Gintaras Visockas. Miuirivachės gatvės paslaptis


Talino senamiesčio bokštai. Gintaro Visocko nuotrauka

Miuirivachės gatvelė vingiuoja Talino senamiesčiu. Siaura, grįsta akmenimis, iš visų pusių suspausta senoviškų namų. Senojo Tomo mieste tokių – gausu. Visos jos panašios – gražios, jaukios, mielos. Knieti dairytis, grožėtis, tiesiog vaikštinėti.

Tomas įsiminė Miuirivachę visam gyvenimui. Kai 1984 metų rudenį atsibeldė į Taliną paūžauti garsiuosiuose estiškuose baruose, kelionės krepšį numetė Miuirivachėje. Viename iš trečiojo aukšto butų senoviško sukirpimo name.

Už estišką stogą virš galvos vaikinas dėkingas motinai. Erdvus kambarys aukštomis lubomis priklausė institutui, kuriame darbavosi mama. Tik ne lietuviškąjam, o estiškąjam filialui. Miuirivachėje sustodavo į Taliną komandiruotėn išsiųsti instituto darbuotojai iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Uzbekistano. Tą rudenį niekas neplanavo keliauti į Estijos sostinę, todėl mama parūpino sūnui buto raktus. Motinai teko atvirai direktoriui šnibžtelėti, kad sūnus prieš kariuomenę norįs prasiblaškyti Estijoje. Lietuviškojo filialo bosas neprieštaravo.

Raktai nuo kambario – rimta pagalba. Anuomet ieškoti laisvų lovų Talino viešbučiuose – bergždžios pastangos. Kiek tų viešbučių sovietmečiu bebūta? Jei ne mamos protekcija, Tomui nė mintis į galvą nešautų trenktis į Taliną. Kur ištiesi pailsusias kojas? Prišnerkštoje laukiamojoje traukinių stoties salėje, iš kurios ant kietų kėdžių sumigusius išvaiko milicininkai, vos tik už lango pradeda brėkšti?

Numetęs kelionės krepšį Tomas nė neapsidairė. Vėliau, grįžęs apsižvalgys, kur vonia, lova, virtuvė. Vaikinas išsyk patraukė miestan. Skubėjo susirast linksmybių. Slapta kurpė planus, kaip patogu nakčiai būtų parsivest merginą. Čia niekas jo nepažįsta.

Nuodėmingos mintys tikrai sukosi jaunuolio galvoje, negi slėpsi, kas nepaslepiama? Bet smerkti Tomo neskubėkite. Jis – ne toks lengvabūdiškas, kaip galbūt atrodo. Amžius čia – ne didžiausias kaltininkas, nors, tiesą sakant, vasarą vaikinas atšventęs aštuonioliktąjį gimtadienį, tad karštas kraujas tikrai kunkuliuoja.

Pretekstas, kodėl susiruošė pavandravot Taline, visai kitas. Laisve mėgautis belikę vos kelias paras. Trečiosios pavakarę privalės vėl susirangyt ant gulto Lietuvos pusėn bildančiame traukinyje. Parlėks namo tik tam, kad dar po dviejų parų apimtas nerimo pravertų raudona žvaigžde paženklintas karinio komisariato duris tuometinėje Gorkio gatvėje, ir rusų kariškiai velniai žino kur jį išvežtų. Sklandę gandai, kad gruodžio 5-ąją šaukiamus lietuvius gabens arba Archangelsko pusėn, arba nutrenks kažkur už Uralo kalnų. Tomo žinioje – tos kelios paros, kada jis dar galįs siurbčioti alų ir diskotekose kirkinti paneles. Nepakvailios, kita proga pasitaikys tik po dviejų metų.

Bet, jei iki galo būsime atviri, net ir tai – ne svarbiausioji priežastis, kodėl Tomas atsidūrė Taline. Susiklostė taip, kad į kariuomenę išeiti jam buvo lemta paskutiniam. Visus savo klasiokus jau išlydėjęs. Vienus rugsėjo pabaigoje, kitus – spalį, trečius – lapkritį. Jie jau vargsta rusiškuose kariniuose daliniuose. Iš jų kol kas dar nesulaukė nė menkiausio laiškelio, todėl nieko nežino, gal jie jau žiauriai sumušti.

Tomui gi numatyta prisistatyti į karinį komisariatą gruodžio 5-osios rytą. Dabar – pati lapkričio pabaiga. Jis likęs vienui vienas kaip šuo, kaime pririštas prie būdos. Su tais, su kuriais drauge Universitetan įstojo, jis beveik nebendravo. Skyrė juos aklina siena. Per daug skirtingi interesai. Aniems – mokslai, nerūpestingas gyvenimas studentiškame bendrabutyje, pirmosios simpatijos. Jam – kerzavus batus plėšyti. Suvokė, kad kai po dviejų metų sugrįš, jie vienas kito greičiausiai nė nepažins. O jei sveikinsis, tai neišmanys, dėl ko ir kaip šnekučiuotis. Jie jau bus trečiakursiai, jis – vis dar pirmakursis. Ir jie, ir jis – šalto bei karšto ragavę, bet per daug skirtinga bus toji patirtis. Jiems nė velnio nerūpės, kiek skausmo Tomas patyrė kareivinėse. O Tomas jausis svetimas Saulėtekio bendrabučiuose, kur bendroje virtuvėje kepamos bulvės, kur vieni pas kitus be kvietimo užsuka gurkšnoti vyno, kur savaitgaliais lieka daug laisvų kambarių, ir likusieji sostinėje prisikviečia merginų.

Tad nėra ypatingai sunku suprasti, koks bjaurus liūdesys kankino Tomą. Vaikinų, su kuriais spardė kamuolį, žaidė indėnus, meškeriojo Neryje, vaikščiojo į mokyklą Žirmūnuose, – nė vieno. Netekęs paskutinio artimo draugužio, pirmą sykį skausmingai pajuto, kokia alinanti vienatvė. Tomas nuoširdžiai nesuprato, kaip gimtąjame mieste, kur, regis, iki skausmo pažįstamas kiekvienas kiemas, įmanoma jaustis vienišu. Nors kauk kaip kaukia tyruose vilkas. Bet buvo būtent taip. Visi aplink gyveno ne tuo, dėl ko Tomui neramu. Sumetė, kad nepažįstamame Taline galbūt atgaus pusiausvyrą. Mama pasakojusi, kad Talinas – gražus miestas, ten daug gražių blondinių.

XXX

Nubildėjęs laiptais žemyn jis iškart patraukė į senamiesčio centrą, kur, įtarė, įsikūrę populiariausi naktiniai barai. Tomui rūpėjo susirasti tą, kur mirguliuoja šviesos muzika, iš kolonėlių veržiasi mėgstami disko ritmai, o merginos neklausinėja, kam vaikinai jas vilioja į svečius.

Bet pamiršo įsidėmėti gatvės pavadinimą. Susigriebė tuomet, kai po kelias valandas trukusių pasižvalgymų nutarė grįžti į butą trumpam numigti, kad paskui turėtų jėgų iki paryčių trypti nusižiūrėtoje diskotekoje. Deja, gatvės pavadinimas išgaravo iš atminties tarsi niekad jo nebūtų girdėjęs. Mu, miau, mo – galvoje pynėsi tik tokios raidžių santraukos.

Iš pradžių tikėjosi surasiąs ją tiesiog aklai klaidžiodamas – kiek gi to senamiesčio Taline? Bet sukte suko ratus, kyšteldamas galvą į pačius atokiausius skersgatvius, o reikalingos – kaip nėra, taip nėra. Regis, jau prisimins, kur ji driekiasi, bet atskubėjęs mato, kad tai – ne toji, kurios ieškojo iškišęs liežuvį. Tomas nusikalė taip, kad vos pavilko kojas. Neišmanė, ko griebtis. Negi trauksiąs į paštą skambint mamai, koks gatvės, kad ją kur Perkūnas griebtų, užrašas?

Mažumėlę atsipūtė užkrimsdamas pirmoje pasitaikiusioje valgykloje ir vėl leidosi ieškoti. Aptiko ją atsitiktinai. Pasirodo, vingiavo čia pat, ten, kur mažiausiai tikėtasi. Anksti ryte, kai išlipo iš traukinio, virš Talino tvyrojo prietema, tad paryčiui Miuirivachė atrodžiusi vienaip, o kai prašvito, sumirgėjo visai kitomis, optimistiškesnėmis, spalvomis.

Tos gatvės pavadinimo Tomas kaip gyvas nepamirš. Miuirivachė!

XXX

Tomas saldžiai numigo. Išsimaudė. Užsitempė naujausius, ypač madingus džinsus, įsisuko į odinę striukę, taip pat sukirptą pagal paskutinį mados šauksmą. Apsitaisė būtent taip, kaip anuomet priklausė madų besivaikančiam jaunuoliui.

Tada nusileido žemyn. Jau vakarėjo. Miuirivachėje – tik vienas kitas praeivis. Jau buvo pasiruošęs lėkt naktinio baro link. Bet, nesuvokdamas tikrosios priežasties, liko stovėti kaip įbestas. Pats nesuprato, kodėl lipte prilipo prie senoviško pastato durų. Tarsi kažkas paslaptingai šnibždėtų į ausį: palūkuriuok, taip reikia…

Tomas nesipriešino nuojautai: didelės čia bėdos – pusvalandis šen, pusvalandis – ten. Jam pačiam tapo smalsu, ar išties nutiks kažin kas netikėta. Tuomet išgirdo gatve atkulniuojant triukšmingą būrį jaunuolių. „Štai jų man ir betrūko, dar susimušime“, – mintyse ironiškai nusijuokė.

Miuirivache žygiavo į kariuomenę šaukiami estai. Gal koks trisdešimt vaikinų. Plikai nuskustos galvos, ant nugarų pūpsinčios senos, nudrengtos kuprinės. Naujokų su niekuo nesumaišysi, juolab kad juos lydėjo du vyrai sovietinės armijos karininkų uniformomis. Būrys judėjo lėtai. Netoli Tomo jie trumpam stabtelėjo, karininkui rusiškai sušukus „perekur“. Vieni jaunuoliai užsirūkė, kiti – tarpusavyje liūdnai šnekučiavosi.

Tomas prisiminė draugų palydas Vilniuje. Akyse stovėjo anksti ryte valgiais ir gėrimais apkrautoje virtuvėje verkianti Algirdo mama, prašanti sūnaus būti atsargiam. Panašiai nutiko ir tuomet, kai į karinį komisariatą išlydėtas Benas, Raimundas, Giedrius, Saulius. Koridoriuje verkia mamos, tetos, močiutės. Tėvai ir dėdės santūriai kramtė lūpas. Tik jie, šaukiamieji, drąsūs, žvalūs, pasitikintys jėgomis. Tikri kietuoliai. Jie grįšią, būtinai sugrįšiantys. Sveiki ir gyvi. Ne cinkuotuose karstuose.

Prisimindamas šias akimirkas Tomas pagaudavo save vis dažniau svarstant, o kaip nutiks, kai jį lydės? Mama tikrai susigraudinsianti. Bet nejaugi ašarą išspaus ir niekad neverkiantis tėvas? Tomas nenorėjo matyti susigraudinusio tėvo. Tėvas jam buvęs stiprybės, ištvermės, drąsos etalonas. Tėvui ašaros būtų labai netikusios. Bet Tomas nujautė, kad pačią paskutinę akimirką tėvas vis tik susijaudins. Tai greičiausiai nutiks ankštoje virtuvėje, kur mažiau akių.

Tomą pažadino iš naujokų būrio netikėtai prisiartinęs vaikinas. Aukštas, stambus, tvirtas plikis prabilo estiškai. Kai Tomas atsakė esąs lietuvis, šis rusiškai su ryškiu estišku akcentu pasiteiravo, ar nenuvažiuotų į Talino priemiestį Piritą pas jo tėvus ir nepasakytų, kad jis, Rainis, dabar vežamas į aerouostą, bet išskris tik ryte. Jei tėvai galės, tegul atvažiuoja į oro uostą. Jie dar turėtų apie dešimt valandų pašnekučiuoti.

Tomas pasimetė užkluptas keisto prašymo. Nenorėjo belstis kažkur į Talino pakraščius. Bijojo pražiopsoti diskotekos pradžią. Pergyveno, kad bus išgaudytos pačios gražiausios merginos, ir jis liks be nieko. Bet šauktinio pageidavimas buvo tarsi šventas reikalas. Po penkių parų jis pats atsidurs Rainio kailyje.

Tomas užsirašė Rainio tėvų adresą, susirado taksi. Volga ilgokai nardė blausiai nušviestomis nepažįstamo miesto gatvėmis. Galų gale žviegdama įsuko į kažin kokį privačių gyvenamųjų namų kvartalą. Taksistas sustojo prie tvora aptverto dviejų aukštų namo. Tomas paprašė palaukti. Jis – trumpam. Tik ištars kelis žodžius ir – atgal. Į Taliną, šėlioti naktiniame bare. Iki pat pirmųjų gaidžių, iki sąmonės netekimo.

Kiemo vartus pravėrė pagyvenęs vyriškis. Nustebęs žvelgė į Tomą. Šeimininko akys buvo tokios pat liūdnos, susikrimtusios, skausmo paženklintos, kaip ir savo sūnus į kariuomenę lydėjusių Gitano, Giedriaus, Aido tėvų akys. Tomui atrodė, kad jis jau mokąs atskirti, kada tėvai liūdi svetimon kariuomenėn į rekrūtus atiduotų vaikų.

Vos tik Tomas ištarė Rainio vardą, vyriškis tarsi prabudo. Sukluso. Apsidžiaugė. Pakvietė vidun. Iš viršaus pašaukė žmoną. Laiptais atbildėjo pagyvenusi moteriškė, įkandin jai – dvi jaunos merginos, dar kažin koks senolis. Vartus atidaręs vyriškis paskubom joms kažką estiškai aiškino dažnai minėdamas Rainio vardą. Pagyvenęs vyriškis skubino artimuosius. Kai užsimetė kas paltą, kas striukę, visi išvirto į kiemą, puolė baltos volgos pusėn. Taksi pasuko Talino pusėn. Tomą išlaipino Miuirivachėje, jo dar pasidomėjo, kokiame bute įsikūręs. Ir su dukra bei sūnaus mergina Rainio tėvas nuskubėjo į oro uostą. Tos kelios papildomos valandėlės, kurias praleis drauge su sūnumi, pagyvenusiam vyriškiui, regis, buvo svarbesnės už viską pasaulyje. Tomas tai jautė. Tomui buvo malonu, kad taip tvarkingai susiklostė: ir estų vaikinui padėjęs, ir diskotekon nesusivėlino.

Beje, diskotekos būta šaunios. Vertėjo ten užsukti: visi atsipalaidavę, draugiški, linksmi, merginos noriai kabinasi ant kaklo. Degtinė – tyra lyg vaiko ašara, net ir papiktnaudžiavus tokia, ryte galva neplyš iš skausmo.

XXX

Į Miuirivachės gatvę parsirado paryčiais. Jautėsi išvargęs. Ne juokas kiaurą naktį raityti temperamentingus bugi vugi ir gurkšnoti degtinės kokteilius. Nepadaugino, tačiau išseko. Ar jautėsi laimingas? Taip, juk susipažino su žaviomis blondinėmis trumpais sijonukais. Tiesa, atsivilioti į Miurivachę nepavyko nė vienos. Užtat prisijuokė, priskaldė anekdotų. Atsikratė slogių minčių ilgam. Bus ką prisiminti.

Krito lovon. Užmigo kaip užmuštas.

Kai per miegus išgirdo cvaksant durų skambutį, nustebo. Kas gi čia? Gal kažkas iš instituto atėjęs pranešti, kad atvažiavusi delegacija, ir jis privalėsiantis persikraustyti kitur? Bet kur – į geležinkelio stotį, kur trenkia anglimi, dūmais, neplautomis grindimis?

Talino senamiestyje. Gintaro Visocko nuotrauka

Atsargiai pravėrė duris. Išvydo Rainio tėvą. Gal kažkas nutikę Rainiui? Ne, tėvas atvykęs padėkoti už tai, kad Tomas jam padovanojęs galimybę keletą papildomų valandėlių pasidžiaugti sūnumi. Jam tai – velniškai svarbu. Jis šito niekad nepamirš. Norėdamas atsidėkoti jis kviečiąs Tomą pietums. O po pietų pavežiotų po Taliną. Bus šaunesnis už patį iškalbingiausią gidą. Juk – rašytojas. Ne bet koks, o istorinių romanų rašytojas.

Tomas suprato: tai būtent tas atejis, kai atsisakyti – nevalia. Tomui į atmintį įsirėžė pagyvenusio vyro veidas: laimingas, kad dar keletą valandų galėjęs pasiškekučiuoti su sūnumi, ir tuo pačiu – liūdnas, nes išsiskyrimas vis tik labai ilgas. Dveji metai, arba maždaug septyni šimtai parų, arba per 17 tūkstančių valandų. Net nusipurtė, kaip jam tiek teks iškęsti…

Kol Tomas pietavo pas estų rašytoją, šis jam rodė savo knygas, straipsnius, sūnaus nuotraukas, pasakojo savo giminės istoriją. Padovanojo savųjų romanų ir estų kalba, ir išverstų į rusų šneką. Paskui nuvežė į Kik In Di Kiok pilies bokštą, aprodė Rotušę, Ilgojo Hermano bokštą. Anksčiau virš Ilgojo Hermano, kai Estija buvo nepriklausoma, kasryt iškilmingai grojant estiškam himnui, buvo keliama estiška trispalvė. Ji labai gražiai plaikstydavosi vėjuje. Sovietinėje Estijoje ši tradicija griežtai uždrausta. Baltos – mėlynos – juodos vėliavos neišvysi. Tabu.

Paskui jie svečiavosi vyno bare, kur Tomą vaišino ypač gardžiu karštu vynu. Paskui buvo nusileidę į požemius, kur įrengtas pats garsiausias alaus baras Taline. Paskui nukeliavo prie jūros, kur vaikštinėjo paplūdimiu ir grožėjosi Baltijos jūra…

Tomą grąžino į Miurivachės gatvę vakarėjant. Atsisveikindamas Rainio tėvas susigraudino. Prisipažino, kad jam baugu grįžti namo, kur nebėra sūnaus. Bet reikia važiuoti, nes žmona vienui viena. Dar užsiverks.

XXX

Vakare Tomas patraukė ton pačion diskotekon. Vėl – naujos pažintys, vėl – degtinė su sultimis. Tomui atrodė, kad pasilinksminimai naktiniuose Talino baruose – tai svarbiausia gyvenime. Nepasiautėsi – nebūsi tikras vyras. Nepaūžausi – nebūsi kietas vyras. Tai – tarsi stiprybės eleksyras, suteiksiantis jėgų ištverti 730 parų, ir tada vėl atsirasianti proga sugrįžt į požemiuose įrengtą naktinį „Vana Tallinn“ barą.

Bet štai kaip keistai nutiko: maždaug po pusmečio kilusių muštynių su vadinamaisiais „seniais“ dejuodamas karinio dalinio ligoninėje Tomas neprisiminė nei estiškos diskotekos, nei kokteilių su degtine ir sultimis, nei panelių, kurias atsargiai glamonėjo sulaukęs lėto šokio. Jų tarsi niekad nebūta. O štai Rainio tėvą, solidų, pagyvenusį, susikrimtusį estų rašytoją, – prisiminė. Matė labai ryškiai. Įsidėmėjo kiekvieną raukšlę kaktoje, kiekvieną akių žybtelėjimą, iš balso tembro atspėdavo, kada rašytojas – susikrimtęs, kada – džiūgauja.

Besivoliodamas aitriais vaistų kvapais persisunkusioje karinės ligoninės palatoje Tomas kūrė planus, kaip po dviejų metų būtinai sugrįšiąs į Taliną, kad vėl pasivaikščiotų po Miurivachę ir, žinoma, užsuks į svečius pas Rainio tėvą. Jis tuomet nė nenutuokė, kad po Rainio išleistuvių neprabėgus nė kelioms savaitėms senasis rašytojas pasimirė. Sustojo širdis.

Tėvo ir sūnaus susitikimas oro uoste, pasirodo, buvo paskutinis.

Iš būsimos Gintaro Visocko knygos „Novelių karaliaus pasakojimai“.

2022.07.30; 06:30

print

2 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.