Gintaras Visockas. Lietuvą gins ne Armėnijos, o Turkijos kariai


Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos visuomenė įskaudinta. Po įžūlių Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimų naikinti Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimo ženklus kitokios reakcijos buvo kvaila tikėtis.

Kaip lietuviai pavirsta nusižeminusiais atsiprašinėtojais

Visi puikiai matome, kaip Lietuva ir po 1990-ųjų Kovo 11-osios, panašiai, kaip ir gūdžiu sovietmečiu, tik subtiliau, verčiama į savo istoriją žiūrėti svetimųjų akimis. Įtakingos jėgos tebetrukdo mums gerbti savuosius didvyrius. Siekdami apdergti, sumenkinti lietuvių didvyrius arba bent pasėti nepasitikėjimą jais mūsų oponentai griebiasi įvairiausių, taip pat iš piršto laužtų, pritemtų, išgalvotų, pretekstų.

Tačiau naikindami K.Škirpos ir J.Noreikos gatves bei paminklines lentas jie šį sykį peržengė raudonąją liniją. Tikiuosi, jog Seimo nariams, Prezidentui, visuomenininkams, žurnalistams, į pagalbą pasitelkus teisėsaugą, pavyks sudrausminti vandališkai besielgiantį sostinės merą. Priešingu atveju be Efraimo Zurofo, Arkadijaus Vinokuro ar Fainos Kukliansky raštiško leidimo savo žemėje negalėsime pastatyti nė vieno paminklo. Ilgai netruks, kai turėsime nukelti ir paminklą Vincui Kudirkai, nes Tautiškos giesmės autorius, tik pamanyk, nemėgo žydų…

Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, labai panaši praktika susiklostė bendraujant ir su Lenkija. Oficiali Varšuva iki šiol neatsiprašė mūsų dėl Vilniaus krašto okupacijos, nepasmerkė pilsudskių ir želigovskių karinių žygių į Vilnių. Apie neišmokėtas milijardines kompensacijas už polonizacijos laikais patirtus nuostolius net neužsimenu. Bet kai tik mūsų politikai susiruošia oficialių vizitų į Lenkiją, dažniausiai tampame apgailėtinais atsiprašinėtojais. Tarsi mes, o ne jie būtų okupavę Pietryčių Lietuvą – sulenkinę ten gyvenusius lietuvius.

Gal psichologai ir psichiatrai galėtų parengti specialią studiją, kokios priežastys nulemia, kad lietuviai, net absoliučiai teisūs būdami, pavirsta nusižeminusiais atsiprašinėtojais?!

Armėniškos intrigos

Akimirkų, kada Lietuva vadovaujasi ne savo protu, o elgiasi taip, tarsi būtų kieno nors klastingai vedžiojama už rankos, – turime daug. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – vien tik Armėnijos akimis?

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv.Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1905-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga?

Keistas skubėjimas

Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau paklausti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonės. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.

Šis faktas, man regis, dar kartą patvirtina mūsų neprincipingumą. Vos tik Izraelis ar Lenkija susiraukia, – nedelsiant puolame muštis į krūtinę: „esame kalti, esame labai labai kalti …“ Todėl nenuostabu, kad ir Armėnija pradėjo naudotis mūsų bestuburiškumu. Nematau nieko blogo, jei oficialusis Jerevanas ko nors paprašo. Svarstykime. Bet vadovaukimės savo galva. Norite, kad pripažintume jūsų genocidą? Puiku, atverkite mums savo archyvus (Armėnija iki šiol svetimtaučių neįsileidžia į savo archyvus – skirtingai nei Turkija). Peržiūrėję jūsų dokumentus, mes būtinai važiuosime dar padirbėti ir į Turkijos archyvus. Tuomet, kruopščiai išnagrinėję visus argumentus, paskelbsime savąjį verdiktą. Štai kaip derėjo pasielgti Lietuvai, jei ji principinga valstybė. Tame vienpusiškumu pagarsėjusiame 2005-ųjų gruodžio 15-osios posėdyje būtinai turėjo būti išklausyta armėniškuose ir turkiškuose archyvuose padirbėjusių Lietuvos istorikų nuomonė. O jei tokių istorikų anuomet neturėjome (neturime ir dabar), šį subtilų klausimą derėjo tiesiog atidėti … vėlesniems laikams.

Ką kalbėjo Tarpparlamentinių ryšių su Pietų Kaukazo valstybėmis grupės pirmininkas

Beje, tądien posėdyje kalbėjo tuometinis Tarpparlamentinių ryšių su Pietų Kaukazo valstybėmis (Armėnija, Azerbaidžanu, Gruzija) grupės pirmininkas Egidijus Klumbys. Cituoju jo žodžius pagal viešojoje erdvėje išlikusią Seimo posėdžių stenogramą.

„Pagaliau Lietuvos Respublikos Seime priėjome prie armėnų tautos genocido klausimo. Ne per seniausiai mes priėmėme rezoliuciją dėl genocido Ukrainoje. Genocido, kuris vyko vėliau negu armėnų tautos genocidas. Aš suprantu, čia galima įžiūrėti tam tikrą politinę potekstę, kad įvykiai Ukrainoje, kad reikia ją Lietuvos Seimui taip paremti. Tačiau aš manau, kad armėnų tautos genocido įvertinimas yra kur kas svarbesnis, nes šitas genocidas yra pripažintas tarptautiniu mastu. Jį pripažino ne tik daugelis Europos Sąjungos valstybių, Prancūzija, Graikija, pripažino naujosios Europos Sąjungos valstybės, kaip Slovakija ir Lenkija. Pripažino ir kitos pasaulio valstybės, jeigu neklystu, Urugvajus, Argentina. Aš manau, kad Lietuva seniai turėjo tai padaryti. Bet dėl tam tikrų politinių išskaičiavimų, aš tai puikiai matau, dėl stojimo į NATO, kad mums netrukdytų Turkija, buvo eita į kompromisą su sąžine. Todėl aš raginu nedelsti šiuo klausimu. Šioje rezoliucijoje nėra ką redaguoti. Čia yra grynas, nuogas, skaudus faktas, kurį mes konstatuojame ir raginame Turkijos Respubliką pripažinti šitą skaudų atvejį, ir viskas. Aš manau, kad tai yra ir Armėnijos valstybės, kaip krikščioniškos valstybės, kaip pačios seniausios pasaulyje krikščioniškos valstybės, parėmimas. Šitas parėmimas mūsų, katalikų, šventųjų Kalėdų išvakarėse būtų tikrai labai simbolinis, solidarumo su armėnų tauta ir Armėnijos valstybe žingsnis.“

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Man regis, ši E.Klumbio kalba – akivaizdus lietuviškojo neprincipingumo pavyzdys. Taip, 1905-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje prieš armėnų tautą nukreiptu genocidu traktuoja daug valstybių. Bet – ne dauguma. Pavyzdžiui, Latvija ir Estija tokio žingsnio nėra žengusios. Kodėl pranešėjas prieš balsavimą parlamentarų nesupažindino su Rygos ir Talino argumentais? Arba dar vienas klaustukas: kodėl mūsų parlamentarams nebuvo pranešta, jog pirmosios armėnų genocidą pripažino būtent Pietų Amerikos šalys? Juk ne tiek įdomu, kiek įtartina, kai Pietų Kaukazo istorija nei iš šio, nei iš to susidomi nei su Armėnija, nei su Turkija nesusijusios, nuo šio regiono labai nutolusios valstybės. Kam joms staiga prireikė vienašališkai užjausti Armėniją ir smerkti Turkiją?

Bet didžiausias priekaištas E.Klumbiui – kodėl Lietuvos parlamentarams jis nepateikė Gruzijos ir Azerbaidžano požiūrių? Juk E.Klumbys tuomet vadovavo Tarpparlamentinių ryšių grupei ne tik su Armėnija, bet ir su Azerbaidžanu bei Gruzija. Šios pareigos, bent jau mano supratimu, įpareigoja vadovą būti vienodai dėmesingu visoms šioms trims valstybėms. Jei Lietuvos parlamentarai anuomet būtų pasielgę principingai, jie negalėjo nepaklausti E.Klumbio, kokia gruzinų ir azerbaidžaniečių nuomonė apie armėnų genocidą. Jei pranešėjas būtų išties objektyvus, jis pats būtų savo kolegas informavęs apie Baku ir Tbilisio poziciją. Deja, tame posėdyje E.Klumbys džiaugėsi, jog armėnų genocidą pripažįsta itin toli nuo Armėnijos esančios Argentina ir Urugvajus, tačiau nė žodeliu neužsiminė, ką apie tai mano artimiausi Armėnijos kaimynai – gruzinai ir azerbaidžaniečiai?

Tikri ir menami krikščioniški argumentai

Keista ir dar viena aplinkybė – dirbtinai demonstratyvus armėnų žudynių 90-ųjų metinių akcentavimas tuometinėje Lietuvoje. Lietuva niekaip nesusijusi su turkų ir armėnų tarpusavio nesusipratimais, bet 2005-aisiais kažkodėl elgėsi akivaizdžiai proarmėniškai, tarsi pati būtų nukentėjusi nuo turkų arba Armėniją laikytų pačia svarbiausia, pačia įtakingiausia savo strategine partnere.

Chačkaras Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Dar verta atkreipti dėmesį, kad rezoliucijos projektas atsirado kaip tik tuomet, kai iš Jerevano grįžo parlamentaras E.Klumbys ir Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas. Šių lietuvių komandiruotės į Armėnijos sostinę buvo suderintos su mūsų parlamento vadovybe. Bet kodėl anuomet niekam nekilo mintis, jog Lietuva, siekdama kuo didesnio objektyvumo, ne tik galėjo, bet ir privalėjo analogišką komandiruotę surengti ir į Turkiją, o geriausia – dar ir į Azerbaidžaną ir Gruziją. Kad mūsų sąžinė būtų visiškai rami – išklausėme visas suinteresuotas puses.

Ypač nevykusios tuomet buvo E.Klumbio užuominos, esą Armėnija, kaip ir Lietuva, krikščioniška valstybė, todėl Lietuva neva būtinai privalanti paremti tikėjimo brolius. Man regis, krikščioniška remti ne tikėjimo brolius ar seseris, ne budistus ar judėjus, ne stačiatikius ar musulmonus, bet tiesą ir teisingumą. Remti negražiai besielgiančius tikėjimo brolius vien dėl to, kad jie tokie pat kaip ir tu – krikščionys, – vargu ar krikščioniška. O jei klystu, paklauskime Lietuvos bažnyčios hierarchų nuomonės. Sunku patikėti, jog, sakykim, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas tvirtintų priešingai…

Kalbėdama apie armėnų žaizdas Lietuva akivaizdžiai vengia net mintyse susimąstyti, o kokios priežastys paskatino turkus tremti į dykumą armėnus? Jei trėmė tik todėl, kad šie – krikščionys, tik todėl, kad jie – kitokie nei turkai, – tuomet bausu, klaiku, pasibjaurėtina. Tačiau susiraskite bent jau austrų istoriko Ericho Faiglo (Vakaruose panašiai manančių istorikų, publicistų, politikų – užtektinai gausus būrys) veikalus, kuriuose analizuojama paini, komplikuota šio regiono praeitis, ir išgirsite išsamų paaiškinimą. Tais laikais, kai didelės ir galingos valstybės draskė į gabalus Osmanų imperiją, armėnai pasirinko turkų priešų pusę. Armėnai puolė talkinti carinei Rusijai. Vaizdžiai tariant, pačiu sunkiausiu momentu, užuot padėję tiems, tarp kurių gyveno, suvarė turkams į nugarą durklą. Jei armėnai būtų padėję ne rusų carams, o Osmanų imperijos kariams, argi turkai juos būtų ištrėmę?

Iškalbingas politinės prostitucijos pavyzdys

Nagrinėjant šią temą regiu dar keletą mums garbės nedarančių aspektų. Omenyje turiu karinės partnerystės klausimą. Į šią temą žvelgiu visai ne taip, kaip tame Seimo posėdyje kalbėjęs E.Klumbys. Taigi kol dar nebuvome priimti į NATO, kol mums reikėjo Turkijos paramos, į Armėniją oficialaus vizito 2003-aisiais nuvykęs Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas elgėsi pabrėžtinai santūriai. Į svečių programą oficialusis Jerevanas buvo įtraukęs memorialo armėnų genocido aukoms lankymą. Tačiau R.Paksui ir ją lydinčiai delegacijai užteko sveiko proto apsiriboti simboliniu gėlių padėjimu išvengiant tiek memorialo lankymo, tiek eglučių sodinimo, tiek pasirašymo garbės svečių knygoje.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitus akcentus į Jerevaną vėliau nuvykęs demonstravo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Armėnijoje jis svečiavosi jau tuo metu, kai Lietuva buvo priimta į NATO – kai mums, kalbant pragmatiškai, nereikėjo turkų paramos. Todėl reveransai armėnų skausmui, pamirštant, kad Pirmojo pasaulinio karo metais žuvo ne vien armėnai, liejosi „per kraštus“. Toks V.Adamkaus komandos elgesys vargu ar vadintinas garbingu: kai mums reikia – mes atidūs, kai mums nereikia – atsukame nugarą? Be abejo, didžioji politika – nebe nuodėmės. Tačiau tada nereikėtų pykti, kai Turkija, kuriai atsukome nugarą, kada nors po velnių pasiųs Lietuvą. Įsižeidę turkų politikai ir turkų visuomenė anuomet galėjo apie lietuvius štai taip kalbėti: Rusijos agresijos atveju Lietuvos neginsime, tegul Lietuvą dabar gina … drąsūs Armėnijos kariai…

Lietuva nesulauktų nė vieno paguodos žodelio

O juk armėnų kariai mums tikrai nepadės. Lietuvos Seimas 2005-aisiais metais priėmė Armėnijai itin svarbią rezoliuciją, mes leidome armėnų diasporai Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose statyti politinę potekstę turinčius specialius kryžius – chačkarus, mes leidžiame savo miestuose armėnams rengti parodas, kuriose Kalnų Karabacho istorija vaizduojama diametrialiai priešingai, nei oficiali NATO ir Europos Sąjungos, taigi – ir Lietuvos, pozicija. Bet jei būsime užpulti iš Rytų, pagalbos iš Armėnijos tikrai nesulauksime. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Oficialusis Jerevanas, kad ir ką suokia dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, remtų Kremliaus agresiją. Iš Jerevano Lietuva nesulauktų nė vieno paguodos žodžio. Netikite? O kokia buvo oficiali Armėnijos laikysena, kai Kremlius puolė Moldovą, Gruziją, Ukrainą? Kaip elgėsi oficialusis Jerevanas, kai rusų remiami separatistai nuo Sakartvelo atplėšė kelis gabalus teritorijos, kai okupavo ukrainietišką Krymą?

Vienintelė paguoda, kad bendraudama su įtakinga musulmonų pasaulio atstove Turkija kvailai elgiasi ne tik Lietuva, bet ir kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys. Bet tai, sutikite, – menka paguoda.

Nūnai madinga kaltinti Turkiją, kam ši renkasi rusiškus ginklus, atmesdama amerikietiškus, kodėl nusisuka nuo Europos gravituodama Kremliaus pusėn. Bet jeigu atidžiau pažvelgsime, tai dėl tokio Ankaros ir Stambulo posūkio pirmiausia kalti mes, Vakarai. Ne vienerius metus ES vadovybė mulkino Turkiją, esą tuoj tuoj priims ją į ES šeimą, nors mintyse žinojo: niekada. Tiek Briuselis, tiek Strarsbūras elgėsi nesąžiningai – kurstė nepagrįstas turkų viltis. Galų gale išaušo diena, kai Turkijai nusibodo klausytis europietiškų pažadų. Turkija įsižeidė. Turkai teisingai pasielgė, kad įsižeidė.

Jei Turkija nereikalinga Europai, ar ilgai reikėjo laukti akimirkos, kai ją išskėstomis rankomis pradės vilioti Vakarų priešininkai? Taip ir atsitiko. Flirtą su Turkija pradėjo Vladimiras Putinas, tūkstantį kartų įžvalgesnis, protingesnis ir drąsesnis už merkel ir macron tipo Europos politikus.

Kaip NATO išdavė Turkiją

Antivakarietiškas turkų nuotaikas pakurstė dar ir vangi NATO reakcija, kai Ankara, neapsikentusi įžūliai pasienio zonose skraidančių rusiškų naikintuvų, vieną iš jų numušė. NATO vadovybė, įskaitant ir JAV, tada deramai neparėmė turkų. Turkiją paliko vienui vieną akis į akį su Rusija. Švelniai tariant, NATO išdavė Turkiją, nors Turkija – NATO narė, turinti vieną stipriausių kariuomenių Europoje. Tad dabar oficialusis Vašingtonas neturėtų pykti ant Turkijos prezidento, kodėl šis renkasi Rytus.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Be kita ko, tie, kurie pažįsta musulmonus turkus ne vien iš Armėnijos propagandistinių pranešimų, puikiai žino, kad ši tauta nėra kerštinga. Su turkais galima rasti bendrą kalbą net dabar. Bet Vakarai, užuot aklai svarstę, ką kiti daro ne taip, privalo bent sykį susimąstyti, o kokių klaidų jie padarė, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.

Ir Lietuva galėtų užsitarnauti nuoširdžią turkų pagarbą. Juk turkai įsižeidę ne todėl, kad Lietuva priėmė tą liūdnai pagarsėjusią rezoliuciją. Jie nustebę, kad Lietuva net nepanoro išgirsti turkiškų argumentų, nors vis dar esame kariniai NATO partneriai.

Ką tik mūsų Prezidentas Gitanas Nausėda pakvietė valstybės institucijas bei specialistus burtis diskusijoms, duosiančioms pradžią nacionalinės atminties politikos principų ir reglamento formulavimui. Labai teisinga iniciatyva – galų gale išsiaiškinkime, kuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo?

Tačiau Lietuvos nacionalinė atminties politika turėtų apimti visus atvejus. Jei 2005-aisiais Lietuva stojo Jerevano pusėn, mes vis tik turėtume žinoti, ar teisingai anuomet pasielgėme.

2019.07.31; 09:30

print