Gintaras Visockas. Prasmingas Prezidentės linkėjimas – nustokim krūpčioti


Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko nuotr.

Perskaičiau naudingą knygą. Šitaip sakydamas galvoje turiu aplinkybę, jog veikale aptikau ne tik svarbios informacijos, bet ir turėjau galimybių savo spėjimus palyginti su žinomų, įtakingų politikų nuomonėmis, įžvalgomis, versijomis.

Kaip B. Obamai nepavyko pergudrauti D.Grybauskaitės

Be to, veikalas, kurį atidžiai perskaičiau per kelis vakarus, svarbus dar ir tuo, kad, užvertus paskutinįjį puslapį, nekyla noras abejoti tuo, kas ten išdėstyta. Tekstą apie svarbų Lietuvos politikoje žmogų parašė ilgai svarbias pareigas vienoje iš svarbiausių mūsų valstybės institucijų ėjęs asmuo. Taigi knygos autorius vargu ar drįs begėdiškai meluoti – oponentai pastebėtų net menkiausią netikslumą, tuoj pat pultų aršiai kritikuoti.

Svarbia, vertinga knyga vadinu Daivos Ulbinaitės pasakojimą apie Dalios Grybauskaitės prezidentavimo ypatumus. „Nustokim krūpčioti“ verta perskaityti vien dėl to, kad dar sykį susimąstytume, kokią prezidentę turėjome pastarąjį dešimtmetį. Oponentų pykčiui tenka pripažinti, jog turėjome gerą prezidentę. Mums labai pasisekė, jog dvi kadencijas Lietuvoje prezidentavo būtent ši moteris.

Kodėl pasisekė? Daug priežasčių. Prisiminkime kilusią politinę audrą, kai D.Grybauskaitė anuomet nevažiavo į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama. Puikiai menu, kaip ją dėl šio žingsnio kritikavo tiek Lietuvos, tiek užsienio politikos apžvalgininkai. Tuometinis „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucas) prognozavo Lietuvai prapultį („Dabar į Baltuosius rūmus ji pateks tik kaip turistė“).

Duodamas išsamų komentarą agentūrai ELTA ponas E.Lukasas rašė „Atsižvelgiant į tai, ką JAV administracija padarė dėl šio regiono, jūs turėtumėte nutilti ir būti dėkingi. Aš negaliu patikėti, kad Lietuvos politikai to neįsisąmonina, ir tai yra daugiau nei nedėkinga. Lietuva buvo matoma kaip geriausia JAV draugė. Valdas Adamkus prie to labai prisidėjo. Dabar tai atrodo problema. Gerai padirbėjote, ponia Grybauskaite!“

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai tokiais žodžiais britų apžvalgininkas kritikavo D.Grybauskaitę, nepanorusią 2010-ųjų metų balandžio 9-ąją Prahoje susitikti su JAV ir Vidurio bei Rytų Europos šalių vadovais.

Prisipažinsiu, tuomet panašiai mąsčiau ir aš, šių eilučių autorius. Ir vis dėlto jau tuomet kirbėjo nuojauta, esą Lietuvos vadovė susitikimą Čekijos sostinėje ignoruoja turėdama itin svarbią priežastį, tik apie tai negali garsiai prabilti.

Dabar toji paslaptis atskleista. Ji viešai įvardinama D.Ulbinaitės veikale. Pasirodo, tuometinė Amerika, stengdamasi atgaivinti santykius su Rusija, mėgino Kremliui siūlyti nuolaidų, kurios būtų rimtai pakenkusios Baltijos šalių saugumui.

D.Ulbinaitė rašo: „Tai buvo B.Obamos administracijos pradžia, vadinamasis „resetas“ su Rusija, ir Prezidentė, pasak jos pačios, turėjo tam tikros konfidencialios informacijos, kad JAV naujos administracijos ir Rusijos diskusijoje vienas iš pasiūlymų yra palikti Baltijos šalių oro gynybą pilkojoje zonoje. Praktiškai tai reiškė, kad mes buvome atiduodami Rusijos priešraketinei gynybai. Ir tai po šešerių metų narystės NATO. Be jokios abejonės, D.Grybauskaitei sukilo viskas, kas galėjo sukilti. Ir kvietimo į Prahą atsisakymas buvo jos protesto išraiška“.

Knygoje „Nustokime krūpčioti“ labai aiškiai pabrėžiama, jog atsisakydama skristi į Prahą mūsų prezidentė pasiuntė pačiai svarbiausiai ir galingiausiai Lietuvos partnerei itin aiškų signalą: „jūs mums atvirai ir skaidriai nesakote, ką gi su rusais sutarėte, ir mums kyla klausimų, todėl nenorime a priori rodyti, kad viskam pritariame“.

D.Ulbinaitės veikale taip pat teigiama, kad, nepaisant E.Lukaso prognozių, oficialusis Vašingtonas neįsižeidė dėl Lietuvos elgesio. D.Grybauskaitės kietumas nepakenkė nei oficialiems, nei asmeniniams santykiams su B.Obama. 2013-aisiais metais D.Grbauskaitė vis tik Baltuosiuose rūmuose susitiko su B.Obama – kaip lygus su lygiu. Ne kaip turistė.

Žodžiu, vienas iš daugiausiai bent jau šių eilučių autoriui abejonių kėlęs nesusipratimas dėl vizito į Prahą – D.Ulbinaitės tekstuose atidžiai apžvelgtas. Labai teisinga, pagrįsta: jei jau JAV yra mūsų didžioji partnerė, tai nereiškia, kad Lietuva turi leistis Vašingtono stumiama į abejotinas istorijas. Jei esame tikri draugai, net ir milžninas privalo gerbti mažesniųjų, silpnesniųjų teises. Juolab tokias svarbias teises kaip teisė būti saugiam.

Geri santykiai su Varšuva – ne bet kokia kaina

Įtikinamų paaiškinimų knygoje esama ir dėl santykių su Varšuva. NATO nėra nei labiau svarbių, nei mažiau svarbių partnerių. Visi lygūs, visi lygiaverčiai. Jei Varšuva kišasi į mūsų vidaus reikalus, reikalauja nepaisyti lietuviškų įstatymų arba juos keisti pagal lenkiškas užgaidas, argi oficialusis Vilnius neprivalo duoti griežto atkirčio: „nors mes ir mažesni, bet mūsų stumdyti negalima“? O gal esama manančių, kad Lietuva elgsis išmintingai vengdama savo partneriams priminti, kada peržengiamos elementariausios padorumo taisyklės? Žinoma, nuolankumas – taip pat laikysena. Bet jei visur ir visada būsime nuolankūs, kas beliks iš Lietuvos?

Vladimiras Putinas ir rusiški keiksmažodžiai

D.Ulbinaitės veikale papasakota ir apie istorinį D.Grybauskaitės susitikimą su Vladimiru Putinu. Tai nutiko 2010 metų vasario 10 dieną Helsinkyje, kai Suomijos sostinėje buvo surengtas Baltijos Jūros Valstybių Tarybos (BJVT) susitikimas, kuriame dalyvavo ir Rusija. Tuomet Helsinkyje surengtas ir primasis bei vienintelis dvišalis mūsų prezidentės ir V.Putino (tuomet jis ėjo premjero pareigas) maždaug 40 minučių trukmės pokalbis be vertėjų.

D.Ulbinaitės knygoje pateikiamos labai svarbios detalės. Vos tik iš salės buvo išprašyti žurnalistai, Rusijos valdovas puolė įžūliai nurodinėti, kaip ir kur Lietuva privalo nusileisti: dalyvaukite „Baltijskoje AE“ projekte, atsisakykite savo atominės elektrinės, sinchronizuokite elektros tinklus su Kaliningradu, įsileiskite rusišką verslą į Kruonį… Priešingu atveju Lietuva paklius į Rusijos nemalonę. Didelę nemalonę.

Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

D.Grybauskaitė atsakė, kad demokratiniai pricipai ir tokie nurodinėjimai – nesuderinami. Taip pat priekaišavo Rusijai, kodėl Lietuva už dujas moka gerokai daugiau nei kitos šalys. V.Putinas įsiuto. Pradėjo svaidytis necenzūriniais žodžiais, bandė psichologiškai palaužti. Lietuva teturėjo dvi galimybes: arba klauptis ant kelių, arba atremti diktatą. Kito kelio nebuvo. Garbė D.Grybauskaitei – ji atlaikė. V.Putinui nepavyko jos nei išgąsdinti, nei prispausti. Nors, kaip rašo D.Ulbinaitė, prezidentei buvo kilusi mintis demonstratyviai išeiti iš salės.

Kur Lietuvos gynybos planai?

Galų gale kas iškėlė vieną iš svarbiausių Lietuvai klausimų – mes priklausome NATO aljansui, bet Briuselis vis dar nėra parengęs konkretaus gynybos plano, kaip užpulta Lietuva būtų ginama? D.Grybauskaitė ne tik iškėlė šią dilemą, bet ir privertė NATO vadus pradėt braižyti konkretų Baltijos šalių gynybos nuo Rusijos planą. D.Grybauskaitė buvo teisi, šitaip pasielgusi, nors atsirado vakariečių, kurie ją kaltino per dideliu įžūlumu. Net ir Lietuvoje skambėjo balsai „nereikia piktintis taip garsiai, nereikia stebėtis taip viešai“.

D.Trampas įsiklausė į D.Grybauskaitės pasiūlymus

Galima būtų prisiminti ir D.Grybauskaitės vaidmenį, kai JAV prezidentas Donaldas Trampas, užpykęs ant Vokietijos, kam ši tiek mažai lėšų skiria gynybos reikmėms, jau norėjo pakilti nuo derybų stalo – išeiti piktai trenkdamas durimis. Tuomet visiems NATO šalių vadovams atrodė, jog D.Trampas linkęs eiti iki galo: jei Vokietija ir kitos didžiosios Aljanso narės tuoj pat neskirs bent 2 proc. nuo BVP gynybos reikmėms, Amerika išstoja iš NATO. Būtent tada iniciatyvos užglaistyti konfliktą ėmėsi D.Grybauskaitė. Bandymas buvo sėkmingas. D.Trampas ne tik kad neišėjo iš posėdžių salės, bet ir pradėjo girti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

Žodžiu, kad ir kas ką besakytų, o D.Grybauskaitės požiūris į valstybės orumą negali nežavėti. „Valstybės orumo klausimas yra labai svarbus. Nei JAV, nei Rusija, nei Lenkija – niekas ir dėl nieko negali sukioti mums rankų – tai kasmet Lietuvos ambasadoriams kartojama Prezidentės mantra. „Jeigu reikia Lietuvai – galiu ištverti bet ką. Bet negaliu leisti žeminti Lietuvos. Kol galėsiu, to neleisiu. Už draugystę nemokėsime niekam ir jokia valiuta“. Ši citata – iš D.Ulbinaitės knygos „Nutokime krūpčioti“.

Šiame savo rašinyje apžvelgiu tik keletą mane labiausiai dominusių nutikimų užsienio politikoje (dėl vietos stokos nesigilinu į vidaus politiką, kuri, beje, buvo ne ką mažiau principinga nei tartautinėje arenoje). Tačiau jau vien šie pastebėjimai – svarbūs, jei nuoširdžiai norime susigaudyti politinėse užsienio ir vidaus intrigose.

Diktatūra nė nekvepia

Užvertęs paskutinį „Nustokim krūpčioti“ puslapį norėčiau pridurti: nesuprantu tų, kurie stebisi, kodėl knyga apie Prezidentę D.Grybauskaitę išleista dar oficialiai nepasibaigus jos kadencijai? Koks skirtumas – kada? Koks skirtumas – kas finansavo? Svarbiausia – ar tai tiesa? Nuo kada demokratinėje šalyje negalima analizuoti, vertinti prezidentų veiklos jiems einant pareigas? Jei jau knygos apie prezidentę rašymas – nusikaltimas, tai kodėl D.Ulbinaitės darbo kritikai nekėlė triukšmo, kai Rūta Janutienė kurpė savąją, arba kai D.Grybauskaitės prezidentavimą savo brošiūrose kritiškai vertino Lauras Bielinis?

Daiva Ulbinaitė. Nustokim krūpčioti. Knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Rašyti knygas, kuriose iš įvairių pusių, kampų ir perspektyvų būtų analizuojama esamų ar buvusių prezidentų veikla, – politinio brandumo požymis. Kuo daugiau skirtingų žvilgsnių – tuo aiškiau, objektyviau. Dvi kadencijas sėkmingai prezidentavusi D.Grybauskaitė verta atidaus žvilgsnio. Verta atidžios analizės dabar, o ne kada nors vėliau, po kelių dešimtmečių, kai ši tema labiausiai domins istorikus.

O samprotavimai, esą D.Ulbinaitės veikalas apie D.Grybauskaitės nueitą kelią primena besaikį Rytų šalių pataikavimą saviems diktatoriams, – ir juokingi, ir kvaili, kad į juos vertėtų gilintis.  

2019.06.03;

print