Gintaras Visockas. Ko Lietuvos Seimo pirmininkui prireikė Armėnijoje?


Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Oficialiame Seimo pirmininko tinklapyje skelbiama, kad šiandien 16 valandą Lietuvos laiku ponas Viktoras Pranckietis išskrenda į Armėniją.

Vizitai į užsienį – svarbus dėmuo politiko gyvenime. Kelionės į svečias šalis – būtinos, reikalingos, neišvengiamos. Tačiau ne kiekvienoje užsienio valstybėje oficialiems Lietuvos pareigūnams derėtų svečiuotis. Armėnija – būtent viena iš tų šalių, kurių reikėtų vengti. Kitaip tariant – ten keliauti derėtų iškilus tik labai svarbiems klausimams.

Priežastys, kodėl Lietuvos Seimo pirmininkui, Lietuvos Prezidentui ir Lietuvos premjerui patartina vengti vizitų į Armėniją, – akivaizdžios. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Giumri mieste ji įsikūrusi ilgiems dešimtmečiams. Todėl bent šiuo metu Armėnija tėra agresyviosios, kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos satelitė.

Antrasis pretekstas, neleidžiantis skristi į Jerevaną kada panorėjus, – įtemti Armėnijos santykiai su Azerbaidžanu. V.Pranckiečiui turėtų būti žinoma: Kalnų Karabachą nūnai administruoja armėnų valdžia. Bet šis administravimas – neteisėtas. Armėnų šeimininkavimas Kalnų Karabache – tai svetimos teritorijos okupacija, nes, remiantis tarptautinėmis taisyklėmis, Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Beje, tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Taip pat – ir Lietuva.

Tad Seimo pirmininkas keliauja į šalį, kuri dabar tėra mažytė agresyviosios Rusijos kopija. Šių eilučių autorius pritaria tiems Lietuvos parlamento nariams, kurie mano, jog trumputė, vos dviejų dienų išvyka į Armėniją vis tiek susijusi su „galimomis Rusijos grėsmėmis“. Ar Seimo pirmininkas tikras, kad jam pavyks išvengti galimų rusiškų provokacijų?

Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Juolab kad provokacijas moka rengti ir pati Armėnija. Oficialusis Jerevanas dažnai kviečia užsienio šalių diplomatus susitikti su saviškiais politikais, bet ilgainiui paaiškėja, kad susitikime dalyvavo ne tik Armėnijos, bet ir šiuo metu Kalnų Karabachą valdančios administracijos vadovai. Kam Jerevanui reikalinga tokia klasta? Po tokių priėmimų oficialusis Jerevanas šaukte šaukia, esą užsienio šalis, kurios atstovus ji priėmė, pripažįsta Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe. Tai, žinoma, melas, tačiau Jerevanas, siekdamas pateisinti ir įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją, griebiasi pačių bjauriausių klastų – melo, dezinformacijos…

Be kita ko, panašaus pobūdžio provokacijų armėnų delegacija yra iškrėtusi ir Lietuvoje. Į Lietuvą mažų mažiausiai vieną sykį jie atvyko kaip Armėnijos politikai, o vėliau paaiškėjo, kad delegacijoje būta ir Kalnų Karabachą nūnai valdančios grupuotės atstovų. Smulkmena? Ši „smulkmena“, jei tai kartosis, įvels mus į rimtą tarptautinį skandalą. Šie armėniški gudravimai – labai pavojingi. Mes sulauksime pagrįstų Azerbaidžano priekaištų, jog Lietuva negerbia jo teisės į Kalnų Karabachą. O tai reiškia, kad Lietuva susipyks ne tik su įtakingu regione Azerbaidžanu, bet ir su artimiausiu Azerbaidžano sąjungininku – Turkija, NATO nare.

Jei nebūsime budrūs, galime ne tik susipykti su mums palankiomis musulmoniškomis valstybėmis, bet ir prarasti teisę iš kitų valstybių reikalauti pagarbos savo teritoriniam vientisumui. Atvirai kalbant: jei mes negerbiame Azerbaidžano teisės į Kalnų Karabachą, kodėl ši šalis privalo gerbti Lietuvos teisę į, sakykim, Klaipėdos ir Vilniaus kraštus? Kol kas – tai hipotetinis klausimas. Bet jį mums ilgainiui gali iškelti net Ukaina, Moldova, Sakartvelas (Gruzija): ponai lietuviai, jei jums nusispjauti į Azerbaidžano teritorinį vientsumą, kokios garantijos, kad jūs būsite principingi, gindami mūsų teises į Padniestrę, Abchaziją, Pietų Osetiją ir Krymą?

Tikėkimės, jog šį kartą oficialusis Jerevanas nedrįs į susitikimus su Lietuvos Seimo pirmininku atvesti niekur pasaulyje nepripažintos kažin kokios respublikos atstovų.

Tačiau šito mažoka. Seimo pirmininkas pats turėtų elgtis principingai, kietai. Negalima vengti sudėtingų, skaudžių klausimų. Nepaisant draugiškų tostų V.Pranckietis privalo rast galimybę paklausti Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano, kada okupacinė armėnų kariuomenė vis tik pasitrauks iš Kalnų Karabacho. Juk šitaip Armėniją pasielgti įpareigoja net keturios JT rezoliucijos. Taip pat V.Pranckietis neturėtų nutylėti ir ne mažiau skaudžios temos: ar dar ilgai armėnai leis savo žemėje šeimininkauti rusų kariuomenei?

Į Armėniją vykstančiam V.Pranckiečiui vertėtų įsiminti ir dar vieną aplinkybę. Kaip viename iš paskutiniųjų Jungtinių Tautų Generalinės Asdamblėjos posėdžių pasielgė Armėnijos delegacija, kai Ukraina siekė į darbotvarkę įtraukti klausimą, kokia šiuo metu padėtis klostosi Rusijos okupuotose ukrainietiškose teritorijose?! Kad ši tema būtų aptariama, balsavo net 65-os valstybės, įskaitant ir Azerbaidžaną. O Rusijos pasmerkti dėl šeimininkavimo svetimose žemėse (Krymas, Donbasas, Luhanskas) nesutiko 17 valstybių – pati Rusija ir jos satelitė Armėnija. vaizdžiai tariant, Armėnija atvirai spjauna į Ukrainos teisę turėti Donbasą, Luhanską ir Krymą.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

V.Pranckiečiui taip pat derėtų žinoti, jog pastarosiomis dienomis Ukrainos užsienio reikalų ministerija oficialiai perspėjo savo piliečius nevykti, net jei Jerevanas ir labai meiliai kviečia, į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano sutikimo, nes tai – Azerbaidžano teritorija pagal tarptautinę teisę. Analogiškus pareiškimus Ukrainos URM išplatino ir dėl Gruzijos bei Moldovos: paragino savo piliečius neskristi į Abchaziją ir Pietų Osetiją be oficialiojo Tbilisio pritarimo, o į Padniestrę – be oficialiojo Kišiniovo palaiminimo.

Be kita ko, po teisingų, pagrįstų oficialiojo Kijevo priminimų Armėnijos URM pademonstravo susierzinimą. Armėnijos URM spaudos atstovė Anna Nagdalian pareiškė, esą „vienpusiški Ukrainos pareiškimai dėl Kalnų Karabacho konflikto nepadeda ieškoti taikių sprendimų ir išeičių“.

Tipiška okupanto laikysena…

Tad, atvirai kalbant, sunku suprasti, kokios priežastys privertė Lietuvos parlamento vadovą skristi į tolimąjį Jerevaną. Norėdamas išsiaiškinti visas smulkmenas, dar ankstų rugsėjo 30-osios rytą nusiunčiau Seimo pirmininko atstovei spaudai keletą klausimų.

Štai jie:

1.Koks pagrindinis, svarbiausias Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vizito į Armėniją tikslas?

2.Ar šios viešnagės metu Lietuvos delegacija domėsis, kaip ir kada Armėnija pasiruošusi įgyvendinti Jungtinių Tautų rezoliucijas dėl Kalnų Karabacho?

3.Ar ponas V.Pranckietis viešnagės Armėnijoje metu aplankys Kalnų Karabacho regioną? O jei – ne, tai gal jis Jerevane susitiks su šiuo metu Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais, turės oficialių ir neoficialių susitikimų su jais Armėnijos sostinėje?

Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

4.Ar, derinant vizito detales, Jerevanas siūlė mūsų Seimo Pirmininkui aplankyti Kalnų Karabachą arba bent jau susitikti su šiandien šį regioną kontroliuojančiais valdžios atstovais?

5.Ar šios kelionės metu ponas V.Pranckietis teirausis, kada oficialusis Jerevanas ketina nutraukti ilgalaikę sutartį su Rusija dėl karinės bazės dislokavimo Giumri mieste?

Deja, jau praėjo beveik trys paros, o atsakymo – jokio.

Gal į juos Seimo pirmininkas atsakys sugrįžęs iš Kaukazo regiono?

2019.10.02; 10:35

print