Gintaras Visockas. Navalnas, Savčenko, Novodvorskaja ir Filipo Ekozjanco sveikinimas


Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Aleksėjus Navalnas – drąsus žmogus. Po apnuodijimo „Novičioku“ grįžti į Rusiją, kur tavęs laukia areštas, – ne kiekvienas drįstų. Ne kiekvienam užtektų dvasios stiprybės ir youtube erdvėje atskleisti samdomų žudikų komandos narių nuotraukas, pavardes. Ar užtektų smarvės skambinti, prisidengus Kremliaus atstovu, t.y. saviškiu, tiems, kurie tave nuodijo, ir juos kvosti, kaip rengta žudymo operacija, o paskui visa tai – viešai skelbti internete?

Kodėl verta prisiminti Ukrainos lakūnę Nadieždą Savčenką

A.Navalno susuktas dokumentinis filmas apie Vladimirui Putinui priklausančią įspūdingų dydžių vilą Gelendžike prie Juodosios jūros – taip pat įspūdingas. Kaltinti Rusijos prezidentą korupcija žinant, koks jis kerštingas, klastingas, kokios jo didelės galimybės pakratyti už atlapų oponentus, – vėl, sutikit, reikalinga drąsa.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Bet tai – tik pirmasis įspūdis. Neramina būtent A.Navalno drąsa. Ar tai – ne apsimestinės akcijos? Lietuvos televizijose, radijo laidose, internetiniuose portaluose gausu pareiškimų, esą Navalnas tvojo tokį antausį Putinui, kurio šis dar nebuvo gavęs per visą XXI amžių“ (pavyzdžiui, Vladimiras Laučius, delfi.lt). Gal ir tvojo. Bet ar ilgainiui nepaaiškės, kad „Navalnas – Kremliaus projektas?“ Kiek istorija žinanti klastingų operacijų mėtant pėdas, keičiant įvaizdžius, piktnaudžiaujant visuomenės patiklumu? Kiek istorija užfiksavusi nutikimų, kai KGB karininkas pasirodė esąs CŽV agentas, o Amerikos žvalgybininkas uoliai tarnaudavo KGB? Kiek sykių mus jau mulkino prisidengdami demokrato kauke, o vėliau paaiškėdavo – nė velnio! Nejaugi V.Putino žodžiuose „jei būtume norėję, būtume nunuodiję“nėra nė kruopelytės tiesos?

Žvelgdamas į A.Navalną televizijos ar interneto ekranuose dažnokai prisimenu Ukrainos lakūnę didvyrę Nadieždą Savčenko. Ji irgi elgėsi drąsiai, principingai. Taip pat kalėjo Rusijos kalėjimuose, skelbė bado streikus, iš už grotų rodė pergalės ženklus. Ukraina dėjo titaniškas pastangas, kad ją išlaisvintų, o išlaisvinusi – paskelbė didvyre. Bet netrukus paaiškėjo, kad N.Savčenko – visai ne tas, kuo įsivaizdavome ją esant. Šiandien Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir mūsų kariškiams tikriausiai labai gėda, jog kadaise fotografavosi drauge su N.Savčenko.

Štai kodėl politikams, dievinantiems A.Navalną, patarčiau elgtis santūriau, atsargiau. Kad nenutiktų taip, kai apsijuokėme, besąlygiškai pasitikėdami ukrainiečių lakūnės padorumu. Apimti euforijos kažkodėl pamiršome, kaip Rusijos slaptosios tarnybos moka palaužti, užverbuoti, supančioti, ypač žmogų, pakliuvusį į rusiškąjį tardymo izoliatorių.

Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Tie protestai Vilniuje prie Rusijos ambasados, kurių metu kritikuota Rusijos valdžia, areštavusi iš Vokietijos sugrįžusį sveiką ir gyvą A.Navalną, – reikalingi. Bet nepamirškime Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus keliamų abejonių: A.Navalnas nepasmerkė nei Krymo, nei Sakartvelo teritorijų okupacijos, kilus Gruzijos – Rusijos karui, teigė, jog gruzinus reikėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, tvirtino, jog galėtų kartu vienoj komandoj darbuotis su Baltijos šalis nuolat okupuoti grasinančiu Vladimiru Žirinovskiu. M.Laurinavičius, duodamas interviu įvairiems mūsų leidiniams ir televizijoms (pavyzdžiui, TV3 laidai „Dienos pjūvis“), kėlė ir tokį klausimą: kas finansiškai remia antiputiniškas A.Navalno akcijas, ar tie oligarchai nėra iš buvusių V.Putinui lojalių turtuolių komandos?

Be kita ko, ir režisierius Oskaras Koršunovas taikliai svarstė, abejojo, lygino: ar Navalnas galįs būti demokratas, jei palaiko Krymo ir Sakartvelo okupacijas; koks būtų Kremlius, jei V.Putiną pakeistų A.Navalnas (delfi.lt)? Juk A.Navalno svajonė – galinga Rusija, tik jis galbūt manąs, jog V.Putinas tai daro neefektyviai?

Man regis, vien šių klausimų užtenka, kad Lietuva atsargiai žvelgtų į V.Putiną kritikuojantį A.Navalną. Žinoma, neverta pamiršti ir V.Žirinovskio viešų burnojimų iš Rusijos valstybės Dūmos tribūnos, girdi, A.Navalnas esąs kelių įtakingų Vakarų žvalgybų žmogus. Jei tai – tiesa, tai turime dar vieną sudėtingą, painią versiją. Tačiau vis tik paaiškinkite, kodėl man, lietuviui, turi rūpėti A.Navalno, nesmerkiančio Kremliaus už svetimų žemių okupacijas, likimas? Kodėl neturėtume atkreipti dėmesio į M.Laurinavičiaus pastabas, kad Kremlius kuria naujus lyderius tam laikotarpiui, kai išauš valdžios pasikeitimo diena.

Kaip A.Navalną yra pavadinusi V.Novodvorskaja?

Galų gale prisiminkime, kaip A.Navalną yra apibūdinusi disidentė, demokratė Valerija Novodvorskaja. Ogi pavadino fašistu, kritikuodama jo dalyvavimą nacionalitiniame „Rusų marše“ prieš dešimt metų – 2011-aisiais. Žinoma, galima A.Navalną teisinti, jog „bet kuris Rusijos politikas, pažadėdamas Krymą atiduoti Ukrainai, tą pačią akimirką liautųsi buvęs Rusijos politiku“. Bet jei bandome suprasti A.Navalno elgesio motyvus, supraskime ir tuos, kurie „A.Navalną laiko Kremliaus projektu“ – neskuba į protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje.

novodvorskaja_1
Valerija Novodvorskaja

Tas A.Navalno komandos susuktas filmas apie V.Putino dvarą Gelendžike, net 39 kartus didesnį už Monaką, akylai saugomą FSB ir kaštuojantį milijardus dolerių, drįstu manyti, – ne itin aktualus. Visi puikiai žinome, kad V.Putinas neskursta, kad turįs daug kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Puikiai numanome, kad visa tai – įsigyta neteisėtai. Neatmestina, kad tuos apartamentus prie Gelendžiko tikrai V.Putinas pasistatė tam, kad turėtų kur ramiai sulaukti gilios senatvės išėjus į pensiją. Susirentė apiplėšdamas, nuskurdindamas milijonus savo tautiečių.

Kas svarbiau – Vladimiro Putino vila ar Nord Stream 2 dujotiekis?

Tačiau toji vila – Rusijos vidaus reikalas. Man asmeniškai labiau rūpi galima politinė korupcija, tarkim, tiesiant Nord Stream 2 dujotiekį. Štai kur derėtų mums koncentruoti smalsumą: ar rusiški korupcijos čiuptuvai nėra apraizgę Vokietijos politikų, vokiečių verslininkų? Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai pergyvenanti, kad Rusija, gink Dieve, nepažeistų A.Navalno ir jo rėmėjų teisių. Už tai ją giriu, net į žanduką galėčiau švelniai pabučiuoti. Žmogaus teisės – svarbu.

Bet ta pati A.Merkel kažkodėl nesipriešina rusiškų dujų antplūdžiui į Europą, šitaip akivaizdžiai stiprindama žmogaus teises ignoruojantį, svetimas valstybes puldinėjantį V.Putiną. A.Merkel rūpi A.Navalno teisės, bet jai nusispjauti į Nord Stream 2 dujotiekį kritikuojančių lietuvių prašymus nestiprinti dabartinio Kremliaus režimo perkant rusiškas dujas!

Taigi man būtų įdomiau, jei A.Navalnas skalbtų būtent rusiškomis dujomis dvokiančius vokiškus skalbinius. Džiaugčiausi ir tuomet, jei A.Navalnas analizuotų asmeninę V.Putino atsakomybę puldinėjant Sakartvelą ir Ukrainą. V.Putino nusikaltimai stumiant Berlyno link dujotiekį Nord Stream 2 ir okupuojant svetimas žemes – kur kas svarbiau nei toji vila, juolab kad jos V.Putinas į kapus tikrai nenusitemps (vėliau bus galima įrengti korupcijos muziejų).

Europos atsakomybė

Net ir tie gausūs europietiški užkeikimai ginant protestuojančių prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą teises neatrodo labai nuoširdūs. Taip elgtis su protestuotojais, kaip su jais elgiasi A.Lukašenkos jėgos struktūros, – nežmoniška, barbariška, nusikalstama. Bet Vakarai juk nesiėmė taikyti jokių rimtų ekonominių sankcijų Baltarusijos diktatoriui pažaboti. Tik kosmetines, tik paviršutiniškas sankcijas. Savo veidmainiškumą ir bejėgiškumą Europa labai gražiai pridengia gausiomis kalbomis apie būtinybę rūpintis žmogaus teisėmis.

Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ką dėl žiaurumų Baltarusijoje yra pasakęs Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas)? BNS paskelbusi jo rašinį „Protestai pabrėžia opozicijos silpnybę, o ne jos stiprybę“. Šiame tekste radau daug įdomių minčių. Pavyzdžiui, E.Lukasas klausia, kodėl Vakarai neįšaldo ne tik V.Putino ir A.Lukašenkos, bet ir visų jų patarnautojų, bankininkų, teisininkų, buhalterių sąskaitų? Šį sykį sunku nesutikti su E.Lukasu: įšaldę kelias dešimtis ar net kelis šimtus sąskaitų nieko nepasieksime. Finansiškai turi kentėti tūkstančiai tiek V.Putino, tiek A.Lukašenkos aplinkos žmonių. Deja, E.Lukasas nusiteikęs pesimistiškai: „Jei dėl savo bailumo ir godumo to nesiimame, drąsių ir idelistiškų žmonių likimas gula ant mūsų sąžinės“.

Kodėl nepasveikinome Azerbaidžano?

Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, užuot visą dėmesį koncentravus į A.Navalno ir kelių tūkstančių jo rėmėjų likimus ar įvykius Baltarusijoje, derėtų žvelgti plačiau. Viena žioplumo klaida jau padaryta. Praėjusių metų pabaigoje Azerbaidžanas susigrąžino prieš tris dešimtmečius prarastą Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Susigrąžino tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, jei vadovaujamės Vakarų pripažįstamomis teritorinio vientisumo taisyklėms, o ne Jerevano pasakomis apie kadaise egzistavusią „Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę grįžti į gimtuosius namus, į Tėvynę. Tačiau šią teisę – susigrąžinti teritorijas, grįžti namo, į tėvų ir senelių namus – mes tarsi ignoruojame.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Suprantu, sveikinti Azerbaidžaną – keblu. Mažumėlę pikta, pavydu. Juk ši Rytų Europos partnerystės programoje dalyvaujanti musulmoniška valstybė sėkmingų pergalių pasiekė be Europos Sąjungos pagalbos. Galima dar griežčiau tarti – laimėjo nepaisydama pačių įvairiausių europietiškų išdavysčių ir tendencingumų, kai daugelis Prancūzijos, įskaitant ir Lietuvos, politikų, viešai niekaip nedrįsdavo ištarti keturių žodžių „Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė“.

Europai nekylanti ranka sveikinti Azerbaidžano dar ir todėl, kad 2020-ųjų metų pabaigos azerbaidžanietiškos pergalės Kalnų Karabacho fronte – pretekstas susimąstyti Moldovai, Sakartvelui ir Ukrainai. Nei Moldova, nei Sakartvelas, nei Ukraina, labai garsiai remiamos Europos, savo teritorinio vientisumo neatkūrė. Tai padarė tik Europos dažnai kritikuotas Azerbaidžanas.

Taip, žmoniškai sunku pripažinti savas klaidas, kitų pranašumus. Ir vis tik, jei gerbiame žmogaus teises, Lietuvos diplomatija privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę į Tėvynę. Tai – taip pat žmogaus teisės. Tai – ne tušti žodžiai.

Filipo Ekozjanco pasveikinimas

Filipas Ekozjancas. Slaptai.lt nuotr.

Būtų užtekę bent jau tokio sveikinimo, kokį paskelbė armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas pasveikino Azerbaidžaną atkūrus teritorinį vientisumą savo asmeniniame youtube.com kanale. Jis pasveikino ir Armėniją, pabrėždamas, kad nuo šiol ji „pradedanti nusimesti nereikalingą melo naštą“, taip pat išreiškė pagarbą visiems minėtame kare žuvusiems kariams ir civiliams, nepaisant tautybės ir religijos.

F.Ekozjancas pasielgė kaip tikras istorikas, tikras tyrinėtojas, kuriam nuoširdžiai rūpi tiesa, teisingumas, žmogaus teisės.

Kas sutrukdė Lietuvos politikams žengti panašų žingsnį?

2021.01.28; 07:54

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.