Gintaras Visockas. Prancūziška-vokiška-itališka… išdavystė?


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Istorija kartojasi. Prisiminkime: kai 1990-aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kategoriškai atsiribodama nuo Sovietų imperijos, Berlyne, Paryžiuje ir Romoje kilo didelis sąmyšis. Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderiai baiminosi, jog „karštakošiai lietuviai” neapgalvotais žingsniais pakenks „Gorbio perestroikai”. Vakarai tuomet balsiai reikalavo, kad vardan pasaulio ramybės lietuviai atsisakytų laisvės, bent jau palūkėtų – paklustų Michailo Gorbačiovo reikalavimams atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Net mano mylimos JAV neskubėjo pripažinti mūsų nepriklausomybės, nors iki tol Washingtonas visur ir visada tvirtino smerkiantis Baltijos šalių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Jei žvelgsime priekabiai, Amerika palaimino Lietuvą esant nepriklausoma valstybe viena iš paskutiniųjų: gerokai po tragiškų Sausio įvykių ir jau po žlugusio pučo Maskvoje. Tai, žinoma, ne bailumas, būtent Amerika savo principinga politika išardė SSRS, ir vis tik formaliai Ameriką galima kaltinti bailumu.

Laimė, 1990–1991 metais prof. Vytautas Landsbergis nepakluso Vakarų spaudimui atsižvelgti į tuometinės Maskvos reikalavimus.

Panaši padėtis dabar klostosi dėl Ukrainos. Vardan Vakarų ramybės esą Kijivas privalo nusileisti Kremliaus ultimatumams – sudėti ginklus paaukodamas savų teritorijų. Būtent šitaip vertinu Vokietijos kanclerio, Prancūzijos prezidento ir Italijos premjero vizitą į Kijivą. Kokie tikrieji buvo šios trijulės planai Ukrainos sostinėje, netiesiogiai išduoda Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo pareiškimai, jog Europos bosai privalo įtikinti Volodymyrą Zelenskį kapituliuoti.

Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai

Sakote, jog meluoju, nes svečiuosna į Kijivą atskubėjusi trijulė nepuolė V. Zelenskiui piršti kapituliantiškų nuotaikų? Taip, akivaizdžiai neprievartavo pasiduoti V. Putinui. Bet moralė, padorumas ir sąžiningumas čia – niekuo dėti. Trijulė pamatė, koks tikrasis ukrainiečių nusiteikimas, ryžtas, drąsa. Todėl ir atsitraukė. Bet atsisakė savų planų juk ne dėl to, kad juos būtų ėmusi graužti sąžinė.

Taigi būkime budrūs. Jei Vokietija dislokuoja Lietuvoje savų kariškių, jei į Vilnių vokiečių kariškių aplankyti atskrenda pats Vokietijos kancleris, tvirtinantis, esą Rusijos agresijos atveju vokiečių kariškiai tikrai gins Lietuvą tarsi savo tėvynę, – tai kol kas tik gražūs žodžiai. Nes atėjęs į valdžią Olaf Scholz kalbėdamas iš svarbių tribūnų jau keletą sykių niekingai susipaniojo: girdi, vokiški ginklai keliauja į Ukainą, o iš tiesų ginklai tuo metu net nemanė keliauti.

Beje, O. Scholz gudravo net ir Vilniuje, kartu su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda aiškindamas savo požiūrį bendroje spaudos konferencijoje. Klausydamasis jo pareiškimų susidariau nuomonę, jog Ukraina tiesiog užversta moderniais, galingais vokiškais ginklais. O juk tai – netiesa.

Todėl lietuviai turi teisę svarstyti, ko verti vokiški patikinimai dėl NATO įsipareigojimų nepalaužiamumo.

Žinoma, visur reikalingas saiko jausmas. Net ir kritikuojant kai kada būtina prikąsti liežuvį. Vien bardami potencialius draugus ir bičiulius už neryžtingumą pergalių nešvęsime. Už gerą darbą, tegul ir menkutį, privalu padėkoti. Kitaip tapsime panašūs į „nedėkingus prašytojus”. Tačiau kur toji riba, kuomet privalu sakyti tik tiesą, o kur galbūt derėtų net nusižeminti, prašant amerikietiškų, vokiškų, prancūziškų ar itališkų ginklų?

Senokai stebiu JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco videokomentarus. Jis – iš tų, kurie tvirtina, jog Amerika elgiasi teisingai, nedaro jokių klaidų ir padeda Ukrainai net daugiau, nei galima norėti. Viename iš paskutiniųjų interviu jis polemizuoja su klausytoju, vardinančiu, kaip mažai Amerika padeda Ukrainai. J. Švecas pažėrė rimtų argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Washingtono, nei
Joe Biden. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina tikrai nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent jis pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai”. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

J. Švecas – teisus. Jei perlenksime lazdą, JAV gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – daug. Ypač – Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.

Tokios abejonės, tokie svarstymai – svarbūs, vertingi. Tačiau nepersistenkime tiek kritikuodami, tiek dėkodami. Man regis, J. Švecas, pažerdamas rimtų kontrargumentų, persistengia būtent dėkodamas ir pataikaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai.

Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainaitikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą nuo šiol jai nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Pasiuskite: Amerika užsidaro savyje. Taip J. Biden niekad niekur netvirtino.

Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijivo. Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei V. Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos mėgindamas „atkurti SSRS”; tai reiškia, kad Washingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO aljanse padėtį.

Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus…

Ypač keisti J. Šveco pamokymai, esą Ukraina pati labiau turėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Šie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.

Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu

Dažnokai lyginu pono J. Šveco komentarus su Ukrainos prezidento administracijos patarėjo kariniams reikalams Aleksejaus Arestovičiaus interviu, kuriuose jis tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du – tris sykius mažiau nei mums reikia, – piktinamės. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių bei nuo žemės paviršiaus nušluoti ukrainietiškų miestų kvartalai.

Karinės žvalgybos ekspertas A. Arestovičius – teisus. Bepigu mums iš prašmatnių ofisų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus. Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus”. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt netlabiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai.

O štai Vakarams piktintis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (2022.06.23)

2022.06.24; 08:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.