Gintaras Visockas. Kaip Vakarus vertino Aleksandras Litvinenka


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Nebesuprantu šiandieninio Pasaulio. Galite mane pravardžiuoti kaip tik norite, tačiau nebijau prisipažinti – nebesuvokiu, kur galėčiau rasti bent vieną padorią valstybę?

Praėjusiuose komentaruose daug dėmesio skyriau Amerikai. Šiame komentare žvilgtelėsiu į Didžiąją Britaniją. Gal ji – sąžininga ir principinga?

ELTA praneša štai ką: Jungtinė Karalystė ir kitos Didžiojo septyneto (G7) šalys įspėjo Maskvą apie „sunkias pasekmes“, jei ši įsiverš į Ukrainą. Iš tų įspėjimų kaip iš ožio – pieno. Bet tegul. Geriau tiek, negu visai nieko. Juolab kad JK premjeras Borisas Džonsonas (Johnsonas) energingai teigė ieškosiąs „diplomatinių ir ekonominių“ pasipriešinimo Rusijos „agresijai“ priemonių. Ar jų ras – nežinia, greičiau neras. Bet tegul ieško. Juk reikia imituoti, jog dirbi. Reikia apsimesti, jog ieškoma išeičių. O JK gynybos sekretorius Benas Wallace’as leidiniui „Spectator“ net priminė, kad „ji (Ukraina) nėra NATO narė, tad mažai tikėtina, kad kas nors į Ukrainą nusiųs karių“.

„Neturėtume meluoti žmonėms, kad imsimės tokių veiksmų. Ukrainiečiai tai žino“, – kalbėjo britų gynybos sekretorius.

Borisas Johnsonas. EPA – ELTA nuotr.

Taip, meluoti – negražu. Bet juk Londonas gudrauja. Tiksliau tariant – meluoja. Ukraina nėra NATO narė. Tačiau oficialusis Londonas yra įsipareigojęs saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Jeigu Ukrainą užpuolė – ginkite ją visomis priemonėmis, taip pat ir jėga. Kodėl neprisimenate 1994-ųjų metų gruodžio 5-osios dienos, kai buvo pasirašytas garsusis Budapešto memorandumas? Kas jame brūkštelėta, pone gynybos sekretoriau? Ukrainos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos lyderiai saugos Ukrainos teritorinį vientisumą, jei Kijevas atsisakys branduolinės ginkluotės. Tą dokumentą nuo britų, beje, pasirašė premjeras Džonas Meidžoras (John Major), nuo JAV – prezidentas Bilas Klintonas (Clinton). Tad kodėl nesaugojate Ukrainos?

Man regis, Londonas ne tik išdavė Ukrainą, bet gėdingai slepia savo išdavystę. Jei Didžioji Britanija būtų padori valstybė, britų kariai drauge su amerikiečiais būtų permesti į Ukrainą dar tą pačią dieną, kai „žalieji žmogeliukai“ veržėsi į Krymą. Ar ne taip, pone gynybos sekretoriau? O gal Londonas viešai prisipažino atšaukiantis 1994-ųjų įsipareigojimus? Tuomet grąžinkite Ukrainai iš jos išviliotus branduolinius ginklus ir dar išmokėkite milijardines baudas su milžiniškais procentais už sulaužytus įsipareigojimus. Juk taip nutinka padorių kompanjonų draugijose, kai vienas iš sandorio atstovų sulaužo duotą žodį?

Neseniai BNS paskelbė Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento Edvardo Lukaso (Edward Lucas) straipsnį „Kalbėtis su Rusija reikia, tačiau būtina turėti aiškų tikslą“. Ką šiose pastabose akcentavo britų politikos apžvalgininkas? Tekstas svarbus, nes svarstoma, kaip reaguoti į Kremliaus ultimatumus, jog NATO privalantis ne tik atsisakyti plėtros į Rytus, bet ir, vaizdžiai tariant, susitraukti iš savo gretų išmetant Baltijos šalis ir Lenkiją. Britas E. Lukasas retoriškai klausia, kodėl Sovietų Sąjungą garbinantis V. Putinas laužo Helsinkyje 1975-aisiais metais tos pačios SSRS pasirašytus susitarumus, bylojančius, jog sienos tarp valstybių gali būti keičiamos tik taikiu būdu, sutarus abiem pusėm. Gyvybiškai svarbus brito argumentas. Tačiau kodėl britų apžvalgininkas nė žodeliu neprisimena dar vieno svarbaus argumento – 1994-aisiais pasirašyto Budapešto memorandumo? Gėda prisipažinti, jog Londonas labai panašus į Kremlių: tiek vieni, tiek kiti nesilaiko savo įsipareigojimų. Tik vienas piktas, agresyvus, kandžiojasi, kitas – kaimynų šiandien neterorizuoja…

O dabar noriu pacituoti štai tokius žodžius: “Privalote suprasti, kad Vakarų politikai – pragmatikai, ir aš Jums garantuoju, kad dėl Lietuvos jie su atominį ir bakteriologinį ginklą turinčia Rusija nekariaus. Būtent todėl visų pirma reikia pasikliauti savo jėgomis ir neturėti iliuzijų – “mūsų tai nepalies” arba “Vakarai mums padės”. Gerai pažįstu Rusiją ir tuos, kurie dabar yra Kremliuje, ir aš Jums sakau: “Jus tai palies”. Aš šiek tiek pagyvenau Vakaruose, ir man pakako, kad suprasčiau: “Vakarai jums nepadės”.

Taip šių eilučių autoriui 2003-aisiais atsakė Londone prieglobstį gavęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka.

Aleksandras Litvinenka ligoninėje. Paskutinės gyvenimo dienos. AP, ELTA

Su Aleksandru Litvinenka nebuvau susitikęs. Tačiau jo kaip į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo veikla susidomėjau tuomet, kai šis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas ėmė tvirtinti, jog gyvenamieji namai Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske 1999-ųjų rugsėjo mėnesį susprogdinti ne čečėnų, bet tuometinės Kremliaus vadovybės užsakymu, kad V. Putinas formaliai galėtų pradėti naują karinę kampaniją prieš čečėnus. O kai viena čečėniška internetinė svetainė 2003-aisiais metais paskelbė, jog Londone nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino keršto besislapstantis perbėgėlis A. Litvinenka viešai atsakinėja į jam elektroninio pašto pagalba atsiųstus klausimus, nedelsdamas nusiunčiau savuosius. Po kelerių valandų sulaukiau atsakymo, kuris paliko gilų įspūdį. A. Litvinenka tvirtino, jog, iškilus bėdai, Vakarai tokioms valstybėms kaip Lietuva nepadės. Tiksliau tariant, padės tik kalbomis, tik žodžiais.

A. Litvinenka atkreipė dėmesį dar į tokį argumentą: “Reikia suprasti, kad net įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos nuo agresijos ir kišimosi į vidaus reikalus iš Rusijos pusės, jeigu pačioje Rusijoje situacija plėtosis pagal blogiausią variantą”.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

2006-ųjų metų lapkričio mėnesį A. Litvinenką Londone nunuodijo radioaktyviuoju poloniu (nebepriminsiu, kas yra šios žmogžudystės užsakovai; visi puikiai žinome). Labai atidžiai sekiau, kaip Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos ir teisėsauga narpliojo šią rezonansinę bylą. Iš Didžiosios Britanijos politikų tribūnų skambėjo daug grasinimų, perspėjimų, raginimų: Kremlius privalo būti griežtai nubaustas, turės patirti rimtų nemalonumų, britų Karalystė nedovanos tokio išpuolio…

Gražiai kalbėjo Londonas. Bet juk melavo. Apart kelių smulkių sankcijų iešmininkams britai nedrįso rimtai pamokyti pono V. Putino. Po bandymų Solsberyje 2018-aisiais metais nunuodyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarybų karininką Sergejų Skripalių, – vėl jokių rimtų pasekmių nepajuto nei V.Putinas, nei jo aplinka. Nors patikinimų, jog štai dabar Didžioji Britanija tikrai duos rimtą atkirtį, – vėl būta. Bet Londonas ir vėl melavo.

Štai kokie liūdni šiandien mano prisiminimai bei sugretinimai. Belieka viltis, jog A. Litvinenka vis tik klydo, pesimistiškai žvelgdamas į Vakarus…

2021.12.20; 04:00

print

3 komentarai

  • Taigi taigi, kaip gi…

  • Manau, kiekvienas nors kiek mąstantis tai supranta, bet gal mes pakimbame ties argumentais, kad mumis kažkas rūpinasi. Juk taip ramiau, nereikia ieškoti išeičių.

  • Ką gi – malonu ir džiugu, kad dar yra savarankiškai ir argumentuotai mąstančių žmonių. Šis straipsnis jau panėšėja į analitinį straipsnį, o ne kokių politliurpologų mekenimą. Sėkmės autoriui.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.