Gintaras Visockas. Kodėl Vilniui derėtų turėti Hankendžio gatvę


Gatvių pavadinimai Pilaitėje. Slaptai.lt nuotr.

Gyvenu unikaliame Vilniaus rajone – Pilaitėje. Pilaitės rajonas šių eilučių autoriui brangus ne dėl to, kad nūnai sparčiai plečiasi ar vadinamas miegamuoju sostinės kampeliu. Pilaitė man įsimintina pirmiausia prasmingais savo gatvių ir stotelių pavadinimais.

Kas bent sykį užsuko į Pilaitę, puikiai žino, kad gatvės čia pakrikštytos jau neegzistuojančio, bet Lietuvai labai svarbaus regiono miestų ir miestelių vardais. Tą kraštą mūsų proseneliai vadino Mažąja Lietuva. Mažoji Lietuva mums padovanojusi pirmąsias grožines ir religines knygas, pasaulinio garso poemą „Metai“, ten gyveno, dirbo šimtai mums gyvybiškai svarbių visuomenės, politikos, literatūros, istorijos, religijos veikėjų. Pavyzdžiui, Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos religinės knygos autorius, Kristijonas Donelaitis, parašęs pasaulinės reikšmės poemą „Metai“, filosofas Vilhelmas Storosta – Vydūnas, išsamaus veikalo apie vokiečių – lietuvių tarpusavio santykius sudarytojas…

Deja, naujausiuose pasaulio žemėlapiuose Mažosios Lietuvos vardo neberasime. Mes praradome Mažąją Lietuvą. Šis kraštas tapo Kaliningrado sritimi. Atvykėliai kolonistai pakeitė ne tik krašto pavadinimą, bet ir visus jo miestelių, upių, net mažiausių kaimelių pavadinimus. Taip Tolminkiemis tapo Čistyje Prudy, Tilžė – Nemanu, Įsrutis – Černiachovskiu…

vydunas
Lietuvos filosofas Vilhelmas Storosta – Vydūnas

Vilčių, jog kada nors atgausime šias žemes, – nėra. Arba jos labai labai miglotos. Todėl tie, kurie sumanė naujai statomo Vilniaus rajono gatves paženklinti ne abstrakčiais kosmonautų ar darbininkų vardais, nusipelnė nuoširdžios šių eilučių autoriaus pagarbos.

Tiesa, gatvių pavadinimai – ne vienintelis mūsų pagarbos gestas. Mažosios Lietuvos mes niekad nepamiršome. Apie šią Lietuvai unikalią žemę ir jos žmones parašyta daug istorinių, pažintinių, kultūrinių knygų, prirašyta tūkstančiai straipsnių, sukurta dokumentinių filmų. Net ir šių eilučių autorius, studijuodamas Vilniaus Universitete žurnalistiką, diplominiu darbu pasirinko „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“ temą. Žodžiu, negalima sakyti, jog nesistengiame išplėšti Mažosios Lietuvos iš visiškos užmaršties.

Tačiau kai kurias Lietuvos sostines gatves pavadinti būtent su Mažąja Lietuva susijusiais vardais, – man regis, vienas iš gražiausių, puikiausių, prasmingiausių sumanymų. Mažoji Lietuva verta tokios pagarbos.

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas“ (režisierius Marijonas Giedrys)

Beje, prasmingai elgdamiesi neturėtume nuleisti rakų, esą jau viską, ką buvo galima nuveikti, – padarėme. Savo istoriją branginančia, vertinančia ir puoselėjančia tauta privalome išlikti ir šiandieniniame  globalizmų, kosmopolitizmų bei liberalizmų perpučiamame pasaulyje. Todėl ir klausiu: kodėl, tęsiant grąžiąją tradiciją, Pilaitėje mes negalėtume pastatyti didingų, meniškų M.Mažvydą, K.Donelaitį, Vydūną įamžinančių paminklų? Kodėl būtent Pilaite vadinamame Vilniaus rajone negalėtų puikuotis didingas paminklas prūsams – Mažosios Lietuvos teritorijoje gyvenusios lietuviams labai giminingos, bet kryžiuočių išnaikintos prūsų tautos garbei? Kodėl vienoje iš viešųjų Pilaitės erdvių negalėtų atsirasti įspūdingas prūsus suvienijusio, bet vokiečių ordinui po sunkios, sekinančios kovos pralaimėjusio vado Herkaus Manto paminklas?

Lietuva tik tuomet teisingai elgiasi, kai naująsias gatves pavadina mūsų istorijai, mūsų kultūrai svarbiais vardais.

Džocharas Dudajevas su šeima

Tačiau Lietuva pagirtina dar ir tuomet, kai įamžina garbingus kitų tautų, kitų šalių visuomenės, politikos, kultūros ar net kariuomenės veikėjus. Drąsiai, principingai pasielgėme, kai Vilniuje stengėmės įrengti kuo įspūdingesnį prieš Rusijos agresiją narsiai kovojusio čečėnų lyderio Džocharo Dudajevo skverelį. Drąsiai, principingai pasielgėme ir tada, kai prie Rusijos ambasados Vilniuje įkūrėme Rusijos politiko Boriso Nemcovo aikštę.

Taip elgdamiesi mes demonstruojame savo vertybes. Tegul mūsų oponentai žino, ką ir kodėl mes prisimename.

Priešais Rusijos ambasadą atidarytas B. Nemcovo skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet jei esame jautrūs neteisybei, mūsų miestuose turėtų atsirasti ir Hankendžio gatvė. Daugelis iš mūsų nė nenutuokia, ką byloja šis pavadinimas. Priminsiu: Hankendis – tai azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho sostinės pavadinimas. Šis miestas Hankendžiu (Xankendi; Chankendy) buvo vadinamas ilgokai – maždaug iki 1923 metų. Vėliau jis buvo perpavadintas armėnų kilmės rusų politiko Stepano Šaumiano (1878-1918) vardu – tapo Stepanakertu.

Pavadinti šį miestą Stepanakertu buvo pati didžiausia sovietinė niekšybė. Tiksliau tariant, – dviguba niekšybė. Pirma, Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas kraštas. Šios principinės nuostatos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Lietuva taip pat traktuoja Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Todėl armėnai, mūsų akimis žvelgiant, pasielgė itin negražiai, kai ištrynė senąjį azerbaidžanietišką pavadinimą ir pakeitė jį armėniškuoju. Antroji klasta – azerbaidžanietišką miestą pavadinti Stepano Šaumiano, kurį oficialusis Baku kaltina organizavus masines azerbaidžaniečių žudynes, vardu.

Stepanas Šiaumianas, kurį azerbaidžaniečiai traktuoja kaip žudiką.

Kalnų Karabachą okupavę armėnų separatistai pakeitė ir daugiau šio krašto pavadinimų. Kodėl lietuviai negalėtų keletą ar net keliolika naujųjų Vilniaus gatvių pavadinti azerbaidžaniečiams brangiais pavadinimais? Šitaip pasielgdami mes demonstruotume savo principingumą: ne tik nepripažįstame Armėnijos ir Rusijos įgyvendintos Kalnų Karabacho okupacijos, bet ir moraliai smerkiame elgesį tų, kurie aneksuoja svetimas žemes, slepia tikruosius vietovių, miestų, ežerų pavadinimus. Tiksliau tariant, griežtai vertiname ne vien Rusijos, bet ir kitų agresyvių šalių elgesį. 

Šitaip elgtis mums derėtų jau vien dėl to, kad net trijuose Lietuvos miestuose jau išdygę Armėnijos, kurią Vakarai traktuoja kaip agresorę, ženklai – chačkarai (armėniški kryžiai), o Azerbaidžanas, kurį tiek NATO, tiek ES laiko nukentėjusiąja puse, Lietuvoje iki šiol neturi nė vieno savo paminklo.

Azerbaidžanui neleidome pastatyti paminklo net su politika niekaip nesusijusiam viduramžių poetui Nizami Giandžiavi.  

2019.04.29; 12:00

print