Gintaras Visockas. Miuirivachės gatvė


Miuirivachės gatvelė

Gintaras Visockas

Miurivachės gatvė

Miuirivachės gatvelė vingiuoja pačiame Talino senamiestyje. Siaura, iš visų pusių suspausta senoviškų namų, grįsta akmenimis. Tokių senąjame Taline – gausu. Visos jos labai panašios – gražios, jaukios, mielos. Taip ir knieti dairytis, grožėtis.

Tačiau Mikis būtent Miuirivachę įsiminė. Įsidėmėjo visam gyvenimui. Kai 1984 metų rudenį atsibeldė į Taliną paūžauti garsiuosiuose estiškuose baruose, kelionės krepšį numetė būtent Miuirivachėje. Viename iš trečiojo aukšto butų dideliame specifinės estiškos architektūros name.

Už estišką stogą virš galvos vaikinas dėkojo mamai. Erdvus kambarys aukštomis lubomis priklausė institutui, kuriame darbavosi mama. Tik ne lietuviškąjam, o estiškąjam filialui. Miuirivachėje sustodavo į Taliną komandiruojami instituto darbuotojai iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Uzbekistano. Kadangi rudenį niekas neplanavo vizitų į Estijos sostinę, mama parūpino sūnui nuo to buto raktus. Paties skyriaus vadovui teko pašnibždomis prisipažinti, kad tai sūnus prieš kariuomenę norįs prasiblaškyti. Raktai nuo kambario tapo rimta pagalba. Anuomet ieškoti laisvų lovų Talino viešbučiuose – bergždžios pastangos. Jei ne mamos protekcija, Mikis nė nebūtų trenkęsis į Taliną. Kur ištiesi pailsusias kojas? Prišnerkštoje traukinių stoties laukiamojoje salėje, iš kurios ant kietų kėdžių sumigusius anksti ryte išvaiko milicininkai?

Numetęs kelionės krepšį Mikis nė neapsidairė. Vėliau, grįžęs apsižvalgys, kur vonia, lova, virtuvė. Vaikinas išsyk patraukė į miestą. Skubėjo susirast linksmybių. Slapta kurpė planus, kaip patogu nakčiai būtų parsivesti merginą. Čia niekas jo nepažįsta, niekas netrukdytų, nemaišytų.

Nuodėmingos mintys tikrai sukosi jaunuolio galvoje, negi slėpsi, kas nepaslepiama? Bet smerkti Mikio neskubėkite. Jis – ne toks lengvabūdiškas, kaip galbūt atrodo. Ir amžius – ne didžiausias kaltininkas, nors, tiesą sakant, vasarą vaikinas atšventęs aštuonioliktąjį gimtadienį, tad kraujas – tikrai karštas, tikrai kunkuliuoja.

Pretekstas, kodėl jis susiruošė pasilinksminti Taline, – visai kitas. Laisve jam mėgautis likę vos kelias paras. Trečiosios vakarą privalės vėl sėdėti Lietuvos pusėn bildančiame traukinyje. Sugrįšiąs namo tik tam, kad dar po dviejų parų pravertų raudona žvaigžde paženklintas karinio komisariato duris tuometinėje Gorkio gatvėje ir rusų kariškiai velniai žino kur jį išvežtų. Sklandę gandai, kad gruodžio 5-ąją šaukiamus lietuvius gabens arba Archangelsko pusėn, arba nutrenks kažkur už Uralo kalnų. Mikio žinioje – tik tos kelios paros, kada jis dar galįs siurbčioti alų ir diskotekose šokdinti paneles. Nepakvailios, kita proga pasitaikys ne anksčiau nei po dviejų metų.

Bet, jei iki galo atvirai, ir tai – ne svarbiausioji priežastis, kodėl Mikis trenkėsi į Taliną. Taip susiklostė, kad į kariuomenę išeiti jam buvo lemta paskutiniam. Visus savo klasiokus jau išlydėjęs. Vienus rugsėjo pabaigoje, kitus – spalį, trečius – lapkritį. Jie jau vargsta rusiškuose kariniuose daliniuose. Apie jų likimus kol kas dar nieko nežinąs.

Mikiui gi numatyta prisistatyti į karinį komisariatą gruodžio 5-osios rytą. Dabar – pati lapkričio pabaiga. Jis likęs vienui vienas kaip šuo, kaime pririštas prie būdos. Su tais, su kuriais drauge Universitetan įstojo, jis beveik nebendravo. Skyrė juos nepramušama, neperlipama siena. Per daug skirtingi interesai. Aniems – mokslai, nerūpestingas gyvenimas studentiškame bendrabutyje, pirmosios simpatijos. Jam – du metus kerzavus batus plėšyti. Suvokė, kad kai po dviejų metų sugrįšiąs, jie vienas kito greičiausiai nė nepažinsią. O jei sveikinsis, tai neišmanys, dėl ko šnekučiuotis. Jie jau būsią trečiakursiai, o jis – vis dar pirmakursis. Ir jie, ir jis – šalto bei karšto pačiupinėję, bet per daug skirtinga bus toji patirtis. Jiems nė per nago juodymą nerūpės, ką Mikis patyręs kareiviškuose kazarmuose. O Mikis jausis svetimas Saulėtekio bendrabučiuose, kur triukšmingi vakarėliai, laisvai besiliejantis vynas.

Tad ar sunku suprasti, koks bjaurus liūdesys kankino Mikį? Vaikinų, su kuriais snaplioti spardė kamuolį, žaidė indėnus, meškeriojo Neryje, vaikščiojo į mokyklą Žirmūnuose, – nė vieno. Netekęs paskutinio artimo draugužio, pirmą sykį skausmingai pajuto, kas yra tikroji vienatvė. Mikis nuoširdžiai nesuprato, kaip gimtąjame mieste, kur, regis, iki skausmo pažįstamas kiekvienas kiemas, įmanoma jaustis vienišu. Bet buvo būtent taip. Visi aplink gyveno ne tuo, dėl ko Mikiui neramu, baugu. Sumetė, kad nepažįstamame Taline galbūt prasiblaškysiąs. Mama pasakojusi, kad Talinas – gražus miestas.

XXX

Nubildėjęs laiptais žemyn jis iškart patraukė į senamiesčio centrą, kur, įtarė, įsikūrę populiariausi naktiniai barai.

Bet pamiršo įsidėmėti gatvės pavadinimą. Susigriebė tuomet, kai po kelias valandas trukusių sėkmingų apsidairymų, kur vertėtų pavakaroti, nutarė grįžti į butą trumpam numigti. Kad paskui turėtų jėgų iki paryčių trypti nusižiūrėtoje diskotekoje. Deja, gatvės pavadinimas išgaravo iš atminties tarsi niekad jo nebūtų girdėjęs. Suprato apsižioplinęs – nežinojo, net ko ieškoti. Mu, miau, mo – galvoje pynėsi tik tokios raidžių santraukos.

Iš pradžių tikėjosi surasiąs ją tiesiog aklai klaidžiodamas – kiek gi to senamiesčio Taline? Bet sukte suko ratus, kyšteldamas galvą į pačius atokiausius skersgatvius, o reikalingos – kaip nėra, taip nėra. Regis, jau prisimins, kur ji driekiasi, bet atskubėjęs mato, kad tai – ne toji. Mikis nusikalė taip, kad vos pavilko kojas. Neišmanė, ko griebtis. Negi trauksiąs į paštą skambint mamai, koks gatvės, kad ją kur Perkūnas griebtų, užrašas?

Mažumėlę pailsino kojas užkrimsdamas pirmoje pasitaikiusioje valgykloje ir vėl leidosi ieškoti. Aptiko ją atsitiktinai. Pasirodo, vingiavo čia pat, ten, kur mažiausiai tikėtasi. Anksti ryte, kai išlipo iš traukinio, virš Talino tvyrojo prietema, tad Miuirivachė atrodžiusi vienaip, o kai prašvito, sumirgėjo visai kitomis, optimistiškesnėmis, spalvomis.

Tos gatvės pavadinimo Mikis dabar kaip gyvas nepamirš. Miuirivachė !

XXX

Mikis saldžiai numigo. Išsimaudė dušo kabinoje. Užsitempė naujausius, ypač madingus džinsus, užsimetė odinę striukę, taip pat pasiųtą pagal paskutinį mados šauksmą. Apsitaisė būtent taip, kaip anuomet priklausė.

Tada nusileido žemyn. Jau vakarėjo. Miuirivachėje – tik vienas kitas praeivis. Jau buvo pasiruošęs lėkt naktinio baro link. Bet, nesuvokdamas tikrosios priežasties, liko stovėti kaip įbestas. Pats nesuprato, kodėl lipte prilipo prie senoviško pastato durų. Lyg tikėtųsi sutiksiąs seną pažįstamą, kuris apversiąs jo planus aukštyn kojomis. Tarsi kažkas paslaptingai šnibždėtų į ausį: neskubėk, ir neteks gailėtis…

Mikis nesipriešino nuojautai: jei liepia pastoviniuoti – luktels, didelės čia bėdos. Jam pačiam tapo smalsu, ar išties nutiks kažkas netikėta, nenumatyta. Tuomet išgirdo, kaip gatve atkulniuoja triukšmingas būrys jaunuolių. „Štai jų man ir betrūko, dar susimušime, ir į diskoteką teks minti pramušta lūpa ar ištinusiu paakiu“, – mintyse ironiškai nusijuokė.

Miuirivache kulniavo į kariuomenę šaukiami estai. Gal koks trisdešimt vaikinų. Kad tai – naujokai, išdavė plikai nuskustos jų galvos, ant nugarų pūpsinčios senos, nudrengtos kuprinės. Naujokų su niekuo nesumaišysi, juolab kad juos lydėjo du vyrai sovietinės armijos karininkų uniformomis. Būrys žygiavo lėtai. Netoli Mikio jie trumpam stabtelėjo, karininkui rusiškai sušukus „perekur“. Vieni jaunuoliai užsirūkė, kiti – šnekučiavosi.

Miurivachė – google.com paieškose

Mikis prisiminė draugų palydas Vilniuje. Akyse stovėjo anksti ryte virtuvėje verkianti Gitano mama, prašanti sūnaus būti atsargiam. Panašiai nutiko ir tuomet, kai į karinį komisariatą buvo išlydėtas Aidas, Raimundas, Giedrius, Saulius. Koridoriuje verkia mamos, tetos, močiutės. Tėvai ir dėdės santūriai kramto lūpas. Tik jie, šaukiamieji, drąsūs, žvalūs, pasitikintys savomis jėgomis. Tikri optimistai. Jie grįšią, būtinai sugrįšiantys. Sveiki ir gyvi. Ne cinkuotuose karstuose.

Prisimindamas šias į atmintį įsirėžusias akimirkas Mikis pagaudavo save vis dažniau svarstant, o kaip nutiksią, kai jį lydės? Mama tikrai susigraudinsianti. Bet nejaugi ašarą išspaus ir niekad neverkiantis tėvas? Mikis nenorėjo pamatyti susigraudinusio tėvo. Tėvas jam buvęs stiprybės, ištvermės, drąsos etalonas. Tėvui ašaros būtų labai netikusios. Bet Mikis nujautė, kad pačią paskutinę akimirką tėvas vis tik susijaudinsiąs. Tai greičiausiai nutiks virtuvėje, kur mažiau akių.

Iš prisiminimų Mikį pažadino netikėtai iš naujokų būrio priėjęs vaikinas. Prisiartinęs aukštas, stambus plikis prabilo estiškai. Kai Mikis atsakė esąs lietuvis, šis rusiškai su ryškiu estišku akcentu paklausė, ar jis nenuvažiuotų į Talino priemiestį Piritą pas jo tėvus ir nepasakytų, kad jis, Rainis, dabar vežamas į aerouostą, bet išskris tik ryte. Jei tėvai galį, tegul atvažiuoja į oro uostą. Jų žinioje dar būtų apie dešimt valandų.

Mikis pasimetė užkluptas keistoko prašymo. Nenorėjo belstis kažkur į Talino pakraščius. Bijojo pražiopsosiąs diskotekos pradžią. Bet šauktinio prašymas buvo tarsi šventas reikalas. Juk po penkių parų jis pats patirsiąs, ką dabar jaučiąs Rainis.

Mikis užsirašė Rainio tėvų adresą, susirado taksi. Volga ilgokai nardė blausių kelio žibintų nušviestomis nepažįstamo miesto gatvėmis. Galų gale įsuko į kažin kokį privačių gyvenamųjų namų kvartalą. Taksistas sustojo prie tvora aptverto dviejų aukštų namo. Mikis paprašė palaukti. Jis – trumpam. Tik ištaria kelis žodžius ir – atgal. Į Taliną, vandravoti naktiniame bare.

Kiemo vartus pravėrė pagyvenęs vyriškis. Nustebęs žvelgė į Mikį. Jo akys buvo tokios pat liūdnos, susikrimtusios, skausmo paženklintos, kaip ir savo sūnus į kariuomenę lydėjusių Gitano, Giedriaus, Aido tėvų akys. Mikiui atrodė, kad jis jau mokąs atskirti, kada tėvai liūdi svetimon kariuomenėn atiduotų sūnų.

Vos tik Mikis ištarė Rainio vardą, vyriškis sukluso. Pakvietė vidun. Pašaukė iš viršaus žmoną. Atskubėjo pagyvenusi moteriškė, dvi jaunos merginos, dar kažin koks senolis. Vartus atidaręs vyriškis greit apsirengė, paltus užsimetė ir dvi jaunos merginos – Rainio mergina ir sesuo. Taksi pasuko Talino pusėn. Mikį išlaipino Miuirivahėje, vyriškis dar pasidomėjo, kokiame bute Mikis įsikūręs. Ir su dukra bei sūnaus mergina nuskubėjo į oro uostą. Tos kelios papildomos valandėlės, kurias praleis drauge su sūnumi, pagyvenusiam vyriškiui, regis, buvo svarbesnės už viską gyvenime. O Mikis džiūgavo, kad viskas tvarkingai susiklostė: ir estų vaikinui padėjęs, ir diskotekon nesusivėlino.

XXX

Į Miuirivachės gatvę parsirado paryčiais. Jautėsi išvargęs tarsi po sunkiausių treniruočių. Ne juokas kiaurą naktį šokti temperamentingus bugi vugi ir gurkšnoti degtinės kokteilius. Nepadaugino, tačiau išseko. Ar jautėsi laimingas? Taip, paūžta į valias. Susipažino su dviem žaviomis blondinėmis. Tiesa, atsivilioti į Miurivachę nepavyko nė vienos. Užtat prisijuokė, priskaldė anekdotų. Tikrai atsikratė slogių minčių. Bus ką prisiminti.

Grįžęs iškart krito lovon. Užmigo kaip užmuštas.

Kai išgirdo cvaksant durų skambutį, nustebo. Kas gi čia? Gal kažkas iš instituto atėjęs pranešti, kad atvažiavusi delegacija, ir jis privalėsiantis persikraustyti kur nors kitur? Atidarė duris. Išvydo Rainio tėvą. Mikis nustebo. Gal kažkas nutikę Rainiui? Ne, tėvas atvykęs padėkoti už tai, kad Mikis jam padovanojęs galimybę keletą papildomų valandų pabūti drauge su sūnumi. Jis šito niekad nepamiršiąs. Norėdamas atsidėkoti jis kviečiąs Mikį pietums. O po pietų pavežiotų po Taliną. Būtų šaunesnis už patį iškalbingiausią gidą. Jis juk – istorinių romanų rašytojas.

Mikis suprato: tai būtent tas atejis, kai atsisakyti – nevalia. Mikiui į atmintį įsirėžė pagyvenusio vyro veidas: toks laimingas, kad dar keletą valandų galėjęs pasiškekučiuoti sūnumi, ir tuo pačiu – toks liūdnas, susikrimtęs, nes dveji išsiskyrimo, nežinios metai – ne juokas.

Kol Mikis pietavo pas estų rašytoją, šis jam rodė savo knygas, straipsnius, sūnaus nuotraukas, pasakojo savo giminės istoriją. Padovanojo savųjų romanų ir estų kalba, ir išverstų į rusų. Paskui nuvežė į Kik In Di Kiok pilies bokštą, aprodė Rotušę, Ilgojo Hermano bokštą. Anksčiau virš Ilgojo Hermano, kai Estija buvo nepriklausoma, kasryt iškilmingai grojant estiškam himnui, buvo iškeliama estiška trispalvė. Paskui jie svečiavosi vyno bare, kur Mikį vaišino ypač gardžiu karštu vynu. Paskui nukeliavo prie jūros, kur vaikštinėjo paplūdimiu ir grožėjosi Baltijos jūra…

Mikį grąžino į Miurivahės gatvę tik vakarėjant. Atsisveikindamas Rainio tėvas susigraudino. Prisipažino, kad jam baugu grįžti į namus, kuriuose nebėra sūnaus. Bet reikia važiuoti, nes žmona vienui viena. Dar užsiverks.

XXX

Vakare Mikis patraukė ton pačion diskotekon. Vėl – naujos pažintys, vėl – degtinė su sultimis. Mikiui atrodė, kad pasiautėjimai naktiniuose Talino baruose – tai svarbiausia. Bus rimta paguoda, kai neš savąjį kryžių kažin kur prie Archangelsko ar anapus Uralo kalnų. Tai bus tarsi stiprybės eleksyras, kad tereikia iškentėti 730 parų, ir vėl atsirasianti proga sugrįšt į požemiuose įrengtą naktinį „Vana Tallinn“ barą.

Miurivachės gatvės vaizdai internete

Bet štai kaip keistai nutiko: maždaug po pusmetį kilusių muštynių su vadinamaisiais „seniais“ gulėdamas karinio dalinio ligoninėje Mikis neprisiminė nei tos estiškos diskotekos, nei tų panelių, kurias atsargiai glamonėjo šokdamas lėtą šokį. Nė trupučiuko. Jų tarsi niekad nė nebūta. O štai Rainio tėvą, solidų, pagyvenusį, susikrimtusį estų rašytoją, – prisiminė. Atsiminė labai ryškiai, aiškiai. Kiekvieną smulkmeną, kiekvieną niuansą.

Besivoliodamas aitriais vaistų kvapais persisunkusioje karinės ligoninės palatoje Mikis kūrė planus, kaip po dviejų metų sugrįšiąs į Taliną, kad vėl pasivaikščiotų po Miurivachę ir, žinoma, užsuktų į svečius pas Rainio tėvą. Jis tuomet dar nežinojo, kad po Rainio išleistuvių neprabėgus nė kelioms savaitėms senasis rašytojas pasimirė. Sustojo širdis. Matyt, neišlaikė pergyvenimų.

Tas tėvo ir sūnaus susitikimas oro uoste buvęs paskutinis…

2021.01.01; 00:30

print

2 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.