Gintaras Visockas. Kodėl EESC centro vadovas Linas Kojala neturėjo galimybės duoti interviu


Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taip ir nutiko, kaip rašiau gegužės 22-osios išvakarėse paskelbtoje publikacijoje „Ar Lietuva išdrįs pareikšti, jog Karabachas – Azerbaidžano teritorija, o Armėnija – agresorė?“

Gegužės 22-ąją Vilniuje su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Azerbaidžano pirmoji ponia Mehriban Alijeva. Tądien surengta daug svarbių susitikimų: Lietuvos ir Azerbaidžano prezidentai akis į akį kalbėjo apie tarptautinę politiką, ekonominius santykius, Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Rytų partnerystės programą, buvo atidarytas bendras Lietuvos ir Azerbaidžano verslininkų forumas, Pirmoji ponia Diana Nausėdienė su Azerbaidžano Pirmąja ponia Mehriban Alijeva svečiavosi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Apie tai Lietuva pranešė. Tačiau Lietuvos informacinėje erdvėje neaptikau (jei klystu – kritikuokite dėl neatidumo), jog bent vienas kitas Lietuvos politikas, apžvalgininkas, komentuotojas, žurnalistas būtų atviriau, išsamiau prasitarę apie Karabacho skaudulius. Mirtina tyla.

O juk pretekstų priminti Lietuvai, jog Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią pastaruosius tris dešimtmečius užgrobę laikė armėnų separatistai, – būta. Viešai su Lietuvos prezidentu G. Nausėda dalindamasis pareiškimais Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas priminė, jog 20 proc. Azerbaidžano žemių ilgus tris dešimtmečius buvo užgrobtos svetimų jėgų, jog ten nuo žemės paviršiaus nušluoti azerbaidžanietiški istorijos, kultūros, religijos paminklai, o milijonas azerbaidžaniečių buvo priversti palikti savo namus. Lietuvos prezidentas G. Nausėda tuo tarpu apsiribojo aptakiais pareiškimais, esą Kaukazui reikalinga stabili taika, esą visus konfliktus būtina narplioti išskirtinai taikomis priemonėmis, esą Lietuva norinti bičiuliautis su visomis Kaukazo valstybėmis, įskaitant ir Azerbaidžaną.

Taigi pretekstų narplioti Karabacho problemas turėjome. Galėjome bent jau nusistebėti, kodėl nedrįstama viešai pripažinti, kad Armėnija, remiantis tarptautine teise, – agresorė, o Azerbaidžanas – auka (Rusiją kaltiname agresyvumu, o štai Armėniją – tarsi saugojame nuo kaltinimų elgiantis agresyviai?). Taip, būtinai reikėjo pabrėžti, jog Armėnija, ginčydamasi su Azerbaidžanu dėl Karabacho, – neteisi. Lietuvoje vis dar esama tautiečių, kurie naiviai mano, esą Karabachas pagal tarptautinę teisę priklauso Armėnijai, esą prieš tūkstantį metų neva egzistavo kažin kokia armėnų karalystė, esą azerbaidžaniečiai nuo seniausių laikų skriaudė „vargšus armėnus“.

Beje, šią – Karabacho – temą buvo galima praplėsti primenant Lietuvos visuomenei, kaip armėnų separatistai iš savo gimtųjų žemių Karabache bei gretimų septynių rajonų žiauriai išvijo maždaug milijoną azerbaidžaniečių, pavertę juos priverstiniais pabėgėliais, kaip Briuselyje ir Strasbūre tris dešimtmečius armėnai rengė įvairiausio pobūdžio intrigas, mėgindami Europos Sąjungos parlamentarų vardu visą bėdą suversti Azerbaidžanui, kaip dabar, po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos 2020-ųjų rudenį, spyriojasi, nenorėdami pasitraukti iš Karabacho, kaip desperatiškai minomis nusėja žemes, kurias priversti palikti, kaip specialiai apšaudo azerbaidžaniečių pasieniečius, kaip rengia triukšmingas provokacijas, esą azerbaidžaniečių kariškiai neleidžia atgabenti į Karabachą ten gyvenantiems armėnams maisto produktų.

Tai buvo puiki proga įvertinti ir tris dešimtmečius trukusią Europos Sąjungos misiją, kuri neva labai nuoširdžiai stengėsi taikiai sureguliuoti Jerevano – Baku konfliktą dėl Karabacho. Elkimės sąžiningai: visos Briuselio ir Strasbūro pastangos nepasiteisino. Nuolatinės Europos diplomatų kelionės į Jerevaną ir Baku neatnešė jokių realių rezultatų. Baku kantriai laukė tris dešimtmečius, kada ES vadovybė griežtai lieps Armėnijai nešdintis iš svetimų žemių. Bet ES ponai nė nesiruošė spausti agresorės Armėnijos, kurioje, beje, iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė. Jie žaidė dvigubus žaidimus. Pripažindami, jog tarptautinė teisė – Azerbaidžano pusėje, tuo pačiu prievartavo Baku, kad šis … Armėnijai tiesiog padovanotų Karabachą. ES pro pirštus žiūrėjo į Armėniją net tuomet, kai jos vadovai dažnai ir noriai skrisdavo į kaimynines valstybes puldinėjančią Rusijos sostinę Maskvą ir diktatoriškojo Irano sostinę Teheraną. Jau vien ko vertas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano skrydis į Raudonąją aikštę šių metų gegužės 9-osios iškilmėms. O juk Azerbaidžano prezidento I. Alijevo šių metų gegužės 9-ąją Maskvoje nebuvo !

Ilga kelionė į Hankendį. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Ilga kelionė į Hankendį. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto

Deja, Lietuva ir vėl pasirinko tylėjimo taktiką.

Azerbaidžano prezidento vizito į Lietuvą išvakarėse kreipiausi į Rytų Europos studijų centrą (EESC.lt), prašydamas direktoriaus Lino Kojalos komentaro. Štai mano laiškas: Gerb. Linai Kojala, Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš portalo slaptai.lt, knygų „Juodojo Sodo tragedija”, „Juodojo Sodo byla”, „Ilga kelionė į Hankendį”, „Didžioji Karabacho paslaptis” autorius. Elta pranešė, kad gegužės 22-ąją į Vilnių atskrenda Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Kadangi domiuosi Kaukazo reikalais, norėčiau paprašyti Jūsų komentaro, kaip dabar vertinami Lietuvos – Azerbaidžano tarpusavio santykiai, kuo šis vizitas svarbus, kokia oficiali Lietuvos pozicija dėl Karabacho, kaip Lietuva žiūri į paskutiniuosius Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.“

Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto

Netrukus sulaukiau EESC.lt biuro administratorės laiško: Laba diena, informuoju, kad artimiausiu metu dėl darbų gausos ir užimtos dienotvarkės direktorius neturės galimybės su Jumis susisiekti ir duoti interviu.“

Didžioji Karabacho paslaptis. Knygos viršelis
Didžioji Karabacho paslaptis. Knygos viršelis

Taip ir maniau: nebus jokios diskusijos, nebus jokio interviu. Pono L. Kojalos komentarus stebiu tiek LRT, tiek delfi.lt erdvėse jau senokai. Kas krenta į akis? Komentarai – aptakūs, atsargūs. Dažnusyk nesuprasi, kas – kaltas, o kas – teisus. Gali būti ir taip, ir anaip… Vieni kitus kaltina provokacijomis… Konfliktas įsisenėjęs…. Azerbaidžanas – didesnė valstybė nei Armėnija… O kur bent jau aiškesnė užuomina, kam pagal tarptautinę teisę priklauso Karabachas?

Susiraskite, pavyzdžiui, kaip 2020-ųjų rugsėjo 28-ąją L. Kojala situaciją dėl Karabacho vertino LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“. Arba imkime jo komentarą, nuskambėjusį 2014-ųjų lapkričio 12-osios dieną portale delfi.lt laidoje „Trys geopolitiniai scenarijai Rusiją supančioms valstybėms“. Peržiūrėjus taps aišku, koks tas specifinis būdas komentuoti, vertinti, analizuoti.

Tad buvo naivu tikėtis, girdi, 2022-ųjų gegužės mėnesį kažin kas pasikeis. Niekas nepasikeitė. Dėl šventos ramybės peržiūrėjau paskutiniųjų dienų eesc.lt publikacijas. Apie azerbaidžanietiškąjį Karabachą – nė eilutės.

2023.05.23; 08:00

print

Vienas komentaras

Komentuoti: Tadeus Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *