Gintaras Visockas. Pesimistiniai optimisto užrašai


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Niekad nebuvau pesimistas. Nelaikau savęs pesimistu ir nūnai. Greičiau esu optimistas. Kiek mano gyvenime būta sunkių akimirkų, visuomet gelbėdavausi pasitelkdamas optimizmą. Nuolat drąsindavau save – „Velnias negriebs“. Ir, kaip bebūtų keista, padėdavo.

Bet šiandien nebežinau, kuo džiaugtis. Lietuva pralaimi visuose frontuose.

Baisiausia, kad žlungame pačiame svarbiausiame fronte. Lietuviai tirpsta. Mūsų klaikiai bjauri demografinė situacija. Per pastaruosius tris dešimtmečius lietuvių ženkliai sumažėjo. Lietuvių – jau ne trys milijonai. Nė nepajusime, kaip prabėgs keli dešimtmečiai, ir mūsų, nenorinčių auginti vaikų, liks dar mažiau, tiek mažai, kad po kelių kartų biologinė mirtis – neišvengiama.

Vaikų žaidimų aikštelė Vilniaus pakrašty. Slaptai.lt nuotr.

Jokių išsigelbėjimo ratų Lietuvos valdžios nerado ir greičiausiai neras, nes tai – galbūt neįmanoma net ir stengiantis „iš visų jėgų“. O mūsų valdžios – nesistengia. Jei anksčiau šią skaudžią temą bent prisimindavo, tai šiandien ją užgožė koronavirusas, ekonominis karas su Kinija, išaugusios šildymo kainos ir įtampa Ukrainos – Rusijos pasienyje.

Tik ar protinga šitaip teisintis? Nejaugi nėra jokių galimybių pasiekti, pavyzdžiui, Danijos Karalystės lygį – turėti bent 5 milijonus? Kodėl neužsibrėžti šio ambicingo tikslo?

Įkvepiančių pavyzdžių esama. Imkime Azerbaidžaną, kurio istorija ir kultūra senokai domiuosi. Kaip ir Lietuva, buvusi SSRS respublika Azerbaidžanas, ištrūkdamas iš sovietinio kalėjimo 1990-aisiais, turėjo apie 8 milijonus gyventojų. Šiemet – jau dešimt milijonų. Azerbaidžaniečių per tris dešimtmečius padaugėjo dviem milijonais. Nors šią šalį visus paskutiniuosius tris dešimtmečius sekino nesibaigiantys kariniai susidūrimai su Armėnijos kariuomene. Tiksliau tariant, Azerbaidžanas trisdešimt metų buvo karinės įtampos sukaustyta valstybė. Azerbaidžanas buvo netekęs apie 20 proc. savo teritorijos (beveik viską susigrąžino tik 2020-ųjų pabaigoje) ir turėjo apie 800 tūkst. pabėgėlių. Bet, nepaisant visų ekonominių sunkumų (iš Jerevano ir Karabacho išvytus pabėgėlius teko deramai priglausti), – jų jau dešimt milijonų.

Azerbaidžaniečių vaikai. Giandža. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik nereikia demagogiškai meluoti, esą tai – Kaspijos naftos dėka. Mes, skirtingai nei jie, per pastaruosius kelis laisvės dešimtmečius praradome kovingumą, užsispyrimą, drąsą. Mums jau rūpi vien … šildymo kainos. Azerbaidžaniečiams – ne vien nafta ir dujos.

Koks šiandieninis Lietuvos istorinis romanas? Lietuvos istorinis romanas man pirmiausia asocijuojasi su Petro Dirgėlos „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“,  „Anciliaus ežeru“, „Karalyste“, Vytauto Martinkaus romanais „Žemaičio garlėkys“, „Tavo bažnyčios rūsys“. Vadinamųjų jaunųjų rašytojų kūrinius bandžiau perskaityti, bet neužkabino, nesudomino. Drįstu prisipažinti, jog nesužavėjo ir visur, net maisto parduotuvėse, siūlomi Kristinos Sabaliauskaitės romanai. Daug kur, ne tik ten, neužčiuopiu nuoširdaus susirūpinimo lietuviškosios Lietuvos likimu.

Kokia šiandieninė Lietuvos žurnalistika? Atidžiai perskaičiau ilgamečio „Lietuvos ryto“ redaktoriaus Gedvydo Vainausko knygą „Redaktoriaus testamentas“. Įdomi, reikalinga, ypač praversianti tiems, kurie nori suprasti, kokia vis dėlto sudėtinga, net pavojinga toji žurnalisto, leidėjo profesija. Bet testamentą skelbiančio redaktoriaus, beveik tris dešimtmečius vadovavusio vienam pagrindinių leidinių Lietuvoje (tebevadovauja), išpažintyje – mažoka rūpesčio lietuviškosios Lietuvos ateitimi. Pasakojimų apie Lietuvos galingųjų intrigas, pykčius, nedėkingumą, kautynes už vietą po Saule, reklaminius pinigus, krepšinį – apstu. O kur kova už lietuviškuosius reikalus – neištirpti, nenutautėti, neįsileisti nė vienos svetimos raidės, mylėti savas tradicijas, atmesti svetimas istorines traktuotes, drąsą nepataikauti Lenkijai, Izraeliui?

Rašytojas Vytautas Martinkus rankoje laiko „Žemaičio garlėkį“. Slaptai.lt nuotr.

Taip pat nederėtų meluoti sau, esą šiandien Lietuva iš visų pusių apsupta draugų ir bičiulių, kurie tik ir žiūri, kaip galėtų mums padėti.

Kai 1990-aisiais vadavomės iš sovietų okupacijos, naiviai maniau, jog Rytuose teturime vieną mirtiną priešą, užtat Vakaruose – labai daug tikrų draugų, partnerių, rėmėjų. Bet šiandien matau, kad Kremlius – niekur neišgaravo, o Vakaruose – ne tiek jau daug nuoširdžių brolių. Nebent – Latvija. Visi kiti – šiaip sau. Lietuva priversta net draskyti akis Kinijai, kad tik nebūtų pamiršta didžiųjų Vakarų šalių sostinėse. Štai kokia tikroji draugsytės kaina.

Taip, Vladimiras Putinas – patalogiškas melagis, agresorius, niekšas… Kad ir kokį epitetą parinkskime – visi tiks. O Vakarai ar nelinkę meluoti, išsisukinėti, gudrauti? Apie tai, kad JAV ir Didžioji Britanija neištęsėjo pažado saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą, kad Angela Merkel niekingai išdavė Europos ir NATO solidarumo principus leisdama tiesti „Nord Stream 2“, – jau esu rašęs.

Dabar noriu prisiminti Mažąją Lietuvą. Kai Vašingtono ir Londono politikai postringauja, esą Ukraina anksčiau ar vėliau atgaus Krymą, nereikia labai pergyventi, lieti daug ašarų, aš sakau: būtų labai šaunu, jei atgautų. Būtų labai puiku, kad ir Gruzija (Sakartvelas), ir Moldova susigrąžintų savas žemes. Bet puikiai prisimenu, kaip 1945-aisiais Pasaulio galingieji atidavė Rusijai administruoti Mažąją Lietuvą „tik laikinai“, o paskui tas „laikinai“ tapo „amžinai“.

Kai nūnai Vašingtonas ir Londonas susirūpina, kiek daug mirtinų ginklų Rusija sugrūdo į Kaliningrado sritimi vadinamą Mažąją Lietuvą, visuomet retoriškai klausiu – kas dėl to kaltas?

Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nesuprantu ir tokios logikos: Vokietijoje, kurios tikrai niekas dabar nepuls, – itin daug amerikiečių karių. O štai Baltijos šalyse, kurios nuoalat jaučia piktą Kremliaus alsavimą, – vos keli šimtai. Jeigu NATO ir JAV rimtai žvelgtų į Vilniaus, Talino ir Rygos susirūpinimus, viskas turėtų klostytis atvirkščiai.

Kai tai sumetu į krūvą, apima egzistencinis liūdesys. Ramybėje nepalieka klausimų klausimas: kas nutiks, kai Kremlius nuspręs surengti grubią karinę provokaciją prieš Baltijos šalis?

Atsakymo į šį klausimą neturiu.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis DRAUGAS

2022.01.31

print

2 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.