmogaus teisių gynėjai, nepripažįstame nei dvigubų standartų, neskirstome tautų į geras ir blogas, tai mums turėtų rūpėti ir čia išvardytų ir kitų dorų armėnų likimai.

2017.04.18; 12:30