Gintaras Visockas: „Petras Dirgėla buvo mėgstamiausias mano rašytojas“


Print

Šiandien ryte išgirdau liūdną žinią: sekmadienio vakarą po sunkios ligos mirė rašytojas Petras Dirgėla. Rašytojui Petrui Dirgėlai tebuvo 68 metai…

Mano žurnalistinėje karjeroje rašytojas Petras Dirgėla atliko svarbų vaidmenį.

Esu atidžiai perskaitęs beveik visus jo kūrinius, įskaitant „Vėtrungiškąją dalią“, „Šermenų vyną“, „Minijos žemę“, „Kūlgrindą“, „Tranų pasaulyje“, „Joldijos jūrą“, „Anciliaus ežerą“…

Ano meto spaudoje parengiau dešimtis interviu su rašytoju. Nė su vienu Lietuvos rašytoju nesu padaręs tiek daug interviu kaip su P.Dirgėla. Žavėjo rašytojo atvirumas – apie Lietuvos skaudulius jis pasakojo ne tik giliai, bet ir konkrečiai.

Su rašytoju susipažinau 1990-ųjų vasario mėnesį dirbdamas savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Susipažinau perskaitęs jo dvitomį istorinį romaną „Joldijos jūra“.

Tiesa, pirmą sykį šio veikalo neįveikiau. Pradėjęs skaityti netrukus knygą padėjau į šalį. Man, tuometiniam Vilniaus Universiteto Žurnalistikos katedros studentui ir „Literatūros ir meno“ publicistikos skyriaus korespondentui, knyga pasirodė per daug sudėtinga ir neaktuali.

Tačiau netrukus ir vėl pabandžiau. Dar kartą atsivertęs „Joldijos jūrą“ ir prisivertęs perskaityti pirmuosius 50 puslapių jau nebegalėjau nuo jos atsitraukti. „Joldijos jūra“ paliko neišdildomą įspūdį. „Joldijos jūrą“ skaičiau lėtai, įdomiausias vietas pasibraukdamas pieštuku, vis atrasdamas svarbių palyginimų, sentencijų, įžvalgų. Užvertęs paskutinįjį puslapį suvokiau, kad su šios knygos autoriumi būtinai norėčiau susipažinti ir, jeigu jis sutiks, parengti bent vieną interviu.

1990-ųjų sausio mėnesį paskambinau P.Dirgėlai ir nedrąsiai paprašiau interviu. P.Dirgėla pakvietė į svečius. Eidamas į svečius jaudinausi. Ar nepasirodys rašytojui mano klausimai primityvūs, beprasmiai?

Be reikalo jaudinausi. Rašytojas buvo nuoširdus, pagarbus, draugiškas. Interviu užtruko beveik kiaurą dieną – ryte atėjęs iš rašytojo namų išėjau tik vakarop. Šnekučiavomės apie viską – didžiąją politiką, niekinamą, iškraipomą Lietuvos istoriją, mūsų inteligentijos vaidmenį tragiškais momentais, lietuvių perspektyvas išlikti. Šnekučiavomės nesidairydami į šalis, tarsi jau Lietuvoje nėra nei budrių KGB akių, nei Komunistų partijos. Tai buvo ypatingas pakilimo metas – iki 1990-ųjų Kovo 11-osios buvo telikę vos dveji mėnesiai.

1990-ųjų metų vasarį „Literatūros ir meno“ puslapiuose buvo paskelbtas pirmasis mano ir rašytojo P.Dirgėlos pokalbis kiek neįprastu pavadinimu:“Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…”

Prieš 25-erius metus prasidėjusi draugystė tęsėsi iki šių dienų (paskutiniojo susitikimo metu P.Dirgėla džiaugėsi, kad jo istoriniai romanai išversti į brolių latvių kalbą).

Draugystė su rašytoju buvo produktyvi: perskaitęs naują P.Dirgėlos knygą skubėdavau prašyti naujo interviu, o P.Dirgėla niekuomet neatsisakė. Drįstu manyti, kad visi jo duoti interviu šiandien turi išliekamąją vertę, nes išliekamąją vertę turi viskas, ką parašė P.Dirgėla.

Atsisveikindamas su rašytoju Petru Dirgėla slaptai.lt skaitytojams pateikiu savo pirmąjį interviu, kuris dienos šviesą išvydo 1990-ųjų metų vasario mėnesį savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Šis interviu man – labai brangus.

Petras Dirgėla

"Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…”

Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Iš skaitytų lietuvių rašytojų istorinių romanų “Joldijos jūra” man asmeniškai paliko stipriausią įspūdį – sukėlė daug netikėtų asociacijų su šiandiena, kai XX amžius eina į pabaigą. Abiejose romano knygose, man regis, nuolat pabrėžiama mažai šiuo metu pasaulyje vertinama ištikimybė gimtiesiems namams.

Šešioliktame šimtmetyje Baltijos jūra tapo jūrų ir vandenynų prekybos centru; dėl viešpatavimo jūroje pradėjo grumtis didžiausios Europos valstybės. Lietuva atsidūrė tarp dviejų konfrontuojančių – Rytų ir Vakarų – mąstysenų, gyvensenos būdų. Tarpufrontėj tebėra ir dabar. Gal todėl “Joldijos jūra” perteikia ne tik šešiolikto, bet ir mūsų šimtmečio žmonių, gyvenančių ant Baltijos krantų, savijautą.

Žodis “žmonija” jau seniai nebereiškia “visi žmonės”. Nuo žmonijos atsiskyrė galingieji – lyg ir kokie antžmogiai. Jie užkariavo valstybių institutus, pavertė juos Drakonais. Visuotinį konfliktą, pavergusį Drakonus, vadinsiu Demonu. Jis – arba karo muzika, arba Drakonų konsensusas.

Taigi: griaudėja Demono maršas, ir visi “mažieji” pasaulio žmoneliai žygiuoja to maršo žingsniu. Sumaišysi žingsnį – nubaus, o jei ir tada nepaklusi – sutryps. Išmintingas tas, kuris žygiuoja Demono maršo žingsniu nesusimąstydamas, ar jis laisvas, ar pavergtas. Kvailas tas, kuris šaukia: Demono muzika – prievartos muzika. Kvailas todėl, kad tiesa, įvelta į politiką, nebėra tiesa.

Lietuviai – ir visi pabaltijiečiai – nebenori žygiuoti Demono maršo žingsniu. Nebenori? Šypsena Maskvoj, šypsena Londone, šypsena Vašingtone: “Lietuvių meilė Lietuvai infantiliška”. Teisybė, šypsosi ne išminčiai, o politikai, stebintys įvykius Lietuvoje Drakonų akimis, vertinantys mūsų veiksmus optimalaus prisitaikymo prie Demono kriterijais. Tegul šypsosi. Mes geriau negu jie žinome: juo nesaugesni namai, juo labiau žmogus namus myli. O juk šiandien nėra pasauly namų, kurie būtų saugūs. Net kapai nesaugūs. Kryžiais pažymėti atomai išlakintų į orą ir lietuvio trobą, ir jakuto jurtą, ir vokiečio dvarą… Išlakintų į orą ir Cheopso piramidę, ir Napoleono panteoną, ir Lenino mauzoliejų…

Tad ką labiausiai turėtume saugoti: kiekvienas savo namus ar Kremlių ir Baltuosius rūmus?

Daugelis romano herojų nelaimingi todėl, kad paliko gimtuosius namus. Norėčiau papildyti – nelaimingi todėl, kad paliko ne tik gimtuosius namus, bet ir savo Tėvynę…

Lietuvių mitologijoj namai – sodyba, dvarelis, dvaras – tai lokalizuotas kosmosas, tai mitinė vietovė, kurioje tikima viskuo, nes čia niekas nėra atskirai, sau, taigi: namie lietuviams nebūdavo nieko priešiška – būdavo tik įgyventa tvarka.

Tokius namus jau praradom. Netektį patyriau savo kailiu: vienuolikos metų būdamas, išvažiavau iš Žvaginių, iš tėvų namų, į Gargždus, į mokinių bendrabutį, ir nuo to laiko jaučiuosi neturįs savų namų. Turiu butą Vilniuje. Neturiu trobos, medžio, šulinio, paukščio, gyvulio, o svarbiausia – neturiu tų nematerialiųjų dėmenų, kuriuos įvardija sąvoka “namų kosmosas”. O juk namų kosmosas – tėviškė.

Gyvenimas imperijoje… Tarybų Sąjungoje, toje imperinėje tėvynėje, niekam nėra gera gyventi – nei uzbekui, nei estui, nei latviui, nei moldavui, nei rusui. Imperijos “tėvai kūrėjai” naujojoje tėvynėje mechaniškai sujaukė dešimčių, šimtų tautų ir tautelių natūralias gyvensenas. Sujaukė, sumaišė tyčia, tam, kad daug unikalių tėvynių būtų pakeista viena universalia tėvyne.

Pasaulis šneka apie Michailą Gorbačiovą. Žavisi juo, abejoja juo, peikia jį. M.Gorbačiovas – dramatiška, gal ir tragiška asmenybė. Imperiją tebevaldo nematomoji Nomenklatūra. Jos šulai, koordinuojantys M.Gorbačiovo veiksmus, – mums nematomi. Tikrieji valdovai – pasislėpę. Vietoj patikimą ateitį garantuojančių įstatymų jie pateikia žmonėms nežinią, visišką ateities nežinią.

Lietuviai, visi pabaltijiečiai imperijos drakoniškai politikai priešpastatė elementarią žmogišką politiką. Vyksta ne konstitucijų, ne partijų kolizija, vyksta dviejų politikų – drakoniškos ir žmogiškos – kolizija. Svarbiausia čia tai, kad žmogiškos politikos nebeįmanoma neutralizuoti Drakono smegenimis sugalvotais mechanizmais – partijų valdžia, priežiūrų komitetais etc.

Kad suardytume mechaniškai sukurtą struktūrą, imperijos tariamo amžinumo garantą, kad atkurtume natūralią lietuvių tautai gyvenseną – įprastų politinės kovos formų neužteks. Daugiapartinė sistema – ne išganymas. Partijos yra tik drakoniškos politikos įrankiai. Į partijas buriasi agresyviausieji. Jei tauta deleguotų savo teises agresyviosioms savo dalims, jos ir toliau veistų antžmogius, antžmogiai ir toliau vykdytų drakonišką politiką, Drakonai ir toliau stengtųsi kuo geriau prisitaikyti prie Demono.

Partijos, kad ir kaip jos save “pateiktų” visuomenei, vėl nuvestų tautą į politiką, kurioje viešpatauja džiunglių įstatymai, kurioje grumiasi teisybės nuo melo neskiriantys aktyvistai, pretendentai į antžmogius. Partijoms būtina kliedesių ideologija, kad jos lozungų mūrais užmūrytų sąmonę tautos, kurią “vesti ir valdyti” panūdo. Jei pasaulis iš tikrųjų naujai pradės mąstyti, partijos neišvengiamai pasitrauks iš politikos – anksčiau ar vėliau pasitrauks.

Tautos (ne minios) politika (ne ochlokratija) – žmogiškiausia, demokratiškiausia. Fundamentali ji tuo, kad minimaliai ideologizuota. Tautinės valstybės pilietis, apgintas ir įpareigotas įstatymų, – štai ir visa tautos politikos ideologija, tie “klijai, suklijuojantys valstybėje vienokius ar kitokius visuomeninius santykius”. Tautos politikos pamatas – tautinė sąmonė ir jos saviugda (ne tautos ugdymas, o saviugda).

Taigi: lietuviai tiki, kad išeitis iš dabartinės padėties – nepriklausomos Lietuvos, tautinės valstybės, atkūrimas. Tačiau ir tautinė valstybė nėra rojus. Tautinė valstybė – viena iš daugelio valstybės formų, viena iš daugelio Drakono veislių; juk ji nepanaikina valstybės instituto. Taip, nepanaikina, bet jeigu joje valdžia priklauso ne agresyvioms partijoms, o tautai, jos valiai, reiškiamai rinkimais, referendumais, idėjomis iš saviugdos fondo, – valstybės politika yra žmogiška, jos drakoniškumas pasireiškia tik rinkos ir viešosios tvarkos priežiūra.

Reikia pavyzdžių? Lietuviai veža iš Sibiro namo tremtinių palaikus … Žmonės elgiasi taip, kaip nesielgti negali, – tik tada, kai būtent toks žmonių elgesys, tokie veiksmai tampa tautos savivaldos pamatu, prasideda tautos politika.

Kiprijonas grįžta namo… Ši romano idėja, kai Tarybų Sąjungoje per 60 milijonų žmonių gyvena ne savo etninėse žemėse, matyt, verta dėmesio.

Šešiasdešimt milijonų žmonių ne namie – tai siaubinga. Tokie sąmyšiai prasideda, kai žmonės labiau susirūpina viskuo, kuo tik nori, tik ne savo egzistencijos prasme. Joks žmogaus poelgis vardan naudos valstybei nėra niekšybė… Beje, “Joldijos jūra” į šį teiginį atsako: žmogaus sąžinė nepavaldi jokiems paties žmogaus dariniams, taigi ir valstybei; sąžinės konstanta – laisvė, tiesa, dora.

Didelės migracijos sąlygomis tautinės savimonės ir tautinių idėjų derinimas su kitų tautų savimonėm ir idėjom – kliūtis norint pakilti virš visokios konjunktūros, taigi – kliūtis siekiant aukščiausios politizacijos formos mūsų gyvenimui. Man pačiam paslaptis, kodėl, kaip, kokiu būdu biblija “Joldijos jūroj” prasiskverbė ne religijos, ne tikėjimo, ne mito ir net ne kultūros, o gyvenimo kelio, žmonių likimų pavidalais. Tvirbuto (ir ne tik jo) gyvenime dabar jau lengvai atpažįstu pagrindinius biblinio gyvenimo tarpsnius: rojaus išsižadėjimą, atgailą, aukojimąsi, nukryžiavimą, prisikėlimą, dangun žengimą – sugrįžimą namo kaip mirtį, susiliejimą su Visuma.

Manau, kad ir jūsų minėti migrantai eina tuo pačiu – bibliniu – gyvenimo keliu. 

“Kaip lengvabūdiškai komtūras prašneko apie savo žemę… Susyk supranti, kad toji žemė jam nėra gimtoji, nėra jo tėvynė, o tik perkamas, parduodamas, jėga užgrobiamas turtas (…). O štai Tisas… Ar tik jis nepasmerktas visiškam žlugimui? Ar jis staiga nepasijus esąs Livonijoj tik svetimšalis – niekam nereikalingas, čiabuvių nekenčiamas?.. Ar tik neteks jam iš tėvo ir senelio duotos tėvynės išsinešdinti kaip šuniui išvarytam…” Perskaitęs šiuos sakinius, prisiminiau mūsų jedinstvininkus ir nejučia palyginau juos su Tisu, su komtūru…

Visokių ir tų migrantų yra. Hornastajai, Chodkevičiai tapo tikrais Lietuvos patriotais, vokiečiai baronai – Livonijos kolonizatoriais…

Tarybų Sąjungoje migracija plėtota sąmoningai. Toliaregiškai įžvelgta: ateis laikas – kompartija nebebus garantija, kad respublikos neišstotų iš TSRS. Kai Centras nebepajėgs valdyti “teritorijų” per kompartijas, ekonominių saitų voratinkliais, tada į politinę areną lyg iš Trojos arklio pabirs migrantų desantai.

Yra lietuvių, estų, uzbekų migrantų. Tačiau iš jūsų paminėtų šešiasdešimties milijonų gyventojų, be abejonės, daugiausia – rusų. Ideologija kadaise jiems suteikė “didžiojo brolio, išlaisvintojo” teises, ir dabar tų teisių jie nepajėgia atsieti nuo “internacionalinių”pareigų. Tai nemažos rusų tautos dalies nelaimė. “Imperijos tėvai” rusų tautą labiausiai šlovino, sykiu labiausiai ir susino…

Lietuvoje iš esmės migrantai dabar kuria tą savo naktinę partiją “ant TSKP platformos”. Tai juk širma. Neduok, Dieve, širma nukristų – visi pamatytų mešką svetimame bityne: armiją. Lietuvoje savarankiška kompartija, savarankiškas parlamentas, o armija – svetima?

“Iš rusų caro lietuviams mokytis reikėtų. Jei svetimos šalies užkariauti nepajėgi, surask joje atskalūnų, kurie savo šalį maloniai atiduotų…” Rusų carų palikuonys ir dabar randa tokių…

O, Rusija sukaupė itin turtingą “atskalūnų politikos” istorinę patirtį. Rusija atskalūnų Lietuvoje rado ir 1508, ir 1793, ir 1918, ir 1940 metais, randa šiandien, ras rytoj…

RTFSR ir atskalūnų aljanso pasekmė buvo ir toji “gražioji, išganingoji” 1920 metų liepos 12 dienos sutartis, pagal kurios nuostatas mūsų “fundamentalūs politikai” ir šiandien norėtų gyventi. RTFSR 1920-aisiais metais ne amžiną taiką su Lietuva sudarinėjo, o duobę Lietuvai kasė. Tiesa – ne sutarties žodžiais, o veiksmais, kuriuos tie žodžiai maskavo. Leninas, palaimindamas sutarties pasirašymą, žinojo, kad Raudonoji armija jau žygiuoja į Vilnių, o ten yra atskalūnai Kapsukas, Angarietis, kurie rengia ginkluotą sukilimą. Trys milijonai aukso rublių… Argi skolą Lietuvai Leninas manė grąžinąs? Ne. Manė investuojąs lėšas į “severo zapadnyj kraj”, t.y. perdadąs pinigus iš vienos savo kišenės į kitą.

Teisybė, ginkluotas sukilimas nepasisekė. Aukso rubliai virto pamatu litams. Tačiau ar rusų politikai apsiskaičiavo? Ne. RTFSR, TSRS, pasirašydama 1920, 1926, 1934 metų gražias sutartis su Lietuva, lyg ir migdomųjų vaistų dozes jai dalino. O tuo tarpu drauge su Vokietija gilino Lietuvos suverenumo krizę tol, kol 1940 metais visiškai saugiai galėjo Lietuvą okupuoti. Dekanozovas nacionalizavo ne tik tuos tris milijonus aukso rublių, bet ir didžiulius procentus – beveik visus litus. Bent jau dabar privalome pateikti Maskvai visų TSRS veiksmų, ne žodžių, o veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą 1918 – 1941 metais, sąžiningą – nei pagražintą, nei pajuodintą – išklotinę.

Tokia veiksmų – istorinės tiesos – išklotine įrodytume ne tai, kad 1920 metų klastinga sutartis tebegalioja, o tai, kad joks išstojimo iš TSRS mechanizmas Lietuvoje tikrai nepritaikomas.

Nenustebau, kad Tvirbutas, lietuvis, kenčia netekęs Tėvynės, nepritampa svetimose šalyse. Negausioms tautoms – estams, lietuviams, latviams – būdingas ypatingas prieraišumas prie gimtosios žemės. Tačiau pastebiu rusų rašytojus dažnai deklaruojant visai priešingas tendencijas. Prisiminkime kad ir Valentino Rasputino “Atsisveikinimą su Matiora”: “ – Įprasim – kažkur iš gilumos, iš pat dugno ištraukė (…) gerai apmąstytą žodį Afanasijus. – Žinoma, įprasim. Per metus, per kitus. Čia Klavka ant galo pagalės teisybę pasakė … Po metų, po kitų atsitaikytų kur kraustytis, tai ir gyvenvietės gailu būtų”. Žodį “gyvenvietė”, manau, čia lengva pakeisti žodžiu “Respublika”.

Logika paprasta: kur duoda geresnį butą, ten ir kraustausi… Bet ar pačiam V.Rasputinui toji logika negildo širdies? Gildo. “Joldijos jūroj” žemaičiai nenori kariauti svetur, jie narsiai gina tik savo žemę; kai svetimas vadas juos veda mūšin – žemaičiai neina. Tai nepramanyti dalykai. Taip buvo. O šiandien jau yra ir žemaičių klajoklių – butas, butas, butas… Ideologiniu misionieriškumu neužsikrėtėm, tačiau šešėlinės ekonomikos kerai daug lietuvių užbūrė.

Suprantu, ką reiškia žodžiai “aš už Lietuvą Lietuvoje”: Rusija tegul lieka Rusijoje, Lenkija – Lenkijoje, Švedija – Švedijoje… Ar nenorėtumėte, kad Tvirbuto gyvenimo istorija būtų išversta į rusų kalbą?

O jei ir norėčiau – kas iš to? “Joldijos jūra” – ne detektyvas, ne siaubo, ne šiurpo proza. Aš kalbu tyliai, savo koncepcijų nekalu nei į galvą, nei į širdį. Mano įsitikinimu, menas, kaip ir tiesa, kaip ir gėris, negali būti agresyvus. Man rūpi sukurti tik prielaidas, kad prasmes kiekvienas savyje rastų. Mano prozą tuščia skaityti tiems, kurie pirma kitus, o ne save nori suprasti – kitus žmones atrandi tik savyje.

Man atrodo, kad “Joldijos jūrą” vienaip vertintų rusai, gyvenantys Rusijoje, ir kitaip rusai, gyvenantys Lietuvoje ar kitoje respublikoje. O šiaip jau – ši knyga niekur neprapuls. Jei kas nors susidomės, išsivers ir į savas kalbas. Nesusidomės – tebus ta “Jūra” tik lietuviška.

Vynuogės, tarpdamos įprastomis sąlygomis, išaugins daugiau vaisių, negu augdamos šiaurėje. Taigi ir mes, lietuviai, praturtinsime pasaulį tik tada, kai galėsime gyventi mums priimtinoje terpėje – lietuviškoje Lietuvoje…

Jau maniau – pasakysite: kai sugrįšime į Europos kultūrą. Lietuviai – krikščionys, katalikai. Tačiau ir dabar jie pripažįsta, kad senasis jų tikėjimas – pagonybė – buvo ne paklydimas, o Dievo apreikšta religija. Ugnies lietuviai nebegarbina, tačiau ugnis jų akivaizdoje dega vis dar taip pat senoviškai – mistiškai, kaip degdavo jų protėvių akivaizdoje prieš tūkstantį metų. Gal kaip tik tas krikščionybės ir pagonybės keistas santykis, kurio pajautą lietuviai bene geriausiai išsaugojo, lemia ir tai, kad jie kiek kitaip negu čekai, slovakai ar vengrai yra suderinę savo pažiūras su ta “garbingąja kultūra”, kurią įvardina žodis Europa.

Lietuviai ne sielvartauja, kad yra atskirti nuo Europos kultūros, o gyvena Europoje, kuria Europos kultūrą. Ar gyvastingą, ar vertą “Europos lobyno”? Jei ilgus amžius kuri, statai, dirbi – šį tą ir gero sukuri, pastatai, padirbi. O jei ilgai nepasiseka nieko gero sukurti – taip pat natūralu: kūrinys gimsta sieloje, o siela – ne įsčios, iš kurių, praėjus griežtai apibrėžtam terminui, kas nors gyvas išsirita.

Man Europa čia, Lietuvoje. Į “Europos kultūrą išėjęs” vaisingiau tikrai nedirbčiau.

XXX

Prozininkas ir eseistas Petras Dirgėla gimė 1947 m. vasario 21 d. Žvaginiuose, Endriejavo valsčiuje. Baigė Gargždų vidurinę mokyklą. Studijavo VU lietuvių kalbą ir literatūrą. 

1972 m. įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. Tais pačiais metais pradėjo dirbti žurnalistinį darbą.

Ilgametis žurnalo „Metai“ darbuotojas.

Kūrybinis Petro Dirgėlos palikimą sudaro per dvidešimt prozos knygų. Kai kurios jų išleistos drauge su broliu – Povilu Dirgėla (1941–2004).

Žinomiausia Petro Dirgėlos keturių knygų epopėja „Karalystė: žemės keleivių epas“ (išleista 1997–2004 metais). 

2003 m. rašytojui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. O 2007 m. Petras Dirgėla apdovanotas LDK Gedimino ordino riterio kryžiumi, paskelbtas Gargždų miesto garbės piliečiu.

XXX

Velionis bus pašarvotas antradienį 14 val. Rašytojų sąjungoje, urna išnešama trečiadienį 14 val., laidojamas Antakalnio kapinėse. Mišios už velionį bus laikomos trečiadienį 9 val. Bernardinų bažnyčioje.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

2015.03.30; 09:33


Prisijunkite prie diskusijos